Filmas: "Lietinga diena Niujorke" / "A Rainy Day in New York"

Sveiki,

Pakvaišti dėl W. Alleno kino galima labai greitai. Režisierius, kuris susuka po filmą kasmet ir tai daro jau penkis dešimtmečius, anksčiau ar vėliau pasiekia savo kūrybos saulėlydį. Paskutiniu metu W. Allen kūrė serialą, kuriame filmavosi net pop kultūros ikona Miley Cyrus, net galėjome pamanyti, kad tai bus režisieriaus atsisveikinimas su didžiuoju kinu, bet, regis, klydome. Štai jis vėl grįžta prie kino ir sukuria romantinę dramą „Lietinga diena Niujorke“ (angl. A Rainy Day in New York) (2019), kuriame, kaip jau įprasta, nusifilmavo iškiliausiausios šių dienų Holivudo žvaigždės, kuriame susiduria viduriniosios ir naujosios kartos aktoriai.

Paskutinįkart tikriausiai žiūrėjau šio režisieriaus „Užburtas ratas“, kada pagalvojau, kad lyg ir viskas gerai su tuo Woody Allenu, jis vis grįžta savo filmais į auksinį Holivudo amžių, kada visi žavėdavosi aktoriais ir niekas nė negalvoja, kad Holivudas yra pedofilų sostinė, ten pilna satanistų ir netgi žmogienos valgytojų, kad filmai yra iluminati priemone uzurpuoti žmonių protus. Visi norėjo būti žvaigždėmis! Šiame filme yra nemažai to auksinio Holivudo spindesio, garso takelio, tačiau, dievaži, jeigu „Užburtame rate“ siužetą dar buvo įdomu stebėti, tai „Lietinga diena Niujorke“ žiūrėjosi visai be aistros, tarsi kartoninis lėlių namelis. Visų pirma, siužetas: du jaunuoliai atvyksta į Niujorką. Ambicinga blondinė ima interviu ir greitai tampa pagundų ir garsių aktorių auka, o turtuolis išgyvena santykių krizę ir lošdamas pokerį laimi dideles sumas, tad iš širdgėlos nusiperka eskorto palydovę, kad įtiktų savo išrankiai motinėlei. Problemų – iki kaklo, tačiau jos pateiktos labai susintetintai, tarsi „pusiau nerimtai“, kas neretai ir būna režisieriaus filmuose, tačiau šiame viskas atrodo infantiliai naivu, netgi Elle Faning vaidyba: jos susijaudinimas, susižavėjimas, apsvaigimas nuo vyno tiesiog teatrališkai perspaustas. Kaip ir kitų aktorių vaidyba nepasižymi gyvumu, nebent Selenos Gomez. Kitą vertus, W. Alleno filmuose vaidyba kitokia nei hiperbolizuota, perspausta ir negali būti, tarsi filmas vyktų pusiau teatro scenoje, tarsi pusiau filme...

Visgi pasigedau įdomių intelektualių dialogų, kuriuose išryškėtų įdomesnės idėjos. Nepatikėjau ir ta magija, kurios norėjosi. Visur, beveik kiekvienoje scenoje susidūriau su perdėtu naiviu dirbtinumu. Mintis aiški: kai žaviesi Holivudu ir nori atsidurti šalia garsių aktorių, staiga ir paties gyvenimas tampa Holivudo šablonu. Holivudas – Niujorke, po permainų lietumi, tačiau, Dieve, kaip neįdomiai ir senamadiškai atskleisti tų jaunuolių meilės santykiai, kad viso filmo gerumas lieka tik bendras susintetintas spindesys, ilgesys senoms geros meilės juostoms.

Tiesa, kiek keistas siužetinis vingis buvo, bet gal kiek ir nuspėjamas, kai Getsbio motina prisipažįsta, kad po savo reiklumu ir arogancija slepia prostitutės gyvenimą. Na, toks makabriškas turtuolių pasaulio atsiskleidimas šiame filme suskamba kaip „iš kito pasaulio ir iš kito scenarijaus“ akcentas, tačiau viskas prabėga, veikėjų tie gyvenimo įvykiai nesukrečia, kaip nesukrečia ir žiūrovų, todėl nulyja lietus Niujorke ir jokio poveikio nei veikėjams, nei žiūrovams šis pusantros valandos filmas nepalieka. Ir dėl to kiek apmaudu. Bent jau pažiūrėjau į naują Timothee Chalamet rolę.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 48/100

IMDb:6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Liepsnojančios moters portretas" / "Portrait De La Jeune Fille En Feu" / "Portrait of A Lady on Fire"

Sveiki, skaitytojai,

Šiemet vienas iš Kino pavasario festivalio filmų favoritų buvo prancūzų režisierės Celine Sciamma filmas „Liepsnojančios moters portretas“ (pranc. Portrait de la jeune fille en fue) (2019). Pastarasis filmas pristatomas, kaip vienas geriausių europietiškų filmų praėjusiais metais, kuris gali patenkinti išrankiausius kino žiūrovus.

Tai jau antrais šios režisierės matytas filmas, prieš daug metų teko matyti „Berniokė“ (2014), kuris paliko tikrai nemenką įspūdį. Anuomet filmas pasižymėjo realistiniais šiuolaikiniais berniukų ir mergaičių prigimties skirtumais, kai maža mergytė, žaidžianti kieme, staiga ima suvokti, kad ji pernelyg panaši į berniuką ir dėl to ima patirti atskirtį. Regis, režisierei, kaip ir kanadiečiui Xavier Dolan, svarbi LGBT tema kūryboje, todėl imasi kuo puikiausiai kino kritikų įvertinto filmo „Liepsnojančios moters portretas“. Pati režisierė, kaip suprantate, yra atvira lesbietė ir neslepia, kad iš gyvenimiškų patirčių jaudulio kyla ir jos kūrybinės temos.

Tikriausiai ne vienu aspektu sutikčiau su Jūratės Visockaitės filmo recenzija (Literatūra ir menas, Nr. 8, 2020 m.), kurioje apžvalgininkė negailėjo kritikos šiam filmui, priešingai nei dešimtys komentarų Kino pavasario puslapyje, kurie liaupsino šį filmą ir plojo katučiu. Visgi tenka pripažinti, kad filmas tiesiog nuobodokas, pasigedau socialinės kritikos, aštrumo, tai, kas mane kaip žiūrovą jaudintų. O ką, jau nebegali sujaudinti tiesiog moteriškas švelnumas? Gali. Tiesą sakant, jis filme išties žavus, bet filmas ir lieka nutapytas kaip judantis paveikslas, jis absoliučiai estetiškai triumfuojantis, kuriame spalvos (raudona ir žalia suknelės!) sproginėja prancūziškame (tikriausiai Bretanės pusiasalyje) nufilmuotoje aplinkoje.

