Knyga: Amin Maalouf "Pasiklydę"

Amin Maalouf. „Pasiklydę“ – Vilnius: Žara, 2016 – 400 p.

Sveiki, skaitytojai,

Nesu perskaitęs daug grožinės literatūros knygų, kurias įvardyčiau kaip islamiškų valstybių pasaulėžiūrą vaizduojančius kūrinius. Viena tokių gyvenime įsimintinesnių visgi buvo Khaled Hosseini Bėgantis paskui aitvarą. Štai libanų kilmės prancūziškai rašantis Aminas Malufas (Amin Maalouf), kadaise pelnęs net Gonkūrų literatūros premiją, savo vienu naujausiu romanu Pasiklydę (pranc. Les Desorientes) atrodo gana kosmopolitiškas.

Knygos įvairumą pasaulinėje politikos ir religijos arenoje tikriausiai nulėmė tai, kad autorius ne vieną dešimtmetį gyvena Prancūzijoje ir kol kas neketina grįžti į gimtąjį Libaną, ką padaro tarsi jo paties romane esantis prototipas Adamas, kuris po 25 metų pertraukos grįžta į kadaise karo nusiaubtą tėvynę, kad suvestų asmenines sąskaitas ne tik su praeities draugais, bet ir su aptakiomis sąvokomis kaip kultūra, gimtoji žemė, tėvynė ir t. t.

Pirmasis įspūdis po keliolikos puslapių gana geras, nes taip, kaip rašo Artimųjų Rytų rašytojai, nerašo kiti: stilius persmelktas paprasto kasdieninio pagarbos ir sakralumo įspūdžio. Suprantama, gurmaniškos literatūros šalyje Prancūzijoje toks pasakotojo kalbėjimo įspūdis, kad ir ne naujas, tačiau vis tiek egzotiškas dalykas. Būtent sakinių struktūrose, kuriose nebelieka metaforinio kalėjimo, vis dar juntamas islamiškos šalies kalbėjimo dvelksmas: čia vyrai nesidrovi vienas kitą dažnai apkabinti, kreiptis į draugą ir vadinti jį „broliu“, bučiuoti ir t. t., ko iš esmės Vakarų kultūroje mačistinio įvaizdžio ir vyriškumo stereotipinių įvaizdžių prisodrintoje kultūroje apstu su kaupu.

Rytų žmonių tarpusavio bendravimo ypatumai tampa netgi egzotiški, tačiau autoriui pavyko palikti religinius niuansus antrame plane ir radikalūs islamistiniai niuansai tėra tik vienas iš komponentų, papildančių iš esmės gana universalią „Bizantietišką“ draugų būrelį, kuriame spiečiasi ir krikščionys, ir žydai, brėždami gana kosmopolitišką Rytų pasaulį, kurį pamažu sugriauna vietiniai karai ir įsiviešpatauja radikalusis islamas. Nepaisant to, romano šerdimi tampa ne religija, bet Adamo prisiminimai apie praeitį, kuriuos jis bando susieti su savo Adamo (pirmuoju žmogumi) vardu ir jo likimu, kuris tampa ir  pagrindinio veikėjo likimu.

Romane stebina gana laisvas rytų moterų gyvenimas, pvz., Semiramidė, kuri tėra našlė, įkūrusi viešbutį, tačiau ji nesibodi įsivelti į makabrišką romaną su Adamu, atvirai telefonu aptarinėdama savo jausmus su meilužio mergina Doloresa. Tokie santykiai atrodo perdėtai liberalūs, tačiau žinant arabų pasaulio keistumus, nenuostabu, kad gali būti ir šitaip, kaip aprašo autorius.

Nestinga ir kitų Adamo jaunystės draugų paveikslų, kurie iš dalies primena karnavališkai persotintą tam tikrą Vakarietišką literatūrą. Pavyzdžiui, Adamo draugas Albertas, norėjęs nusižudyti, staiga karo išvakarėse pagrobiamas, vėliau persikelia gyventi į JAV, kur pradeda aktyvų homoseksualisto gyvenimą. Niekada negalėjęs savo draugams pasisakyti apie save, jis taip pat grįžta kaip svetimas į savo žemę. Kitų draugų gyvenimai ne ką mažiau margi: Najimas gyvena Brazilijoje ir daug geria ir valgo, todėl yra storulis. Dvynių Ramzio ir Ramerio gyvenimai itin skirtingi: vienas iš jų tapo vienuoliu asketu, o kitas – turtuoliu, kuris nežino, kokiame pasaulio kampelyje rytoj nubus. O štai Bibalio brolis tapo radikaliu islamistu... Ar įmanoma po tiek daug metų vėl visiems susirinkti į krūvą ir būti vėl draugais, nepaisant 25 metų skirtingos patirties? Atrodo, kad Adamui tuoj pavyks stebuklingai iš viso pasaulio sukviesti praėjusio gyvenimo draugus, tačiau skaitytoją nuolat persekioja nuojauta, kad surinkti buvusio gyvenimo šukes neįmanoma...

Rašytojas Amin Maalouf.

Pasiklydę pats pavadinimas iš esmės pateisina, ką padaro karas su žmonių gyvenimais, tačiau, pasirodo, karas tėra tik viena iš priežasčių, o iš tikrųjų tautos vaikai pasiklydę ne po pasaulį, bet tarp laiko, kitaip sakant, savo patirčių ir atskirčių, atminties ir dabarties. Adamas nuolat rašo dienoraščio pobūdžio tekstus apie savo patirtis ir jausmus grįžus į tėvynę, savo išdavystę Doloresai ir t. t., instinktyviai bandydamas sugrįžti į tas dienas, kai dar nebuvo nukirsta bambagyslė su tėvyne. Kartais atrodo, kad Adamui tėvynė yra ne žemė, ne seniai bankų atimtas prabangus namas, bet tie draugai, kurie niekada nebebus tokie, kokie jie buvo studentavimo laikais. Adamo misija neįmanoma, gaudyti prarastą laiką, ieškoti pasikeitusiuose drauguose tų veidų ir jausmų, kurie buvo jaunystėje prieš karą. Tai iš tikrųjų varginantis pagrindinio veikėjo darbas, kuris liudija, jog veikėjas jaučiasi iš dalies kaltas, kad šitiek metų buvo apleidęs tėvynę ir draugus. Savotiškas atpirkimo aktas per emocinę atmintį yra dar vienas paklydimo labirintų, kurį kuria A. Maalouf.

