Knyga: László Krasznahorkai "Priešinimosi melancholija"

Laszlo Krasznahorkai. „Priešinimosi melancholija“. – Vilnius: Kitos knygos, 2016.

 

Sveiki, skaitytojai, 

Nesu tikras ar ši knyga turėjo atsidurti mano knygų lentynoje, tačiau lošdamas su leidyklos Kitos knygos leidžiamomis knygomis ne visada išlošiu, tačiau mane itin (kaip tikriausiai daugelį iš Jūsų) sudomino atgalinė knygos viršelio dalis, kuri skelbė, kad novatoriška Laszlo Krasznahorkai kūryba lyginama su tokiais literatūros genijais kaip Saramago ir Bolano. Be to, knygos pavadinimas Priešinimosi melancholija tiesiog mane papirko kaip reta, nes tokie subtiliai abstraktūs ir metaforiškai būsenas reiškiantys pavadinimai mane itin traukia, tačiau didžiausia priežastis tikriausiai dėl kurios įsigijau šį romaną – Rytų Europos literatūros kontekstas, iš kurio, pripažinkime, gana retai verčiama į lietuvių kalbą, ypač iš vengrų kalbos. Leidinyje Metai apie šią grožinės literatūros nišą kaip geografinę zonos nišą rašė Laimantas Jonušys.

Tiesą sakant, man patikęs pavadinimas Priešinimosi melancholija tapo ir šios knygos asmenine šiai knygai skaitymo kova. Jeigu kas nors paklaustų, ar rekomenduočiau šią knygą, gerai susimąstyčiau, nes pats ją skaičiau ilgai ir retsykiais, nepabijokime aptardami geras knygas vartoti žodžio nuobodžiai. Nudvėsęs banginis pristatomas viename vengrų miestelyje ir jis sudrumsčia vietos gyventojų sąmonę, atrodo, kad tokiame romane turėtų būti begalės įvykių, tačiau pamažu paaiškėja, kad Priešinimosi melancholija yra veikiau būsenų koliažas, todėl reikia nusiteikti giliam ir intensyviam skaitymui. 

Romanas stebina nuo pat pirmojo iki paskutiniojo puslapio gana sudėtingu stiliumi, todėl derėtų dėl šios knygos suklusti tiems „rimtosios literatūros“ mėgėjams, kurie nori iš kūrinio iššūkio ir ne vien malonumo. Romano struktūra sudaryta iš sąmoningai fiksuojamų trijų pagrindinių nuojautų. Pirmasis skyrius Nepaprastos padėtys, kuris pasakoja apie nuojautas, jog tuoj ištiksią sunkiai įvardijama krizė, netgi numanomas pilietinis karas. Verkmeisterio darna – pagrindinių įvykių ašis, pagrindinių veikėjų „išsiretinimas“. Ir Sermo super sepulchrum – viską apibendrinantis skyrius. Iš pradžių įspūdis toks, kad autoriui svarbu per pagrindinius personažus perteikti kažin kokį mįslingą žmogaus prigimties niuansą bodėtis ir niekinti pasaulį. Senyva moteris grįžta traukiniu namo, tačiau per pasakotoją nusakomi jos pojūčiai primena bauginantį priešinimosi būseną bendrai kolektyvinei sąmonei. Netgi galima apčiuopti manieringos bjaurasties estetikos. Veikėja viskuo šlykštisi, o negatyvią būseną transliuojantys veiksmažodžių, būdvardžių ir prieveiksmių gausa tiesiog klampina skaitytoją į kažin kokį ekstremalios situacijos būseną, kad, rodos, tuojau įvyks lūžis ir nutiks kas nors negero. Apskritai žiūros taškas, pasakotojo pozicija taip hiperbolizuojama negatyviai, kad skaitytojas „įplaukęs“ į teksto transliuojamas būsenas nuolat stebisi ir laukia reikšmingo įvykio, kuris taip ir nevyksta.

 Vengrų rašytojas László Krasznahorkai.