Filmas primena poeziją, patį tapymą. Iš vienuolyno išėjusi po sesers mirties geltonplaukė aristokratė Eloiza (akr. Adele Heanel) staiga įsimyli panašaus amžiaus tamsiaplaukę tapytoją Marianą (akr. Noemie Merlant). Nežinau kodėl, bet tą tamsiąją visąlaik regėjau kaip Kristen Stewart „Saulėlydžio“ epopėjos laikais, o šviesiąją – kaip Billie Eilish, tik kur kas vaisesnėmis ir giedresnėmis akimis. Įsižiūrėkite į aktores, jos išties gerai ir jautriai perteikė savo vaidmenis. Bet po filmo įspūdis toks, kad filmas statytas tiesiog grožėtis moterimis ir jų klasikine, kiek banaloka išsiskyrimo istorija. Kur kas jautriau atrodo vargšės tarnaitės istorija, kuri po trijų mėnesio nėštumo bando klaikiais būdais persileisti ir vienoje lovoje, kur jai atliekamas nėštumo nutraukimas, rėplioja kitos moters kūdikis...

Tas, kas mėgsta filme subtilias detales, kurios labai akivaizdžios, gražios, manau, filmas turėtų patikti. Visgi tai LGBT nepavykusi meilės istorija, kuri XVIII amžiuje tikriausiai kitokia tarp moterų ir negalėjo būti. Jūra, dažai, kostiumai – viskas daugiau ar mažiau įtikina, tačiau filme tarp puošmenų randasi tai, kas šioje istorijoje pernelyg dirbtina, negyva, dvelkia operatoriaus pasimėgavimu, tačiau neperteikia jokio filosofinio jaudulio, vien tik jau iš anksto žinoma istorijos atomazga. Labiausiai patiko toji subtili detalė, pačiame finale, kuri kažkodėl labiau kitų kritikuojama, kai tapytoja po daug metų paveikslų galerijoje aptinka kito tapytojo nutapytos mylimosios moters portretą, kurioje matosi toji knyga su 28 puslapiu. Va čia aukščiausios prabos pasakojimo atomazga – iki panagių skaidri ir skausminga detalė apie žmogaus laimės neįmanomumą vardan laikmečio stereotipų, kurių, regis, sunkiai kratomės ir šiandien. Pabaigoje skamba Vivaldžio „Metų laikų“ vasaros ciklo „Audros“ ištrauka, ir jaučiame, kaip toji moteris, išgyvenanti visą skausmą, taip ir nebepamatys savo mylimosios, nors ji vos už dešimties metrų...

Taip, filme yra labai gerų dalykų, labai subtilių pasakojimo detalių, tačiau visumoje tos detalės neišgelbsti bendros istorijos sąrangos, kuri buvo kažkur ir matyta, ir žinoma, ir netgi savaip išgyventa. Palyginus su „Bernioke“, šis filmas režisierei pavyko kur kas dirbtinesnis, tarsi gerai ir pernelyg ornamentiškai apsiuvinėtos nosinaitės kraštai. Žinoma, toks filmas ras savo vietą ir tarp užkietėjusių gurmanų, na, o man, be tam tikrų detalių, pati istorija buvo gana nuobodi ir plokščia. Belieka sutikti, kad LGBT rusų drama „Ilgšė“ atrodė kur kas stipresnė ir originalesnė.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 95/100

IMDb; 8.2

Nuoroda į „Kino pavasarį“: ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Michel Houellebecq apie laimės iliuziją ir baimę

Sveiki,

Daugelis tikriausiai laukia garsaus prancūzų rašytojo Michel Houellebecq naujausio romano „Serotoninas“ vertimo į lietuvių kalbą. Visai neseniai „Literatūroje ir mene“ (Nr. 3702) Mantas Balakauskas išvertė ir publikavo 1991 metais pasirodžiusią rašytojo esė apie poeto kūrybos ištakas. Straipsnyje „Išlikti gyvam. Metodas“ autorius teigia, kad poeto kūrybinė galia ir poezijos kokybė glūdi ne kur nors išorėje, bet jo paties egzistencinėje kančioje, iš jo gebėjimo griauti savo paties gyvenimą ir tos griūties kančią panaudoti kūryboje.

Straipsnyje M. Houellebecq įvairiais rakursais filosofiškai svarsto poezijos ir filosofijos panašumus ir skirtumus, „moko“ poetą patirtį bohemišką alkoholiko kančios būvį, išgyventi nuosmukio etapus, atsitiesti ir iš ten kurti visa savo egzistencine pajauta. Išties puiki esė, kuri subtiliai atskleidžia poeto įvaizdžius, bet kartu pati esė tampa patraukliu literatūriniu žaidimu, kuri pamažu įtraukia, vėliau imi jai pritarti, po to paveikia, o pabaigoje supranti, kad autorius tiesiog truputį literatūriškai pokštauja ir netgi susierzini už tą sodrią gražbylystę.

Vienoje vietoje suskamba šioji citata, kuri mane privertė sustoti skaityti. Ir visai ne dėl to, kad laimė neegzistuoja, ji egzistuoja, tačiau visai kitame lygmenyje, nei mes įsivaizduojame. Laimės nėra išorėje; niekas neišsaugoma, viskas prarandama, net asmenybė, net fizinis kūnas, o laimė tėra tik susikurtas emocinis dabarties krūvis, požiūris. Vienoje frazėje suskamba gyvenimiška ironija ir dzembudistinė tiesa, kuri nebūna suprantama tol, kol to gyvenimiškai nepatiri. Maždaug kaip poetas. Galvoju, kokia nuostabi citata, kuri griauna ir kuria iliuziją.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Jonukas ir Grytutė. Siaubo pasaka" / "Gretel & Hansel"

Sveiki, skaitytojai,

Esu brolių Grimų pasakų gerbėjas! Jų siaubo pasakos išties žiaurios, baisios ir skirtos labiau suaugusiems, nei vaikams, tačiau kas iš suaugusiųjų į pasakos žanrą žiūri rimtai? Na, tai tarsi žanras, kuris nelabai rimtas, labiau skirtas pramogai ir vaikų auklėjimui. Viena garsiausių brolių Grimų pasakų būta „Jonukas ir Grytutė“, kurią ne karto ekranizavo ir animatoriai, ir vaidybinio kino režisieriai. Naujausia versija pasirodė dar šiemet lietuvišku pavadinimu „Jonukas ir Grytutė. Siaubo pasaka“ (angl. Gretel & Hansel) (2020), pastarąją visai neblogai įvertino kino kritikai.