„Tiesą pasakius, tai veikiau kelionė laiku, negu erdve. Iš pažiūros atrodo, kad grįžau atnaujinti ryšių su jaunystės šalimi, bet į šalį aš net nežiūriu, tik ieškau joje savo jaunystės pėdsakų. Aš abejingas daiktams ir žmonėms, kurių nepažinojau ankstesniame gyvenime. Nenoriu nieko išmokti, nenoriu atgaivinti to, kas man jau buvo artima. Taip, ieškau, ieškau griuvėsių, pėdsakų, liekanų. Viskas, kas nauja, man atrodo kaip nepageidaujamas įsiveržimas į mano svajonę, kaip mano atsiminimų įžeidimas, kaip agresija (287 p.)“.

Kai kurie pagrindinio veikėjo pasvarstymai man buvo ypač artimi. Daug sveiko žvilgsnio į ginklavimąsi, į paprasto civilio santykį su valstybe ir perdėtą pareigą ginti valstybę, kuri tau pačiam nieko neduoda.

Knygą iš prancūzų kalbos vertė patyrusi vertėja Stasė Banionytė, kurios verstinė knyga antrąkart iš eilės tapo geriausia ir vertingiausia išversta knyga. Vertimas gal ir geras, tačiau Dieve tu brangus, atleisčiau visus leidyklos Žaros dailininkus, nes jų knygų viršeliai apgailėtinai baisūs. Atleiskite, tačiau niekada į rankas nebūčiau paėmęs tokios knygos, kuri primena leistas knygas prieš 20 ir daugiau metų, o jau tas baisus pavadinimo šriftas – apsaugok Viešpatie! Ir jei ne puikaus vertimo reklama, kažin, ar Pasiklydę kada būtų atsidūrę mano rankoje.

Šiaip nemėgstu teksto, kuris sudurstytas iš įvairių žanrų, kai epiniame tekste įsiterpia visokie dienoraščio intarpai, – kas ir buvo šiame romane, – bet autoriui pavyko išlaikyti harmoniją tarp skirtingų teksto pobūdžio ir papasakoti švelnia pasakotojo tonacija sopulingą praradimų istoriją, keliant kosmopolitines problemas šiandien iš esmės labai artimas Lietuvai, kai mūsų pačių tautiečių tiek daug išvažiavusių ir turinčių savų skaudžių patirčių netgi pretenzijų tėvynei. Pasiklydę priminė Orfėjo kelionę iš požemio su Euridike, tik šįkart Adamas po 25 metų atsigręžęs į savo praeitį, šalį ėmė ir paklydo teisindamasis pats ir bandydamas kitus pateisinti, atleisti ir sudurstyti tai, kas iš esmės kiekvieną iš mūsų traumuoja savaip – atskirtis su gimtąją žeme ir savo tautine tapatybe.

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Aktorius Kavin Spacey smurtautojas ar auka?

Sveiki,

Kaip Holivude susigadinti reputaciją? Seksualiai duokite inerciją bet kokiai provokacijai ir štai nutiks Jums taip, kaip nutiko žymiam aktoriui Kevin Spacey, kuris paskutinius metus intensyviai dirbo ties Netflix projekto „Kortų namelis“ – labai populiaraus amerikietiško serialo apie amerikietiškos politikos užkulisius.

Prieš daugel metų 1985 metais K. Spacey būdamas neblaivus pargriovė į lovą 14 metų paauglį, kuris išsigandęs po to ėmė ir pabėgo. Žinoma, gestas išties nedovanotinas ir tai traktuojama kaip nusikaltimas, tačiau jokių prievartinių glamonių ar tuo labiau fizinės jėgos nebūta, o pasekmės aktoriui siaubingos – jis turėjo prisipažinti esąs homoseksualus, o Netflix, jausdama visuomenės spaudimą, nutraukė „Kortų namelio“ kūrimą. Aktorius be darbo, buvęs paauglys dabar jau suaugęs diedas mėgaujasi fotoaparatų dėmesiu ir šypsodamasis pozuoja su „Žvaigždžių karų“ marškinėliais, o pajamos už bet kokį interviu jam plaukia kaip Grenlandijoje tirpstančių ledkalnių gėlas vanduo...

Seksualumas, mano galva, tėra dar vienas būdas pasipelnyti, nesvarbu ar tai būtų kriminalas, ar akivaizdžiai išreklamuotas skandalas. Mano galva, per anksti paskubėta su K. Spacey, kitą vertus, tai rodo dvi skirtingas medalio puses: kalbėti apie seksualinį išnaudojimą būtina, kitą vertus – tai gali būti pernelyg sureikšminta ir sugriauti kitų žmonių gyvenimus, neįžvelgiant tikrų seksualinių išnaudojimo būdų, o tik siekiant sau naudos, kas K. Spacey atveju, mano galva, ir nutiko... Ar pastebėjote, kaip kartais įstatymai gali eiti prieš patį žmogų?

Jūsų Maištinga Siela

Scanorama 2017: Scanoramos filmų belaukiant

Sveiki,

Kas yra gerai pavasarį? Žinoma, „Kino pavasaris“. Kas yra gerai vėlyvą rudenį? Be jokios abejonės, „Scanorama“. Nors „Kino pavasaris“ jau tapo man tikra tradicija, tačiau šiemet į „Scanoramos“ šiaurės šalių kino festivalį susiruošiu pirmą sykį ir jau kruopščiai atsirinkau dešimt, mano galva, dėmesio vertų filmų ir jau lapkričio antroje pusėje nepagailėsiu nei laiko, nei užpakalio kino salės krėslui,  tad nekantraudamas laukiu viso šio gėrio.

Tradiciškai, žinoma, visų matytų filmų recenzijas kaip kruopštus mokinukas stengsiuosi čia patalpinti.

Vienas labiausiai laukiamiausių filmų šiemet šiame festivalyje yra rusų režisieriaus Andrey Zvyagintsev „Nemeilė“ – tokie darbai kaip „Leviatanas“ ar „Elena“ tiesiog buvo mane pribloškę, to paties tikiuosi ir iš šio filmo, kuris tarptautiniuose festivaliuose plėšė ne vieną apdovanojimą.

Antroje vietoje iš laukiamiausių tikriausiai yra švedų režisieriaus Ruben Ostlund‘o „Kvadratas“, kuris šiemet pelnė Kanų kino festivalyje „Auksinę palmės šakelę“. Nors nemėgstu satyrų ir perversinių filmų, tačiau reikia pamatyti, už ką Kanuose šis filmas taip patiko kritikams.

Trečiojoje vietoje vengrų režisierės Ildiko Enyedi filmas „Apie kūną ir sielą“, kuris Berlyno kino festivalyje pelnė „Auksinio lokio“ apdovanojimą. Žiūrėsime, kuo Vengrija kine dar gali mane nustebinti.