Tiesą sakant, menkiausias veikėjų akimis „nenatūralus“ įvykis, kad ir gatvėje prabėgusi katė, veikėjų sąmonėje sukelia katastrofos lygio virpesius, todėl autoriui nelabai rūpi siužetiškumas, jam kur kas svarbiau aprašyti priešišką žmogaus kaip kolektyvinės sąmonės komponentą veikimo mechanizmą. Miestelyje gyvenančių keletas veikėjų likimų, rodos, nereikšmingai persipina – motina, neįsileidžiančio savo dykaduonio sūnaus, sūnaus meilužė, senyvas muzikos mokytojas, užsidaręs savo namuose... Pasakotojas „vaikšto“ jais ir nusako gana skirtingas biografines istorijas, tačiau kuria bendrą sodrų apokalipsinių nuotaikų miestelėnų vaizdinį. Kartais gali pasirodyti, kad veikėjai su pernelyg negatyviais jausmų skafandrais, tačiau pamažu jų būsenas siejant į visumą, atsiveria išties nepaprasta miestelio gyventojų padėtis. Šioji padėtis ima griauti nusistovėjusią miestelio politinę tvarką, atsiranda begalės kelių kilti riaušėms ir chaosui, tačiau šalia keistai abstraktaus absurdiško perversmo brėžiama simboliška civilizacijos trapumo, priešinimosi absurdui ir surėdytai tvarkai ašis. 

Kažin, ar romaną būtų galima pavadinti distopiniu, tačiau tam tikrų elementų visgi esama. Visų pirma cirko trupės žiemos šaltyje atgabenti nustipusio banginio palaikai, kurie tampa ne tik Trojos arklio analogišku simboliu, bet ir viso miestelio, kaip civilizacijos kūno puvimo ir yrimo simbolis. Iš esmės tai, kas nutiko banginiui, pamažu nutinka ir miesteliui. Kartais atrodo, kad sekdami pagrindinius veikėjus, jų filosofines mintis, kad ir apie kosmoso gelmes, mes iš esmės ieškome gyvenime prasmės, tačiau filosofinės veikėjų erdvės, gyvenimo žiūros kampai brėžia ne tiek veikėjų asmenines charakteristikas, kiek kuria įvairių spalvų kolektyvinės sąmonės paveikslą. 

Iš vienos pusės romanas atrodo įspūdingas, jo metaforos ir simboliai ištransliuoti ir sukurti beveik genialiai. Kritika politinei sistemai ir žmonių gyvenimo būdui taip pat stipriai jaučiama, kad šią modernistinę knygą galėtume dėti prie egzistencinės literatūros. Tačiau tuo pat metu ją skaityti be galo sudėtinga, nes tai sunki nepopuliarioji literatūra, kur šiaip jau įprastinius siužetus keičia pojūčių ir mąstymo mechanizmų veikimo vaizdavimas, todėl kiek gali pasirodyti knyga angažuota, ištęsta. Tokiai knygai kaip Priešinimosi melancholija reikia nemažai laiko, dirbti su savimi, motyvuotai skaityti. Netgi tiems, kuriems patinka M. Proust Prarasto laiko beieškant, – šie kūriniai turi tam tikro panašumo pasakojimo stiliaus prasme, – gali gana keistai sudirginti, įvykti natūrali kūrinio atmetimo reakcija. Romanas neatsitiktinai pavadintas Priešinimosi melancholija, nes kiek ją skaičiau, tiek nuolat jai priešinausi ir klausiau, ar tikrai verta tiek save niurkyti tame keistame L. Krasznahorkai kuriamame pasaulyje? Nepaisant mano asmeninio priešinimosi, galiu pasakyti, kad knyga įspūdinga savo sumanymu, simboliais, teksto stiliumi, apskritai raiška, kad, manau, belieka tik vienintelis kriterijus, kuris gali iš esmės nulemti šios knygos skaitytojų priėmimo reakciją – skonio reikalas.

Jūsų Maištinga Siela