Kai paskutinį kartą žiūrėjau 2013 metais sukurtą veiksmo dramą apie raganų seksualius medžiotojus „Jonukas ir Grytutė: raganų medžiotojai“, maniausi, kad žiūri visai neprastą ir šmaikščią šios pasakos mutaciją Holivude. Naujausioji versija iš esmės pateisina siaubo pasakos žanrą, kuri skirta absoliučiai suaugusiųjų žiūrovų rinkai. Tai baugi, šiurkšti ir tamsi istorija, paremta brolių Grimų pasakos atmosfera apie raganą, kuri rijo mažus vaikus. Nors filme detalės tam tikros pakeistos, o ir siužetiškai truputį „pasunkintas“, nes išplėtojama raganos ir jos dukters rožiniu paltuku istorija, visumoje, sakyčiau, vis tiek filmas ganėtinai artimas broliams Grimams, bent jau tam, ką būdamas mažas skaitydavau ir įsivaizduodavau.

Taip jau būna, kad literatūrinė pasaka – tai ne liaudies pasaka, kurioje paprastai sukrauta tautos išmintis ir mąstymo archetipai. Brolių Grimų pasakos jau buvo literatūriškai išmoningai transformuotos, nors turėjo nemažai vokiškų etninių motyvų. Filme sunkoka atpažinti vidurio Europos dvasią, ji labiau perteikta kaip Viduramžių stebuklinių istorijų versija, kaip antai, sakykime, populiarus serialas „Raganius“ (2019), todėl praranda Vokietijos Bavarijos regiono etninį toną, bet kartu filmas nesiekia tapti šalies krašto reklaminiu logotipu. Visgi filmas itin tamsus, šiurkštus, atmosferinis. Režisieriui pavyko išgauti rudeniškų spalvų ir tamsiais laikais elgetaujančių ir musmirių pririjusių vaikų paveikslus, kurie ištikti haliucinacijų patenka pas raganą. Iš vienos pusės tai socialinis vaikų bejėgystės atšvaitas iš praeities, kitą vertus – tai tikrasis siaubas, kai pamišusi biologinė motina kirviu išveja savo atžalas...

Režisūra tikrai nėra prasta, tad priešingai nei paskutinės „Alisos stebuklų šalyje“ ekranizacijos atveju, čia nerasite puošnumo, kvailų juokelių, pramoginio lepaus patoso. Tai rimta nelaimingų vaikų istorija, nors filmo finalas gana holivudinis ir kiek nuvilia savo pernelyg „sudygsniuota“ tvarkinga didaktika. Kitą vertus, laimingos ar pusiau laimingos pasakos ir turėtų baigtis pagal seną formulę. Man patiko šio filmo atmosfera, kai kurie efektai, pastangos įbauginti, kurios net priminė kai kada niūrų, bet vykusį originalų siaubo filmą „Ragana“ (2015). Pagrindiniam vaidmeniui pasirinkta berniokiškos išvaizdos (o ne kokia infantili blondinė paauglė) aktorė Sophia Lillis iš dviejų dalių siaubo filmo „Tas“.

Ko trūko iki tikrai kultinio gero siaubo filmo? Dar didesnio ir aštresnio eksperimentavimo tiek režisūroje, tiek scenarijuje! Padirbėta jau neblogai, tačiau iki tam tikros ribos, tarsi bandyta išgauti filmu savitą koloritą, bet neprarandant masinio žiūrovo. Žinokit, filmas žiūrisi neblogai, nors ir nėra dėl savo visiems puikiai žinomo siužetinio turinio kažkuo itin ypatingas.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb:5.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Persona" / "Persona"

Sveiki, skaitytojai,

Kurį laiką vengiau švedų garsiojo režisieriaus ir rašytojo Ingmar Bergman kino. Taip, „Žemuogių pievelė“ buvo nebloga, kaip neblogas buvo ir „Fani ir Aleksandras“. Kol žiūrėjau šiuos du filmus, jaučiausi kaip izoliuotoje pasakoje, kur viskas sukurta gerai: ir atmosfera, ir kulminacija, ir mintis gera. Tačiau ar tai mano filmas, ar mano režisierius? Kirbėjo abejonių, ko, pavyzdžiui, niekada nebūdavo su Andrejaus Tarkovskio kinu. Todėl beveik nieko nesitikėdamas pasižiūrėjau irgi vieną garsiausių Bergmano filmų „Persona“ (šved. Persona) (1966) ir likau bemaž nustebęs, bemaž sukrėstas, nes tai kai kas visiškai kitokio nei prieš tai matyti du jo filmai...

Kitoniškumą lėmė iš esmės ir trilerio žanro motyvai. I. Bergman daugiau „Personai“ skyrė dėmesį ne istorijos rutuliojimui siužetiškai, bet ekspresijai, raiškai ir vidiniam moterų intymumui. Nežinau, ar filmą galima pavadinti LGBT drama, tačiau tam tikrų homoerotinių niuansų filme esama. Medicinos sesuo Alma prižiūri garsią aktorę Elizabetą, kuri dėl keistų priežasčių atsisako kalbėti. Jos atsiduria atokiame kurorte, apsistoja namelyje ir ten išgyvena ištisą santykių dramą. Iš pradžių Alma daug tauškia, prisipažįsta apie orgiją, kuri ją sutraumavo, nes nepažinojo savęs kaip kūnų tyrinėtojos ir jaučia išdavystės kaltę. Nebylioji Elizabeta ją stebi, kartais abejingai, kartais vos šypsodamasi. Akivaizdu, kad Alma labai susižavi Elizabetos asmenybe, tampa vis atviresnė, tačiau netrukus šiai keistai draugystei lemta patirti keistus išbandymus...

Iš tikrųjų filmas kaip veidrodis, apipintas įvairiomis metaforomis. Vienoje erdvėje mums atrodo, kad moterų susitapatinimas yra tik psichologinis, o kitoje, jau pasąmoninėje erdvėje, atrodo, kad viena ir kita tiesiog savinasi biografinius faktus, „sukryžmina“, nebeatseka, kas yra kiekvienos identitetas. Tai kartais tampa kaip „Vertigo“, primena svaigulį, kuris pasireiškia tam tikru psichologiniu smurtu, truputį pavojingai erotiškai, nevaldomai, šarmingai. Sakyčiau, beveik besiužetiniame filme svarbūs dialogai (išoriniai ir vidiniai), kurie perteikia moterų vidinę vibraciją, netgi, sakyčiau, I. Bergman nori prisikasti prie archetipinės moters esmės, todėl dialoguose-monologuose daug moteriškų savasties apmąstymų apie moters viliokės ir moters nevykusios, neišsipildančios motinos vaidmenis. Nežinau, kiek tai paremta klišiniais vaizdiniais iš vyriško režisieriaus suvokimo apie moterų pasaulį, tačiau mane jis labai nustebino ir įtikino.