Yra ir dar ne viena gera kino juostą, tačiau palikime jas ateičiai, o juk neretai gi būna, kad peržiūri filmus ir favoritais laikytus filmus nustelbia visiškai atsitiktiniai filmai.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Lana Del Rey - "Heroin" [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Na, su Lana Del Rey jau „draugauju“ kuris laikas ir nesiliauju atrasti vis naujų garsų ir dainų jos repertuare. Kol bandau „prisijaukinti“ jos penktąjį albumą „Lust fr Life“, pamažu kiekviena daina daugiau ar mažiau mane ima jaudinti. Šįkart jos kūrinys „Heroin“, kuris iš pirmo paklausymo buvo gerokai nykesnis, tačiau nė pats nesuvokiau, kada pradėjau ėmiau tiesiog niūniuoti jos lopšinę primenančią melodiją.

Daina apie heroiną tikriausiai ne itin didaktinė, bet tokia ta Lana Del Rey, jai svarbu perteikti tekstu ir muzika savo asmenines patirtis. Niekada nebandžiau heroino, tačiau būtų galima įsivaizduoti, kad hipnotizuojantis muzikos skambesys ir vaidilutiškas dainavimas papildytų palaimingą narkotikų sukeltą būseną. Daina tikriausiai niekada netaps singlu, bet man asmeniškai kol kas daina viena geriausių visame „Lust for Life“ albume, tad nusprendžiau pasidalyti kūriniu su Jums, nes žinau, kad Lietuvoje nemažai pamišėlių dėl šios atlikėjų.

Lana Del Rey – „Heroin“

Žodžiai / Lyrics

"Heroin"

Topanga is hot tonight, the city by the bay
Has movie stars and liquor stores and soft decay
The rumbling from distant shores sends me to sleep
But the facts of life, can sometimes make it hard to dream

Life rocked me like Motley
Grabbed me by the ribbons in my hair
Life rocked me, ultra-softly
Like the heavy metal that you wear

I'm flying to the moon again
Dreaming about heroin
How it gave you everything
And took your life away
I put you on an aeroplane
Destined for a foreign land
I hoped that you'd come back again
And tell me everything's
Okay eh, eh, babe, yeah

Topanga is hot today
Manson's in the air
And all my friends have gone
'Cause they still feel him here
I want to leave
I'll probably stay another year
It's hard to leave when absolutely nothing's clear

Life rocked me like Motley
Bad beginning to my new year
Life rocked me, ultra-softly
Like the heavy metal that you hear

I'm flying to the moon again
Dreaming about heroin
And how it gave you everything
And took your life away
I put you on the aeroplane
Destined for a foreign land
I thought that you'd come back again
To tell me everything's
Okay eh, eh, babe, yeah

It's fucking hot, hot
Winter in the city
Something 'bout this weather made these kids go crazy
It's hot, even for February
Something 'bout this sun has made these kids get scary
Oh, writing in blood on my walls and shit
Like
Oh, oh my god
Dripping off from the walls into the ducts and shit
Oh, ho ho ho, I'd be lying if I said I wasn't sick of it
Lead me baby
Come on
Come on
Come on
Come on

I'm flying to the moon again
Dreaming about marzipan
Taking all my medicine
To take my thoughts away
I'm getting on that aeroplane
Leaving my old man again
I hope that I come back one day
To tell you that I
Really changed
Baby

It's hot, hot
Something 'bout the city
Don't know what it is
It makes my head get crazy
Oh, oh, oh
Makes me feel like I can change
Oh, hoh, hoh, hoh
All of my evil ways and shit
Hmm, hmm
Oh, oh, oh
I'd be lying if I said I wasn't sick of it

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Nina Simone - "Mr. Bojangles" (Robbie Williams, Sammy Davis Jr. versijos) [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Tikriausiai visas pasaulis žino žymiąją dainininkę Nina Simone (1933-2003), kuri per savo karjerą buvo tokia populiari, kad savo muzika darė įtaką visai muzikos industrijai. Atlikėja didžiąją gyvenimo dalį kovojo už civilines ir juodaodžių teises. Šiandien noriu pasidalyti jos atliekamą dainą „Mr. Bojangles“, kurią Nina Simone įrašė 1971 metais ir kuri yra įtraukta į geriausių atlikėjos dainų sąrašus.

Iš tikrųjų pirminę dainos versiją sukūrė ir įrašė Jerry Jeff Walker 1968 metais. Walkeris pasakojo, kad dainą įkvėpė parašyti jo susitikimas su nuteistu gatvės atlikėju Naujajame Orleane, todėl iš pažiūros linksmai melancholiška daina slepia gilią patirties potekstę. Nors daina nepasiekė itin didelių aukštumų, bet ji įėjo į istoriją kaip labai pamėgta perdainuoti kitų atlikėjų, o tokių pačių ryškiausių yra per 30, įskaitant Elton Jhon, Whitney Huoston, Bill Joel ir t. t.

Tiesą sakant, net neperklausiau jų visų, bet Nina Simone kol kas labiausiai mane sujaudino, jos versija labai subtili ir tokia, kurią norėčiau įsidėti į vinilinių plokštelių kolekciją. Šiandien taip pat pristatau ir Sammy Davis Jr. atliekamą versiją, kuri taip pat man patiko savo skaidrumu ir paprastumu. 2001 metais garsus britų atlikėjas Robbie Williams į savo albumą įrašė savo šio dainos versiją, tačiau ji nebuvo tokia „kabinanti“ įdedu palyginimui, galite paklausyti.

Svajinga bliuzo daina, manau, patiks ne vien bliuzo mėgėjams, bet ir tiesiog geros muzikos klausytojams.

Nina Simone – Mr. Bojangles

Sammy Davis Jr. – Mr Bojangles

Robbie Williams – Mr Bojangles

Žodžiai / Lyrics

"Mr. Bojangles"

I knew a man Bojangles and he'd dance for you
In worn out shoes
With silver hair, a ragged shirt, and baggy pants
The old soft shoe
He jumped so high, jumped so high
Then he lightly touched down

I met him in a cell in New Orleans I was
down and out
He looked to me to be the eyes of age
as he spoke right out
He talked of life, talked of life, he laughed
clicked his heels and stepped

He said his name "Bojangles" and he danced a lick
across the cell
He grabbed his pants and spread his stance,
Oh he jumped so high and then he clicked his heels
He let go a laugh, let go a laugh
and shook back his clothes all around

Mr. Bojangles, Mr. Bojangles
Mr. Bojangles, dance

He danced for those at minstrel shows and county fairs
throughout the south
He spoke through tears of 15 years how his dog and him
traveled about
The dog up and died, he up and died
And after 20 years he still grieves

He said I dance now at every chance in honky tonks
for drinks and tips
But most the time I spend behind these county bars
'cause I drinks a bit
He shook his head, and as he shook his head
I heard someone ask him please

Mr. Bojangles, Mr. Bojangles
Mr. Bojangles, dance..