Pagrindinį vaidmenį sukūrė pernai mirusi aktorė Bibi Anderson, kuri Švedijoje už šį vaidmenį buvo pripažinta geriausia metų aktore (ji atliko medicinos sesers Almos vaidmenį) ir Liv Ullman, Sakoma, kad režisierius šiam filmui scenarijų parašė sirgdamas plaučių uždegimu ligoninėje, jam vis dvejinosi šios dvi aktorės, kadangi jos labai buvo panašios. Ką gi, stambiu pirmuoju planu rodomi aktorių veidai tampa pagrindine menine raiškos priemone perteikti ir priartinti moterų vidines vibracijas. Filmas, sakyčiau, dėl aktorių veidų, apšvietimų, šešėlių tiesiog tampa estetiniu pasigėrėjimu. Man regis, kad kol kas tai mano mėgstamiausias I. Bergam filmas, stipriai ir įdomiai perteikiantis psichologinius niuansus, susijusius su nemeile, išdavyste, noru turėti ryšį; pasaulio žiaurumas ir švelnumo poreikis, ilgesys ir trauma, gydymas ir savęs žudymas. Kompozicija gana paini, yra scenų, kur reiktų gerai pagalvoti, ar viena, ar kita scena rodo moterų realų flirtą ir išpažintį, ar veikiau vidinę iliuzijos situaciją, vaizduotės ir geismo žaismą. Tose mizanscenose atsiveria dvejopas I. Bergamanas, sakyčiau, geriausiomis savo kūrybinės galios prasmėmis – vaizduoti aštriai ir ekspresyviai tai, kas dažniausiai žmogaus gyvenime yra nematoma.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb:8.1

Jūsų Maištinga Siela

Andrejus Tarkovskis, filmas "Soliaris" / "Солярис" / "Solaris": kosminis mąstantis vandenynas prieš žmogišką meilės ir atminties galią

Sveiki, skaitytojai,

Po to, kai sulaukiau griežto komentaro, kad ne man suprasti, ir tuo labiau nė nebandyti suprasti Andrejaus Tarkovskio (1932-1986) filmus, ne juokais susimąsčiau: o kam tada skirti Tarkovskio filmai? Iluminati, išskirtiniam masonų ložės intelektualams, kurie kaip lobį saugo ir garbina Tarkovskį? Man iki šiol nesuvokiami kai kurie Tarkovskio žiūrovai, kurie nepripažįsta nė kruopelės kritikos genialaus režisieriaus atžvilgiu ir išvadina tokius visokiausiais diletantais, tarsi patys niekada nebūtų tokiais buvę. Kitą vertus, akivaizdu, kad tokia „kritika“ blogeriams yra iš to paties siauraprotiškumo, nepagarbos ir kultūrinės ubagystės, susireikšminusio kategoriškumo ir galgi net susikurto asmeninio vertybių kulto. O aš sakau: Tarkovskis – visiems! Visi, kas mėgsta kiną, turėtų pabandyti „perkąsti“ visus septynis režisieriaus šedevrus ir kiekvienas pagal savo protą ir emocinį intelektą pajusti bei apmąstyti filmų filosofines idėjas.

Kai prieš aštuonerius metus pirmąkart pamačiau A. Tarkovskio filmą „Soliaris“ (rus. Солярис) (1972), pamaniau, kad tai tikriausiai prasčiausias režisieriaus darbas. Gerai, gal ne prasčiausias, bet man, sakykime, kukliausias ir mažiausiai sudėtingiausias savo medžiaga. Bent jau taip maniau anuomet. A. Tarkovskis šį filmą pastatė pagal lenkų rašytojo Stanislaw Lem kultinę mokslinės fantastikos knygą „Soliaris“, kuri lietuviškai išleista ir perleista ne kartą. Pirminis ekranizacijos sumanymas buvo patikėtas visai kitam režisieriui kaip ambicingas kino projektas, kuris, galima sakyti, irgi turėjo įrodyti, kad Sovietų Sąjungos kinas lygiai toks pats modernus ir pažangus, gebantis parodyti kosminius efektus, kaip ir prieš kelerius metus sukurtas amerikiečio S. Kubricko „2001: kosminė odisėja“ (1968). Nutiko taip, kad filmo medžiaga atiteko A. Tarkovskiui ir šis priėmė iššūkį su sąlyga, kad perrašys adaptuotą scenarijų pagal save, tačiau niekas negalėjo pagalvoti, kad režisierius medžiagą interpretuos taip skirtingai nuo pirminio kūrinio sumanymo.

S. Lemui jo knygos ekranizacija labai nepatiko, rašytojas nevengė griežtos kritikos ir pastabų dėl A. Tarkovskio interpretacijos. Anot S. Lemo, režisierius akcentavo, kad kosmosas yra žmogui baisus, o jis neva knygą rašęs priešingai – troško parodyti, kokios didžiulės ateities galimybės yra kosmose. Nieko nuostabaus, nes socialistinėje sistemoje ir ypač septintajame dešimtmetyje svajonės apie kosmosą kuo puikiausiai atsispindi netgi dulkių siurblio modelyje, kuris buvo projektuojamas pagal Saturno planetos modelį. Lenktynės su Vakarais diktavo savas madas. Žmonija gyveno kosmosu, o kai amerikiečiai nusileido Mėnulyje, atrodė, kad visos planetos pasiekiamos ranka.

Tačiau neatrodo, kad A. Tarkovskiui būtų rūpėję „išpuošti“ kosmosą kaip ateities siekiamybę. Nemažai filmo vietų, kuriame vaizduojamas besisukantis vandens sūkurys, tolimos Soliario planetos substancija, kuri turi aukštesnę sąmonę, netgi baugina. Tarkovskiui pavyko perteikti tai kaip nežinomybės ir nepažinumo baimę. Iki šiol, manau, daugelis, kurie tiki ateiviais ir jų aukštesnės sąmonės egzistavimu ir galiomis bendrauti mintimis ir netgi keistis energijomis, kelia žemiečiams žemo, primityvaus ir ribotų žmogiškųjų galių kompleksą t. y. kad humanoidinis žmogus, tas kuris vis dar teršią Žemę, kariauja, skirsto žmones pagal rases, naikina gamtą, negali savo sąmoningumu prilygti aukštesnių vibracijų ir būtybių galiai. Klausimas esminis: ar toji aukštesnioji būtybė gali sunaikinti parazitą žmogų, kuris nėra toks tobulas ir kenkdamas Žemėje, braunasi į kosmosą, kur galioja visai kiti dieviškieji įstatymai?

Galimas daiktas, kad A. Tarkovskis pranoko patį A. Lemą ir išgrynino tai, kas iš esmės nepatinka žmonijai t. y. jų ydos ir menkystės, kurios filme atgręžiamos kaip veidrodis. Astronautas Krisas Kelvinas, atvykęs į kosminę bazę, skraidančią apie Soliario planetą, netikėtai sutinka savo nusižudžiusią žmoną Hari. Soliario vandenynas prasibrauna į veikėjo pasąmonę ir materializuodamas atkuria ir iškelia žmogui pačius skaudulius. Galima sakyti, kad Kelvinas niekada nemylėjo Hari ir dėl to, kad ji nusižudė, galimas daiktas, jis jautė savigraužą. Jis staiga pamilsta vandenyno sukurtą Hari kopiją ir nebenori jos prarasti. Šioji meilės istorija gal kiek užtęsta filme, mat iš pradžių Kelvinas bando kloną sunaikinti, tačiau nuo savęs ir Soliario kuriamos iliuzijos nepabėgsi, jam tenka savo kaltės jausmą gydyti primiršta meilės energija, štai kodėl jis pamilsta Hari – tai jo apsivalymas ir pasveikimas. Vėlgi idėja: savo nemeilę ir negatyvumą gydyti reikia meilės šviesa, tačiau filme viskas tai sustyguota, kad praranda bet kokį didaktikos poskonį, todėl filmas ne moralizuoja, bet veikia kaip filosofinė idėja per simbolius ir metaforas.

Šiame filme atpažįstama režisieriaus kino kalba. Neskubrus pasakojimo veiksmas, ilgi paslaptingi dialogai, virstantys kai kada į monologus, savotiškas veikėjų išpažintis. Filme, kaip ir „Stalkeryje“ (1979), naudojamos teatralizuotos trio mizanscenos, archetipiniai keturių elementų simboliai, ypač vanduo, kuris apvalo, nuplauna ir kartu slepia kitą neregimą pasaulį. Vėl regime šunį, stebime nutapytų paveikslų reprodukcijas, kurios sujungia realų ir įsivaizduojamą bei prisiminimų pasaulį, sujungia vaikystę su augančiais suaugusiųjų lūkesčiais.

2002 metais antrąkart S. Lemo romaną imasi režisuoti garsus amerikiečių kino režisierius Stevenas Soderberghas su puikiu aktoriumi George Clooney. Filmas patyrė fiasko, nes akimirksniu buvo lyginamas ne su knyga, o būtent su A. Tarkovskio kino versija. Tiesa, nemačiau pastarosios versijos, tačiau ji, anot kritikų, nebetenka aštrios filosofinės minties, kadangi holivudinei kino manierai reikia tvirtos plokštumos, aiškios meilės ir pasiaukojimo istorijos, o kritika visuomeniniams reiškiniams, žmonijai nėra tas eržilas, ant kurio Holivudas šuoliuotų taip toli. Kol kas daugiau „Soliario“ ekranizacijų neturime, bet ar bereikia? A. Tarkovskis iškėlė itin aštrią, galbūt net paties S. Lemo nelabai išryškintą mintį, kad tol, kol bijome kitų aukštesniosios sąmonės būtybių, tol bijome iš tikrųjų savęs paties. Tačiau yra ir dar viena, kiek mažiau pastebima mintis, jog žmogus, kad ir koks jis atrodytų pilnas kalčių ir būtų netobulas, turi meilės ir atminties dovaną, kuri nepažini Soliario plazmai. Gali būti, kad žmogus kosmosui, kur tamsoje ir tolyje glūdi neišsenkantys intelektai, pasireiškiantys pačiomis įvairiausiomis formomis, iš tikrųjų neturi žmogiškumo.

Filmo pabaigoje Kelvinas lieka Soliario substancijoje, kažkokioje prisiminimų ir ilgesio suformuotoje saloje, kur vandenynas rekonstruoja jo namus ir tėvus vien iš jo prisiminimų. Galimas daiktas, kad tai sąmoningas Kelvino pasirinkimas, bet neatmeskime, sakyčiau, ir to, kad pats Soliaris jį pasiėmė kaip egzempliorių, kaip mokytoją patirti žmogiškumo idėją. Vadinasi, tarp žmogaus ir kosmoso įvyksta mainai, skirtingų prigimčių subjektai užmezga keistą ryšį: Soliaris mokosi žmogiškumo, o Kelvinas leidžia susitaikyti su praeities klaidomis.

Pagrindinį vaidmenį filme sukuria visų lietuvių pasididžiavimas Donatas Banionis ir Natalija Bondarčiuk. Žiūrėdamas šią trijų valandų filosofinę kosminę odisėją prisiminiau ir S. Kubricko vaizduojamą kosmosą, kurį žino beveik visi Vakarai, o kiek žmonių žino A. Tarkovskio kosmosą? Be kino žmonių, tikriausiai nelabai daug kas ir žino. Nesakau, kad A. Tarkovskio kinas tampa chrestomatiniu reikalu, priešingai – kai filmas turi holistinę filosofinę idėją ir ji taip gerai ir aiškiai išartikuliuota kino kalba, neprarandant gylio ir emocinio intelekto, galų galiausiai jautrumo, tada, sakyčiau, toks kinas kaip A. Tarkovskio tampa amžinu kinu, kuris tinka kartų kartoms ir visokiausio gyvenimo tarpsnio žmonėms. „Soliarį“, kaip ir kitus likusius šešis režisieriaus filmus, galima apibūdinti taip: kaskart vis toks pat ir kaskart vis kitoks.

Anonsas:

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Caro Emerald - A Night Like This [lyrics / žodžiai]

Sveiki, skaitytojai,

Šią seną gerą dainą atradau iš naujo, kai netyčia užmačiau pas kažkurį ant facebook paskyros sienos. 2009 metais pasirodžiusią dainą „A Night Like This“ yra iš Nyderlandų kilusios atlikėjos Cara Emerald (g. 1981) daina. Cara yra išleidusi per savo karjerą tris solo albumus, pats sėkmingiausias – 2010 metais debiutinis jos albumas „Deleted Scenes from the Cutting Room Flor“, kuris vien Nyderlanduose tapo šešis kartus platininiu, o Europoje parduota daugiau nei 1 milijonas kopijų.

Tikriausiai nesuklysiu sakydamas, kad daina „A Night Like This“ yra pats garsiausias atlikėjos kūrinys, kurį tikriausiai daugelis iš mūsų yra girdėjęs. Kabaretinio, retro ir pop muzikos dainų junginys suteikia dainai žavaus ir stilingo skambesio. Tai pozityvi daina, pagal kurią lengva judėti ir niūniuoti – o ko dar reikia geram hitui? Viduržemio jūros dvelksmu alsuojanti daina skamba šiandien Jums.