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Enya "The Very Best of Enya" [Vinyl, 2LP] (2009)

Informacija apie apie albumą: Enya "The Very Best of Enya" [Vinyl, 2LP] (2009)

Vinilinė plokštelė: Lana Del Rey "Lust for Life" [Vinyl, 2LP] (2017)

Informacija apie albumą: Lana Del Rey "Lust for Life" [Vinyl, 2LP] (2017)

Vinilinė plokštelė: Gwen Stefani "Love. Angel. Music. Baby" [Vinyl, 2LP] (2004)

Informacija apie vinilinę plokštelę: Gwen Stefani "Love. Angel. Music. Baby" [Vinyl, 2LP] (2004)

Filmas: "Pragaras" / "Brimstone"

Sveiki,

Geri filmai šalikėlyje nesimėto, tad niekada nežinai, koks „pakeleivingas“ filmas įšoks į tavo rūtų darželį. Ir kartais tikrai norisi, kad įšoktų kažkas visiškai netikėto. Šįkart taip ir nutiko – Martin Koolhoven režisuota juosta „Pragaras“ (angl. Brimstone) (2016). Niekada nebuvau susitikęs su šio olandų režisieriaus darbų, net kiek atbaidė iš pradžių vesterno įvardytas žanras, tačiau kiek šiame filme to vesterno, tiek tikriausiai kisieliuje galima aptikti degtinės – tai absoliuti Naujojo pasaulio laikų istorija su ryškiais dramos potėpiais.

Gerbiu tuos režisierius, kuriems svarbu įtaigiai papasakoti istoriją, o šis režisierius tai daryti tikrai moka, nors filmas kino kritikų kiek ir sumenkintas. Taip, nemažą klišinių dalykų galima įžvelgti, tačiau pati istorija labai žiauri, jausminga ir kiek hiperbolizuotai netikėta, bet... Tokių istorijų ir tikiuosi! Apie liežuvio netekusią jauną ir nuo mažumės žiaurumu auklėtą moterį-motiną. Laikmečio atmosfera tik iš dalies įtikina, nes akivaizdu, kad ši istorija yra dar prieš vesternų priešistorę, bet aplinkos detalės labiau primena Salemo prietarų metus, kai didžiausią valdžią vis dar turėjo fanatikai pastoriai... Viena didžiausių fanatizmo problemų ir žiaurumų yra pastoriaus potraukis savo dukrai, kuris ir trikdo žiūrovą ir leidžia mėgautis ne vien „gilios“ dramos potekstėmis, bet ir apskritai nuotykiniu žanru, nes bėganti mergaitė nuo fanatiko tėvo dar išgyvena ir pabėgėlės dramą. Pasakojimo struktūra išsidėsčiusi ne pagal chronologiją tik sustiprina gerai pasakojamos istorijos įspūdį ir primena Q. Tarantino pamėgtą pasakojimą skyriais.

Pagrindinius vaidmenis sukūrė net du „Sostų karų“ aktoriai, prie jų prisidėjo Dakota Faning bei Guy Pearce, tad nemažai žvaigždūnų neholivudiniame amplua tik dar padaro filmą įdomesnį. Nežinau, paskutiniu metu nieko gero negalėjau rekomenduoti pažįstamiems iš naujų filmų, tačiau šį išdrįsčiau pasiūlyti.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 45/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vėjų upė" / "Wind River"

Sveiki,

Būna tokių mistinių kriminalinių filmų, nuo kurių negalima atitraukti akių ir būna tokių, kur darydamas arbatą virtuvėje jauti, kad nieko pernelyg nepraleisi, tai filmas „Vėjų upė“ (angl. Wind River) (2017) yra vienas iš tokių.

Tiesą sakant, ilgą laiką atmečiau visus žinomiausius režisieriaus Taylor Sheridan darbus: „Sicario“ man pasirodė pernelyg lėkšta ir sureikšminta drama apie narkotikų prekeivius, o štai Kino pavasaryje pristatyta „Bet kokia kaina“ (2016) absoliučiai buvo nuobodi, kad net nebaigiau žiūrėti. Šiaip paskutiniu metu nesu pakantus režisieriams, kurie mane nesužavėjo bent iš dviejų filmų ir esu linkęs praleisti, tačiau dėl aktorės Elizabeth Olsen ryžausi visgi pažiūrėti „Vėjų upę“ ir galiu pasakyti, kad filmas gal ir nesužavėjo, tačiau pakankamai vietomis intrigavo, kad pamirščiau arbatą.

Kriminalinė drama sniegynuose apie kerštą, netektis ir atleidimą. Filmas labai lėtas, įtampa kuriama ne tiek per trilerį, kiek per žmogaus vidinę kančią, todėl juosta turi nemažai dramos prieskonių, bet būtent kriminaliniai niuansai verčia filmą žiūrėti iki pabaigos. Niekas čia nei šokiruoja, nei labai itin kažko audrina: filmas nufilmuotas visgi standartiškai ir čia nagrinėjama kiek pernelyg tipinė tema. Akivaizdu, kad realybėje veikėjai elgtųsi ir kalbėtų kiek kitaip, todėl po šiaurietišku šalčiu dvelkia negyvumas, netikrumas, pasakos motyvas, kurį jau esame regėję kituose „rimtuose“ ale Holivudo projektuose, kurie būtinai prisirausia iki vienokios ar kitokios „Oskaro“ nominacijos.

Tiesą sakant, „Oskaro“ čia neįžvelgiu, nors temos gana biblijinės ir rimtos, tačiau perteikimas kiek pabodęs, nuvalkiotas kaip ir kituose pernelyg rimtai priimamuose šio režisieriaus filmuose. Unikalumo ir to užtaiso, kurio norėtųsi visgi pritrūko ir „Vėjų upėje“, tačiau daug ką atperka filmo atmosfera, indėnų etninis rezervatas, kuris ale suokalbiškai potekstėmis byloja apie rasistines problemas, tačiau visumoje veikėjai kalbantys ištęstomis pauzėmis toli gražu įtaigos pačiai istorijai neduoda, o „pauzių estetika“ kažin, ar tokiai istorijai reikalinga. Žiūrėti galima, tačiau ypatingo žvilgsnio ir pritrūko.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela

Kultūros savaitraštis "Literatūra ir menas" Nr. 38 (3634), 2017 spalio 20 d.