Žodžiai / Lyrics

Caro Emerald - "A Night Like This"

From where you are
You see the smoke start to arise where they play cards
And you walk over, softly moving passed the guards
The stakes are getting higher, you can feel it in your heart

He calls you bluff
He is the ace you never thought he played that much
And now it's more than all this cards you want to touch
You never know if winning this could really be enough

Take a look beyond the moon
You'll see the stars (mmm...)
And when you look around
You know the room by heart

I have never dreamed it
Have you ever dreamed a night like this
I cannot believe it
I may never see a night like this
When everything you think is incomplete
Starts happening when you are cheek to cheek
Could you ever dream it
I have never dreamed, dreamed a night like this

How many times
Have I been waiting by the door to hear these chimes
To hear that someone debonair has just arrived
And opened up to see my world before my eyes

That silhouette
creates an image and a night I can't forget
It has the scent of something special, I can't rest
If I resist temptation, oh I know for sure that I will lose the bet

I walk away and suddenly it seems
I'm not alone (mmm...)
In front of me he stands
I stop before he goes

I have never dreamed it
Have you ever dreamed a night like this
I cannot believe it
I may never see a night like this
When everything you think is incomplete
Starts happening when you are cheek to cheek
Could you ever dream it
I have never dreamed, dreamed a night like this

Mmm...
Mmm...

I have never dreamed it
Have you ever dreamed a night like this
I cannot believe it
I may never see a night like this
When everything you think is incomplete
Starts happening when you are cheek to cheek
Could you ever dream it
I have never dreamed, dreamed a night like this

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Robert Schnakenberg "Slapti didžiųjų rašytojų gyvenimai"

Robert Schnakenberg. „Slapti didžiųjų rašytojų gyvenimai“ – Vilnius: Gimtasis žodis, 2013. – 272 p.

Sveiki, skaitytojai,

Amerikiečių rašytojas Robert Schnakenberg (g. 1969) yra žymus kelių dokumentinių knygų autorius, o viena iš jų išversta ir į lietuvių kalbą pavadinimu Slapti didžiųjų rašytojų gyvenimai. Ją į lietuvių kalbą išvertė Emilija Ferdmanaitė, o išleido leidykla Gimtasis žodis.

Šią knygą skaičiau kiek ilgiau nei pusmetį, po mažą skyrelį, skirdamas dėmesį tai vienam, tai kitam garsiam pasaulio rašytojui. R. Schnakenbergas šioje knygoje apžvelgia 41 autorių gyvenimus ne pačiais palankiausiais rakursais, galbūt daugelis seniai mirusių rašytojų nenorėtų, kad jų pavardės ir palikti kūriniai būti linksniuojami šalia šių istorijų, bet kitą vertus, šios istorijos, legendos apie rašytojus leidžia pajusti, kokį pašėlusį ir toli gražu ne snobiškai monotonišką gyvenimą gyveno.

Kiekvienam autoriui šioje knygoje skiriama apie dešimt puslapių, juose pirmiausia pateikiama trumpa rašytojo charakteristika, kaip natai gimimo ir mirties data, zodiako ženklas, garsiausių kūrinių sąrašas, citatos, o po to pereinama prie skubaus gyvenimo faktų išdėstymo, o paskui – itin lakoniškais skyreliais išryškinamos rašytojų ydos, didžiausi skandalai, jų keistenybės, kurios šiandien atrodytų atšlijusios nuo chrestomatinių biografinių įrašų, kurie pateikiami akademiniuose leidiniuose, arba ten užsimenama labai etiškai, trumpai apie vieną ar kitą rašytojo aistrą.

Visgi Slapti didžiųjų rašytojų gyvenimai veikalas dvelkia geltonosios spaudos pateiktimi, knygos sudarytojas nevengia tyčinio negatyvių, kartais tik paskalomis grįstų informacijos šaltinių. Tai bulvarinio skaitalo tipažas, kuris perskaitomas kaip pirktinis vienadienis laikraštis iš kiosko prie stoties. Nepaisant paprastos stilistikos ir autoriaus pozicijos „sugraibyti“ rašytojų gyvenimo faktus ir paskalas į vieną aruodą, knyga pasitarnauja kaip greitas susipažinimas su rašytoju ir jo laikmečiu, todėl knyga funkcionali kaip mokymosi priemonė ir žingeidiesiems, pavyzdžiui, „Auksinio proto“ ir kitų protmūšio specialistams, kurie norėtų literatūroje praplėsti žinias. Šioje knygoje, priešingai nei gali kiti tikėtis, nieko nerasite apie rašytojų kūrinių interpretacijas, nėra jokių analizių, vien tik rašytojų pikantiški gyvenimo ir laikmečio kontekstai.

Robert Schnakenberg

Nepaisant bulvarinės geltonosios spaudos stiliaus, knyga susisteminta, ja lengva ir patogu naudotis kaip kokiu pagalbiniu kišeniniu žinynu. Asmeniškai sužinojau daugybę man negirdėtų pikantiškų dalykų, kurie šiandieninėje spaudoje neaptariami, o chrestomatijose vargiai ką rasti, todėl knyga patrauklus sensacijų rinkinukas. Tiesa, Gimtasis žodis yra išleidęs visą seriją panašių knygų ir apie režisierius, kompozitorius bei dailininkus su analogiškais knygų viršeliais ir pavadinimais.

Kokios ydos, pikantiškos smulkmenos apie rašytojus kartojasi iš biografijos į biografiją? Žinoma, priklausomybės. Ypač alkoholis, kaip antai Jack Keruac, kuris beveik visą savo gyvenimą prasibastė gerdamas nuo ryto iki vakaro, kad net sunku patikėti, jog jis parašė Kelyje ir Dharmos valkatos. Arba antai ištisas moterų rašytojų pulkas, kurios buvo lesbietės, nors laikmetis vertė jas gyventi pagal tam tikrus visuomenės standartus – Virginia Woolf, Emily Dikinson, Gertrude Stein – kitą vertus, būtent šios savybės galbūt ir leido prasiveržti kūrybos srityje ir pranokti daugelį to metų „tradicinių“ moterų kūrybą. Apie Lordo Byron sekso pramogas Venecijoje, kai šis imdavo „konservuoti“ savo meilužių gaktos plaukus vokuose arba su kokiais vyriškumo standartais grūmėsi E. Hemingway ir tuo pačiu „kariavo“ su Gertrude Stain.