Sveiki,

Kur geriausia sekmadienio popietę skaityti Literatūrą ir meną? Iš esmės koks gi skirtumas, svarbu, apsibrėžti sau neformalią ir jaukią aplinką ir kad tekstas tenkintų! Šįkart kinų restorane užsisėjau su visais padažais, lazdelėmis ir savaitraščio tekstais. Pasidaliju pirmaisiais įspūdžiais.

Taigi... Viršelis sako, kad Vilnių užpuls renginys „Vilnius Jazz“ ir vilniečiai niekur nedings, tačiau visgi viso šio numerio ašimi tapo ne džiazas, bet propagandinio karo prieskoniai ir Europos (bei viso pasaulio) ateitis. Saulius Vasiliauskas parengė straipsnį apie Tomą Venclovą, kuriame taikliai paklausė apie tolerancijos periferinę problemą, į kurią gerbiamas rašytojas atsakydamas pasitelkė ir kitą sąvoką – įstatymas, be kurio nelabai orientuotumėmės. Štai griežtomis recenzijomis garsėjanti Virginija Cibarauskė po Eumenidžių giraitės minėjo poetą esant stoišką, kuris išlaiko klasikinę poezijos lygį, ko pasigendanti šiuolaikiniuose poetuose. Tolerancijos paminėta tema smarkiai politizuota ir greitai „persimeta“ į kur kas aštresnį Laimanto Jonušio straipsnį Už tiesą po tiesos, kuriame vertėjas aprašo PEN International Congress įvykius iš Lvovo.

L. Jonušys iš esmės perkrato propagandino informacinio karo faktus, kaip pasaulis dėl malamo mėšlo skylinėja į Rusijos ir Vakarų frontus, neišvengiamai dėmesio centre – Krymo politika ir pastarųjų kelerių metų įvykiai Ukrainoje. Netyčia prisiminiau, kad berods bulgarė Vanga buvo išpranašavusi, kad trečiasis Pasaulinis karas bus informacinis karas ir jį jau vykdo Peterburge įkurtame komentarų ir klaidingų straipsnių fabrike, apie tokį fabriką liudija ten dirbę pabėgėliai... Žiauru, ką?

Tęsiant propagandinį naratyvą, kitas straipsnis Marco Aime Grynumas yra apertheidas, rasės neegzistavimas, kurį išvertė iš italų kalbos Toma Gudelytė. Straipsnyje prieinama prie to, kad iš esmės rasės neegzistuoja, kitaip sakant, nėra grynosios rasės, nes viskas turėjo priešistorę, tiek kalbiniu atžvilgiu, tiek genais, tad arijų rasė iš esmės  yra klaidinga fikcija, smegenų plovimas, kuriuo taip žavisi fašistai ir visokio plauko ir kvapo nacionalistai. Žmonija iš prigimties yra vientisa ir hibridinė, todėl rasistinės problemos tėra politinių bazių valdymo įrankis, kartais labai skaldantis ir kiršinantis žmoniją.

Savotiškai šią temą pratęsia ir Rolandas Kaušas straipsnyje Amerikietiški kalneliai, kur ironiškai pateikiama ekologija kaip ekoseksualumas, Motiną Gamtą keičia Gamta Meilužė, kuri byloja, kad peržengti ribų sąvokose nėra jokių ribų ir tai vyksta kasdien. Iš esmės straipsnis vėl į Trump‘o politikos kritikavimą, ypač dėl nelegalių meksikiečių. Statistika plius ironija, plius eseistinis mąstymas – R. Kauko straipsnis daug kam pasirodys smagus kritinis užtaisas, perfiltruojant dar sykį tai, ką jau daugelis ne sykį aptarė.

Benigna Kasparavičiūtė toliau nestokoja saviironijos ir dienoraščio forma apžvelgia savo egzistencinius socialinius kaip menininkės potyrius, įveldama Vilniaus merą ir negailėdama spalvų ir nuotaikų. Bet iš esmės pasigedau struktūrinio prasmės konteksto – tai apie kokius ten sunkumus ir estų perfomensų meistrus buvo būgštaujama?

Štai vokiečių literatūros pasaulyje prestižiškiausią apdovanojimą pelnė Robertas Menasse (g. 1954), kuris su romanu Sostinė kritikuoja Briuselio vykdomą politiką. Staiga užsigeidžiau, kad šis romanas būtų išverstas į lietuvių kalbą – burnojantiems „taigi išmok vokiečių kalbą ir skaityk!“ iškart sakau, kad užsičiauptų. Taigi.

Lina Ožeraitytė Knygų prese apžvelgia tris knygas: H.G.Wells Laiko mažina ir Daktaro Moro sala, Romain Gary Mirusiųjų vynas bei Jochananas Fainas Berniukas su smuiku. Tiesą sakant, kažkada domėjusi Berniukas su smuiku, bet paskutiniu metu atsibodo ta holokausto tema, nuo tų filmų, serialų ir vis kaskart „smarkiai kitokių“ literatūrų, kurios pasirodo, ne tokios jau ir kitokios. Daktaro Moro sala ir Laiko mašina irgi nesudomino, nors ir L. Ožeraitytė gerai aprašė, tačiau bijau, kad tokia literatūra savo idėjos raiškos lygiu jau nebėra paveiki, tad labiausiai domino Mirusiųjų vynas, jau vien kaip pragare vienuoliai tempia virvę, kad pamasturbuotų Dievo penį, atrodo, šventeiviškai „žavu“. Ar tik nebūsiu išsiilgęs makabriškos literatūros, tačiau recenzentė pažymi, kad tai toli gražu nėra itin geras R. Gary debiutinis romanas.

Tarp viso to labai sudomino Man Booker premijos George Saunderso romanas Linkolnas bardo būsenoje. Tikiuosi, kad intelektualai išvers į lietuvių kalbą, pvz., koks Marius Burokas?

Du straipsniai apie Rusijoje furijas sukėlusias filmą Matildą – praleisiu, bent jau filmą reikia pamatyti.

Įdėti fotografiją su nuogais vyrais ir jų genitalijomis – drąsu, net pasijutau skaitantis nepadorų žurnalą, tik staiga susivokiau, kad gyvenu klišėmis ir nuogas kūnas čia nieko nepadoraus! Sukrimtau danų rašytojo ir režisieriaus Jorgen Leth straipsnį Antropologas Bronislawas Malinowskis. Tekstas kontekstinis ir papildantis Pasaulio tautų sąrangos problemos krantus. Kaip lenkas prie Australijos ieškojo civilizacijos (ir ją rado)! Straipsnis dar kartą sako, kad kartais žiūrėdami iš savo susireikšminusių išsivysčiusių civilizacijos paraščių, nuvertiname kitas kultūras, kurios turi visai kitas formas, bet iš esmės yra tokie patys žmonės kaip ir mes.

Bandžiau įveikti Aido Jurašiaus Raudonkepuraitę – (alegorinę?) ištrauką iš būsimo apsakymo rinkinio, tačiau neužkabino – įmantriai plepu ir didelis noras sukelti cool literatūros įspūdį – tokia literatūra visada ras savo skaitytoją, deja, ne mane.

Bene geriausią frazę šiame numeryje išrašė šių laikų patriarchas Vytautas Landsbergis Iš literatų užrašų, sakydamas: „...o juk literatūra ir yra draugystė su šmėklomis“. Norėtųsi, kad bendrame kontekste nūdienos pasaulis turėtų optimistinių siekių, tačiau visas savaitraščio numeris byloja vien apie politinių krypčių keliamą įtampą, kuri tampa ir feminisčių, ir rasistinių, ir tautų... skauduliu. Ak, kad tik mūsų gyvenimai netaptų vien šmėklomis.

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Imagine Dragons - "Evolve" [Vinyl, LP] (2017)

Apie Imagine Dragons albumą „Evolve“.

Šios dienos daina: Imagine Dragons - "Whatever it takes" [lyrics / žodžiai]

Sveiki, skaitytojai,

Šios dienos dainos rubrikoje vėl „svečiuojasi“ alternatyvaus roko vaikinų grupė „Imagine Dragons“ ir jų trečiasis singlas iš trečiojo albumo „Evolve“ pavadinimu „Whatever it Takes“, kuri tapo mano viena mėgstamiausių albumo dainų. Muzikos kritikai gana vidutiniškai pasitiko šį atlikėjų albumą, tačiau klausytojams, žiūrint į TouTube“ peržiūras, visgi patiko „Evolve“ – nuo šiol albumas ir mano vinilinių plokštelių kolekcijoje.

Daina „Whatever it takes“ buvo paskelbta viena pirmųjų, dar tik pradedant reklamuoti „Evolve“, tačiau singlu tapo tik spalio mėnesį, o vaizdo klipas pasirodė vos prieš savaitę ir paskutiniu metu singlas smarkiai populiarėja. Amerikoje Billboard roko muzikos tope debiutavo 5 numeriu, karščiausių dainų tope viso labo 95-ojoje vietoje. Kitų šalių debiutuose daina įtraukta į šimtuką, tačiau manau, kad atsitiks taip, kaip ir su ankstesniais grupės singlais – pamažu dainos iškops į vis aukštesnes pozicijas ir prisijaukins savo klausytojus.

Labai mėgstu tokio tipažo roko muziką, kokią girdžiu dainoje „Whatever it takes“ – šviesus, arti popso roko skambesys su alternatyviosios muzikos sąskambiais fone, kiek primenančiais jų singlo „Thunder“ keistumą ir savitumą. Manau, daina daugeliui „įkandama“ ir paklausoma, tad dalinuosi su Jumis:

Žodžiai / Lyrics

"Whatever It Takes"

Falling too fast to prepare for this
Tripping in the world could be dangerous
Everybody circling is vulturous
Negative, nepotist

Everybody waiting for the fall of man
Everybody praying for the end of times
Everybody hoping they could be the one
I was born to run, I was born for this

Whip, whip
Run me like a racehorse
Pull me like a ripcord
Break me down and build me up
I wanna be the slip, slip
Word upon your lip, lip
Letter that you rip, rip
Break me down and build me up

Whatever it takes
Cause I love the adrenaline in my veins
I do whatever it takes
Cause I love how it feels when I break the chains
Whatever it takes
Yeah take me to the top I'm ready for
Whatever it takes
Cause I love the adrenaline in my veins
I do what it takes

Always had a fear of being typical
Looking at my body feeling miserable
Always hanging on to the visual
I wanna be invisible

Looking at my years like a martyrdom
Everybody needs to be a part of them
Never be enough, I'm the prodigal son
I was born to run, I was born for this

Whip, whip
Run me like a racehorse
Pull me like a ripcord
Break me down and build me up
I wanna be the slip, slip
Word upon your lip, lip
Letter that you rip, rip
Break me down and build me up

Whatever it takes
Cause I love the adrenaline in my veins
I do whatever it takes
Cause I love how it feels when I break the chains
Whatever it takes
Yeah take me to the top, I'm ready for
Whatever it takes
Cause I love the adrenaline in my veins
I do what it takes

Hypocritical, egotistical
Don't wanna be the parenthetical, hypothetical
Working hard on something that I'm proud of, out of the box
An epoxy to the world and the vision we've lost
I'm an apostrophe
I'm just a symbol to remind you that there's more to see
I'm just a product of the system of catastrophe
And yet a masterpiece, and yet I'm half-diseased
And when I am deceased
At least I'll go down to the grave and die happily
And leave the body and my soul to be a part of thee
I do what it takes

Whatever it takes
Cause I love the adrenaline in my veins
I do whatever it takes
Cause I love how it feels when I break the chains
Whatever it takes
Yeah take me to the top, I'm ready for
Whatever it takes
Cause I love the adrenaline in my veins
I do what it takes

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: John Banville "Jūra"

John Banville. „Jūra“ – Vilnius: Jotema, 2007. – 224 p.

Sveiki, skaitytoja,

Kiek žinote knygų, kurių pavadinimas yra tiesiog „Jūra“? Aš bent kokias keturias tikrai! Štai su tokiu, rodos, neoriginaliu pavadinimu airių rašytojas John Banville už romaną Jūra (angl. The Sea) pelnė prestižinę Booker literatūros premiją. Ne kartą į lietuvių kalbą versti rašytojo kūriniai nėra sulaukę didelio populiarumo ir aptarimo forumuose dėl vienos (kaip visada tos pačios) svarios priežasties – niekas pernelyg nemėgsta „kapstytis“ giliai ir skaityti gurmaniškos literatūros.