Kai kurie įrašai apie rašytojus šokiruoja, pavyzdžiui, apie W. B. Yeats potencijos gerinimą: „Penkiolikos minučių trukmės operacija, per kurią į Jeitso kapšelį buvo implantuotos beždžionės liaukos, praėjo be kliūčių. Jeitsas atgavo pajėgumą. Vėliau poetas gyrėsi, kad operacija ne tik grąžino kūrybines galias, bet ir „lytinį potraukį; panašu, kad jis nebeapleis manęs iki mirties“. (p. 115).

Seksas, skolos, alkoholis, homoseksualumas, linksmybės, savižudybė – štai apie ką sukasi visos rašytojų gyvenimo istorijos. Knyga vertinga tikriausiai tuo, kad lietuviškai neturime nė vieno tokio leidinio, kuriame šia tema būtų patogiai susisteminti visi vienos profesijos skandalingi faktai, todėl šalia akademinių leidinių, kruopščių biografijų, manau, kaip pagalbinė priemonė, šioji knyga gali praversti rašant straipsnius, bakalauro ar magistro darbus. Ir žinoma, savo malonumui.

Jūsų Maištinga Siela

Nosinių raidžių rašyba šaknyje, taisyklės, lentelės / Jūratė Sirtautienė, Vytautas Sirtautas vadovėlis 5 klasei, gramatika

Šios dienos daina: Niall Horan - Nice To Meet Ya [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Šią dainą „Nice To Meet Ya“ išgirdau vienoje užeigoje dar gerokai prieš karantiną, berods, 2019 metų rudenį. Vėliau sužinojau, kad ši paprasta ir nuotaikinga daina priklauso airių atlikėjui Niall Horan (g. 1993) iš jo antrojo solo albumo „Heartbreak Weather“, kuris pasirodė 2019 metų spalio mėnesį.

Atlikėjui kelias švietėsi nuo pat 2010 metų, kai jis ir kiti „One Direcion‘s“ vaikinais buvo suburti bendram muzikiniam projektui per „X faktoriaus“ projektą. Tai buvo kultinė viso dešimtmečio jaunimo grupė, kurios, tiesą sakant, taip niekada neklausiau. Štai iširusi grupė ir kiekvienas pradėjęs solo karjeras savaip, man atrodo, tapo kur kas įdomesniais, drąsesni ir atviresni eksperimentuoti.

Niall Horan singlas „Nice To Meet Ya“ Australijoje ir Kanadoje pelnė auksinį singlo sertifikatą, Britanijoje – sidabrinį su 200 tūkstančių pardavimų. Billboard pasiekė aukščiausią 14 vietą, Lietuvoje – 25 poziciją, aukščiausią vietą Čekijoje – 3 tarp klausomiausių naujienų.

Linksma daina su Džeimso Bondo dainų stilistika kviečia paprastoms ir nuotaikingoms šėlionėms, laisvam bendravimui ir šokiui. Nežinau, kaip jums, bet paskutiniu metu mane ši daina priverčia kilstelėti užpakalį nuo sėdynės. Pasiklausykime.

Vaizdo klipas.

Kita vaizdo klipo versija.

Žodžiai / lyrics

Niall Horan - Nice To Meet Ya

I like the way you talk
I like the things you wear
I want your number tattooed
On my arm in ink, I swear

'Cause when the mornin' comes
I know you won't be there
Every time I turn around
You disappear

I wanna blow your mind
Just come with me, I swear
I'm gonna take you somewhere warm
You know "J'adore la mer"

'Cause when the mornin' comes
I know you won't be there
Every time I turn around
You disappear

(I got love for you, I got love for you)
Nice to meet ya
(I got love for you, I got love for you)
Nice to meet ya, what's your name?
Let me treat you to a drink

I like the way you talk
I like the things you wear
I want your number tattooed
On my arm in ink, I swear

'Cause when the mornin' comes
I know you won't be there
Every time I turn around
You disappear

(I got love for you, I got love for you)
Nice to meet ya
(I got love for you, I got love for you)

One minute you're there
The next one you're gone
Been waiting for you
All night, so come on

You know what I need
You know what I want
You know what I need now
You know what I need now

Nice to meet ya, what's your name?
Let me treat you to a drink
Nice to meet ya, where ya been?
(I got love for you, I got love for you)
Let me treat you to a drink
(I got love for you, I got love for you)

Nice to meet ya

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: realistinis paveikslas apie ekologinę švarą, žemės užterštumą (memai)

Sveiki,

Esu internetinių memų gerbėjas! Kartais aptinku tokių gerų intelektualių memų, kurie iš esmės atspindi mūsų susireikšminimą vienais ar kitais gyvenimo aspektais, kad leidžia atsipeikėti ir truputį pasižiūrėti iš šono. Kai kada memai yra tarsi protestas, labai geras protestas parodyti, kokioj baloj mes visi turškiamės. Pavyzdžiui, šitas pagal realistinį paveikslą suprojektuotas ekologinis švarinimosi memas. Aš žodžių neturiu, viską pasako nuotrauka. Taiklu.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: Friedricho Vilhelmo gatvė, Klaipėda, XX a. (Tiltų gatvė, sena nuotrauka)

Sveiki,

Jau seniai nebėra šv. Jonų bažnyčios Klaipėdoje. Ji tik istorija ir galima pamatyti tik iš senų išlikusių Memelio fotografijų. Tai vaizdas dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, dabartinį Tiltų gatvė, kuri anksčiau vadinosi Friedricho Vilhelmo gatve.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Graham Swift "Į dienos šviesą"

Graham Swift. „Į dienos šviesą“ – Vilnius: Alma littera, 2008. – 296 p.

Sveiki, skaitytojai,

Pernai vienas didžiausių mano literatūrinių atradimų buvo britų rašytojo Graham Swift (g. 1949) kūryba. Po Motinos sekmadienis (2019, Baltos lankos) greitai perskaičiau Vandenų žemė (2009, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), o šį, paskutinį lietuviškai dar neskaitytą kūrinį tausojau, netgi turėjau įtarimų, kad tai prastokas rašytojo darbas, nes internete nėra beveik jokių platesnių įrašų apie šią kiek daugiau nei prieš 11 metų išleistą romaną pavadinimu Į dienos šviesą (angl. The Light of Day), kuri originalo kalba pasirodė 2003 metais ir pateko į ilgąjį Man Booker literatūros sąrašą. Knygą į lietuvių kalbą išvertė Audronė Šolienė.