Buvau įmestas į jūrą ir kokius 50 pirmuosius puslapius tiesiog plaukiau į vieną pusę, vėliau – į kitą ir nemačiau jokio kranto, kad net suabejojau, ar ši šalta prisiminimų jūra man tinka, ar nebūsiu suklydęs dėl knygos pasirinkimo. Skaitymas tapo nelengvu uždaviniu, nes niekaip nesupratau, kad reikia ne plaukti, o nerti į tą jūrą kuo giliau, kol galiausiai „persilaužiau“ ir supratau, kad skaitymas turi būti itin atidus ir reikia mėgautis kiekvienu sakiniu, jo spalva, keliama asociatyvia jausmų refleksija. Todėl skaitymas susitraukė iki keliasdešimties puslapių perdien, nes knyga „reikalavo“, kad visa jūra būtų pajausta tolygi, neskubanti.

Kitą vertus, Jūroje lyg ir nieko naujo, ko nebūtume skaitę: pagyvenęs vyrukas po žmonos mirties atvyksta į vaikystės dienų pakrantę ir smarkiai girtaudamas ir visaip stengdamas iškęsti ūmią depresiją, vis mintimis grįžta į vaikystę, kai pirmą kartą įsimylėjo suaugusią moterį ir pajuto jai geidulį. Istorija pasakojama dviem rakursais: viena dabartyje, kita giliai atminties jūroje ir juos vienija ta pati praradimo tematika. Tokių sudėtingų knygų, subtiliai perteiktų apie praradimą ir egzistencinį sunkį yra ne vienas ir ne du, tad vis galvojau apie šios knygos pranašumą, ką joje taip įžvelgė literatūros kritikai, kad nepaliko jų abejingų?

Skaitant nuolat ne be pagrindo atgaminau, kad panašaus polėkio turinčių tekstų esu skaitęs ir visai ne per seniausiai. Visų pirma, romanas „giminingas“ britų rašytojui Julian Barnes, ypač jo knygai Gyvenimo lygmenys bei danų rašytojui Jens Christian Grondhal, kuris parašė puikųjį Spalio tylėjimą. Apie vyro gyvenimo klystkelius su moterimis, bet visa tai vienija tas „vaikščiojimas ant depresijos debesies“, po visų gyvenimo audrų, apmąstant gyvenimą, todėl tokios knygos kaip Jūra kažin ar itin bus aktualios jaunam skaitytojui, tačiau jeigu esate universali asmenybė, kuriai rūpi visokio gyvenimo tarpsnio atspindžiai, manau, šioji „rimta literatūra“ ir prakaulus vyriškas solidus pasakotojo tonas turėtų tikti.

Rašytojas John Banville.

Jūra tampa ne tik geografine zona, kurioje pagrindinis veikėjas gydosi žaizdas, ji tampa metafora, reiškiančią ir gilią gyvenimo patirtį, atminties gelmę, netgi turinčia prardimo ir mirties reikšmę ir kas be ko – apsivalymo. Negana to, autoriaus pasakojimo maniera, sakinių vibracija taip pat primena jūros paviršiaus cirkuliavimą: minties perėjimas prie praeities įvykių ir melancholiška veikėjo refleksija, asociaciniai reikšmių žaidimai per veikėjo sąmonės srautą  primena metaforišką ir kalbine prasme specifinį teksto raiškos būdą. Tokiam raiškos būdo pajautimui reikalingas ne vien atidus gurmaniškas skaitytojo atsidavimas teksto gelmei, bet ir tobulas vertimas į lietuvių kalbą, kurį bandė perteikti vertėjas Jonas Čeponis. Tiesa, vertimo komentuoti negaliu, nes retai kada piktinuosi vertimu, o ir originalo teksto pasidėjęs šalia neskaitau, tad vertimo klaidų nesistengiu aptikti, tačiau išnašose tam tikri vertimo niuanso komentarai byloja, kad anglų kalboje J. Banville neretai žaidžia veikėjų lūpomis žodžių tartimi ir prasmėmis, kurdamas specifinį kalbiniu pamatu (galbūt atliepiančią regioninį?) humoro formą.

Grįžtant prie teksto, nesistengsiu visko analizuoti – mano užduotis ne ta. Ne ta ir knyga, kuri įsimins savo istorija, tačiau gurmaniškas jausmas neapleido iki paskutinio puslapio ir netgi pasidarė smalsu, kokia jėga romanas parašytas originalo kalba. Mėgstu tokias sudėtingas psichologines niūrias dramas, skaudžias veikėjo savianalizes, gyvenimo prasmės praradimus, kada ribinėse situacijose veriasi susinaikinimo bedugnės – Jūra, žinoma, yra viena iš tokių knygų. Nepiktino ir keletas siužetiškai banalių sprendimų, primenančių muilo operą, tačiau tai niekis, palyginus su tuo egzistenciniu skausmu, kurį sėkmingai perteikė autorius.

Taip, knyga nei kažkuo įspūdinga, nei kažkuo itin įsimenanti, tačiau gili kaip jūra, koks tik gali būti vyro skausmas, netekus mylimos žmonos. Romane taip pat perteikiamos ir kitos temos: brandos, pirmojo seksualinio geidulio, tėvų ir vaikų santykiai, senėjimo proceso priėmimas ir t. t. Bet bene viso to ašimi pagrindiniam veikėjui tampa ne potyriai, bet socialinės nelygybės padiktuotas troškimas tapti „kažkuo“ reikšmingu, štai kodėl jis įsipina į keistą Geitsų šeimynėlę vaikystėje, o vėliau dar ir veda pasiturinčią žmoną. Ar tai reiškia, kad jis troško pripažinimo kitame luome ir dėl to galutiniame dabarties taške jis priėjo aklavietę? Veikėjas tik atsargiai apie tai užsimena, tačiau savęs smerkti, kaip ir daugelis iš mūsų, nėra linkęs, nes galiausiai mūsų troškimai tampa mūsų lemtimi, o lemtis – tai mūsų jūra.

Jūsų Maištinga Siela 

Aktualijos: Amir Maalouf veikėjo mintys iš knygos "Pasiklydę" arba vėl apie nelaimingą žmogų Lietuvoje

Sveiki, skaitytojai,

Paskutiniu metu retai kada žymiuosi citatas skaitydamas tekstus. Kažkodėl tame mažai beįžvelgiu prasmės netgi aptariant perskaitytą knygą. Kam toji citata, jeigu ji „neveikia“ ir nieko nesako? Žinoma, kad užpildytų analitinio teksto argumentavimą, tačiau šiandien grįžęs iš darbo ir atsigulęs prie knygos (taip, taip, mėgstu skaityti gulėdamas!) aiktelėjau, skaitydamas šias albanų kilmės rašytojo Amin Maalouf romano Pasiklydę eilutes. Skaičiau ir dar sykį, ir dar... Pagalvojau: tai taip artima mums, lietuviams, kurie praradę orumą (netgi nemato prasmės apie tai kalbėti ar mąstyti), nes savaime trukdo paprasčiausiam išgyvenimui.

Šiandien tiek daug patriotiškumo, priverstinio militarizavimosi ir pilietiškumo akcijų: nusinerti trispalvę apyrankę, galgi net grąžinti himną į pamokas ir kiti kliedesiai, kurie liudija, kad valdžia junta, kaip žmonės nuo jos nusigręžia. Ir joks, atsiprašau, vibratorius po patriotiškumo užpakaliu neišbirbins pagarbos, taurumo ir orumo, jeigu šalis to negali suteikti žmogui. Jokios vėlevėlės ir jokia nesveikai iškreipta simbolika nepraturtins ir neužgoš  nusivylimo gyvenimu Lietuvoje, kai atotrūkis tarp deklaruojamų sąvoku ir realių santykių tik didėja. Taip, neoptimistiškai šiandien, tačiau dėkui rašytojui vėl leidusiam permąstyti tas deklaruojamas ir viešai diegiamas mintis, kurios paprasčiausiai neturi gilesnių šaknų už dirbtinį vertybių imitaciją, kurių kai kurie laiko įsitvėrę pernelyg tuščiai.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Jurga Ivanauskaitė "Stebuklinga spanguolė"

Jurga Ivanauskaitė. „Stebuklinga spanguolė“ – Vilnius: Tyto alba, 2014.  – 80 p.

Sveiki, skaitytojai,

Jurga Ivanauskaitė literatūros pasaulyje labiau žinoma kaip suaugusiųjų rašytoja, tačiau jos kūryboje yra vietos ir vaikų literatūrai: Stebuklingoji spanguolė (1991), Kaip Marsis žemėje laimės ieškojo (2004). Tiesą sakant, būtent pasaka Stebuklingoji spanguolė ir buvo pirmoji tikroji pažintis su autorės kūryba, trinant pradinių klasių suolą, mat pasakos ištraukos buvo įtrauktos į tuometį skaitinių vadovėlį. Pamenu, kaip skausmingai negalėjau ištarti autorės pavadės, o vuoklio (tokio personažo) tiesioginė kalba buvo lyg dantų gręžimas. Tiesa, nebuvau ir uolus mokinys, kuriam viskas kuo puikiausiai sekėsi, tačiau kas galėjo pagalvoti, kad kada nors įsigysiu Tyto albos perleistą knygą ir perskaitysiu vienu prisėdimu?

Jurga Ivanauskaitė – puiki pasakotoja, ji panaudoja daugybę stebuklinių pasakos elementų, kurie labai tinka jos turtingam fantastiniam pasauliui. Mažametis berniukas Algiukas atsiduria kaime pas senelius neturi Čepkelių ir išsiruošia rinkti spanguolių ir autorė greitai įpina magiškąjį skaičių septyni Šis skaičius aliteratiškai labai tinka septyni-spanguolė, tokių garsinių žodžių žaismų pasakoje begalės, pvz., staliūtis-liūtastalis... Taigi kas septynerius metus prisirpsta stebuklingoji spanguolė ir ją suvalgęs žmogus patiria transcendentinę kelionę į kitą pasaulį, šįkart į vuoklių šalį, kuri stebina savo spalvomis, prabanga ir netikėtais paradoksais: vuoklei Alisai vietoj plaukų želia geltonų varpelių gėlytės, o Tomui – našlaites primenantys mėlyni drugeliai.

Gamtos ir žmogaus sukryžminimas iš esmės primena kitų šalių folklorines būtybes, ypač fėjas, kurios gyvena miškuose ir yra magiškojo pasaulio dalis, priklauso gamtos ekosistemai ir žmonių akims dažniausiai nematomos. Vuokliai yra tarsi jų atmaina, nors labiau jie primena pagal žodžių etimologiją vaiduoklius. Beregint atsiranda ir didaktinis pasakojimo lygmuo: nešiukšlink, nes palikta šprotų skardinė iškylaujant gali sutrikdyti natūralų gamtos ritmą – štai dėl ko persisukęs Pranciškus ima kalbėti atbulai. Nors pirmame idėjiniame lygmenyje atrodo, kad Pranciškus tiesiog žaismingas „atvirkštukas“, kad autorė galėtų pažaisti su kalba, išgaudama vaikišką kalbėjimą atbulomis kodą, bet iš esmės už to slypi ekologinių problemų pasekmės – na, kuris vaikas dabar ims ir norės būti visąlaik persikreipęs ir skaudančia koja?

Rašytoja Jurga Ivanauskaitė.

Būtent dėmesys gamtosaugai, ekosistemai ir sveikai gyvensenai, kitaip sakant, Didžiosios Karalienės, Pasaulio Veidrodžio išsaugojimo misiją ir atlieka šis kūrinys, nors ir primena Alisą stebuklų šalyje. Autorė nesibodi būti lyginama su šiuo kūriniu, todėl drąsiai renkasi ir Alisa pavadina vieną iš veikėjų. Galiausiai visas papūgas, triušį ir kilminguosius vuoklius susodina prie stebuklingo vaišių stalo, kurio potekstė – kongreso susirinkimas už gyvybės įvairovės išsaugojimą Žemės planetoje.

Kol veikėjai puotauja, autorė ne kartą transformuoja erdvę, išgaudama pasakišką kone haliucinacijomis grįstą erdvę, kur pasitelkia vieną stipriausių savo talentų ypatybių – kalbos sodrumą. Mamos sijonas buvo išties puikus: ryškiai raudonas, švytintis kaip ugnis, pūstas, puoštas šermuonėlių uodegytėmis, kolibrių plunksnomis, indiškai mezginiais, siuvinėtas kiniško šilko siūlais... (p. 26)“ Daugybė sinonimų ir perteklinių apibūdinimų leidžia mažajam skaitytojui pajusti tapybiškos kalbos grožį, todėl nemažą ekspresyvų pasakos įspūdį kuria aprašomojo pobūdžio tekstas.

Šiandien, kai ekologijos tema vis labiau eskaluojama, šioji pasaka įgauna kitokį didaktinį pobūdį,  tad jos svarbios idėjos, kas anuomet 1991 metais buvo tik pirštu (nu-nu-nu!) grūmojimu, šiandien iš tikrųjų tampa reikalinga mažajam skaitytojui. Knygelė iliustruota pačios autorės tapytais darbais – tokiais pat ekspresyviais kaip ir svaigūs aprašymai tik papildo vaikų literatūros visumą dailės ir raštijos medijų sąsajomis.

Jūsų Maištinga Siela