Istorija pasakoja apie senstelėjusį buvusį policininką Džordžą Vebą, kuris nušalintas nuo pareigų dirba privataus detektyvo darbą. Pasakojimas yra apie vieną jo gyvenimo dieną, tačiau per ją iš esmės atskleidžiamas visas jo gyvenimas. Tokį pasakojimo juvelyrinį būdą naudojo kitas garsus britų rašytojas Ian McEwan viename geriausių savo kūrinių Šeštadienis. Lėtas ir mąslus, asociacijomis ir nuotrupomis pasižymintis pasakojimas yra iš vienos pusės gana šabloniškas ir banalus, kadangi turime klasikinę žmogžudystės istoriją, kurioje viskas atskleidžiama nuo pat pradžių – moteris, isteriškai įsimylėjusi savo vyrą, nenori jo prarasti, todėl kreipiasi į detektyvą, kad šis padėtų sekti jos vyrą ir meilužę, karo pabėgėlę Kristiną iš Kroatijos. Ir be žmogžudystės, galima sakyti, daugiau nieko neįvyksta, nes pasakotojas, kuris ir yra tas pats detektyvas, prisimena savo vaikystę, tėvų laidotuves, analogišką klientės situaciją savo šeimos aplinkoje. Romanas, kuris turi iš esmės visus banaliausius pop romano siužetinius elementus, lyg ir turėtų būti pasmerktas dūlėti kokioje nors nepastebimoje knygų komiso sandėlio krūvoje, tačiau tas, kas žino, kaip rašo Graham Swift, – o rašo jis labai gerai – tas gali patvirtinti seną gerą tiesą, kad kartais nesvarbu, ką rašai, svarbiau – kaip rašai.

Romanas turi visus atbaidančius dalykus, kurių nemėgsta aštrių, dinamiškų, šokiruojančių ir populiariosios literatūros skaitytojai, kurie knygą vertina iš to, ar penki pirmieji puslapiai „užkabina“. Tokiems skaitytojams romanas gali pasirodyti „per lėtas“, „sukasi siužetas apie nieką“. Ką gi, kadangi skaitote ne šiaip romaną, o literatūriškai „svarke suvirintą“ tekstą, kurioje ypatingas dėmesys skiriamas pasakojimo tonui ir poetiškai raiškai, tad nesitikėkite pataikavimo. Smagu, kad vertėjai Audronei Šolienei pavyko perteikti tą neskubaus pasakotojo išpažinties toną, kuris sudaro visos istorijos intymią atmosferą ir įspūdį, jog skaitytojas įsibrovė į vienišo vyro vidinį pasaulį, kuriame sueižėjusios sienos ir dvelkia baisia vienatve.

Pasakojimo technika – tai svarbiausias šios knygos privalumas. Koliažiniu principu sudurstyta istorija turi analogiškų situacijų žemėlapį, todėl nenuoseklumas tampa itin dideliu literatūriniu privalumu. Tarkim, Vebo istorija su padėjėja Rita ir kliente, kurią jis sužavi savo kulinariniais sugebėjimais, analogiškai lyginama su Napoleono III ir jos žmonos ištrėmimu. Istorinių įvykių ir asmeninio gyvenimo sugretinimas išryškina romano pagrindinę mintį: kas verčia mus pasirinkti ir priimti nelengvus gyvenimiškus sprendimus ir kiek tuose pasirinkimuose yra spontaniško aistringo pasirinkimo ir kiek šalto proto, apsaugančio mus nuo tragedijos?

Graham Swift

Autoriaus proza apskritai pasižymi niūriai perteikta nuotaika, jo literatūra gana gyvenimiška, egzistencialistinė. Į dienos šviesą, sakyčiau, būtų labiau panašus į Motinų sekmadienis variantą ir dėl stiliaus, ir dėl vienos dienos įvykių vaizdavimo perspektyvos. Geriausias jo romanas Vandenų žemė kur kas platesnio užmojo knyga, ji išskleidžia visuomenės pokyčių panoramą, neatsiejamą nuo britų kraštovaizdžio, epochų kaitos, todėl Į dienos šviesą atrodo kur kas paprastesnė, siauresnė knyga, tačiau toli gražu ne prasta, toli gražu.

Vienas paveikiausių romanų elementų yra autoriaus mokėjimas perteikti emocinį intelektą per pasakotojo toną. Analizuojant veikėjo biografiją, detektyvas atrodo kaip apšepęs, brutalus mačistas, bent tokį įspūdį turėtų susidaryti skaitytojas, tačiau visa jo kalbėsena liudija absoliučiai priešingus vyriško pasaulio elementus. Detektyvas ilgai svarsto apie gėlių parduotuvę, apie suolelį parke, kurį jis įrengė tėvų atminimui, nevengia kalbėti kulinarinėmis temomis ir save laiko puikiu virtuvės šefu, kur savo sugebėjimus demonstruoja  lesbietei dukrai. Tačiau jo nevaržo dukters prigimtis, kaip, atrodo, nevaržo pasaulio pokyčiai ir galimybė prarasti dar ir detektyvo reputaciją, prarasti vienintelę savo mylimąją Ritą, kuri, anot pasakotojo, ji netrukus ir paliks vienui vieną.

Viena įspūdingiausių aprašytų simbolinių scenų buvo apie miestelį, kurio niekaip pats negaliu ištarti (Čizlherstas!), kur žmonės patenka į tamsų urvą, slėpdamiesi nuo Antrojo pasaulinio karo lėktuvo atakų. 10 tūkstančių žmonių grįžta į urvus tarsi pirmykščiai žmonės ir slepiasi patys nuo savęs, nuo to, ką žmogus daro su pasauliu, kaip kad kiekvienas iš mūsų, kaip ir Džordžas Vebas, kuris turėtų pasikliauti logika, sveika nuovoka, vis vien nieko neišsaugo ir net nesistengia išsaugoti, todėl atrodo, kaip nuolat jis yra grimztantis į tamsą, į savo urvą ir apmaudą.

Labai trapus romanas, kurio grožis yra subtiliuose nutylėjimuose ir neišrašytuose pasakojimuose, kurie idėjiškai jungiasi į tylią istoriją, Dieve, tikrai ne žmogžudystės ar viską prarandančio pono Vebo istoriją, sakyčiau, jungiasi visa toji istorija į gyvenimo laikinumo ir pažinimo patyrimą: pažinti savo nuopuolį ir rasti tam pateisinimą, kad galėtum gyventi ramia sąžine, o tai tolygu kautis su savimi pačiu ir laimėti. Nepasižymėjau šįkart nė vienos citatos, nes viskas, ką paimčiau iš knygos, būtų ne tai, ką suvokiu, ir ne tai, ką autorius savo subtiliu pasakojimu sako, o sako jis viską už teksto, per jausmą, būseną, asociacijas, tai, ką sukelia šis puikus rašytojas yra literatūrinis katarsis, dėl kurio Graham Swift priimu į geriausių rašytojų panteoną.

P. S. Ir dar – išverskite daugiau šio rašytojo knygų į lietuvių kalbą, susimildami!

Jūsų Maištinga Siela