Sveiki,
skaitytojai,
Irano
kino režisierius Asghar Farhadi, išgarsėjęs tokiais darbais kaip „Išsiskyrimas“
(2011), „Praeitis“ (2013) ir kitais, jau kiek lietuviams mažiau žinomais
filmais, manau, režisierius kryptingai nusprendė ieškoti ne tik liberalesnio
priėjimo prie kino tematikos ir problematikos, kas iš esmės stabdė Irano
cenzūra, bet ir savo kaip režisieriaus potencialo atskleidimo, naujų vėjo ir
eksperimentavimo galimybių, nes paskutinieji jo darbai, nufilmuoti Rytuose, iš
esmės buvo labai geri, bet jie energetiškai ir problematiškai ėmė vis kartotis.
Šįkart jis kuria filmą su garsiais ispanų ir argentiniečių aktoriais Ispanijoje,
taigi priima naujas kultūrines normas, kaip antai vaizduojamos katalikiškos
vestuvės ir pan.
Filmas
„Visi žino“ (ispan. Todos lo Saben) (2018) neretai buvo
įtrauktas į geriausius 2018 metų Kanų kino festivalio sąrašus kaip labai
paveiki drama. Ji iš esmės tokia ir yra, todėl, kas nemėgsta aštrumo, tam tikrų
beprotiškomis emocijomis grįstų dramų ir jų hiperbolizavimo iki trilerio verto
įvykio, manau, tam nepatiks. Nepaisant to, kad režisavo iranietis, man filmas
atrodo netgi labai ispaniškas, matyt, tą puikiai imponavo garsūs elitiniai ispanų
aktoriai (Penelope Cruz, Javier Bardem ir argentinietis Ricardo Darin – na kaip
jų nemylėsi!) ir kultūrinis bendravimo koloritas.
Istorija
pasakoja apie Laurą, kuri atvyksta iš Argentinos aplankyti savo tėvų,
gyvenančių Ispanijoje, ir čia vietiniame miestelyje ji vėl sutinka kažkada
labai mylėtą Paką. Galiausiai atšokusi su visais sesers vestuves, ji suvokia,
kad iš kambario dingo šešiolikmetė dukra... Na, tada ir prasideda tikroji
drama! Penelope Cruz veikėja puola į ašaras ir isteriją, buvęs mylimasis
neriasi iš kailio, o aplinkiniai miestelėnai, įskaitant ir Lauros tėvus,
atrodo, dėl skurdo ir skolų susimokę prieš ją ir jos dukrą. Nežinau, kas šiame
filme atskiromis detalėmis mane stebina, sakyčiau, beveik niekas, tačiau visa
dermė labai įspūdinga!
Pradėkime
nuo to, kad siužetas kiek plokščias ir melodramatiškas, tinkantis muilo operai myli-nemyli-buvęs-nebuvęs-tavo-dukra-ne-mano-dukra...
Ir tokie meilės ir giminystės saitai matyti devinto dešimtmečio muilo operose
iš Lotynų Amerikos, tačiau taip, kaip režisierius sugeba sufokusuoti netikėtą
kriminalinį įvykį, manau, geriau nepadarytų net Agata Kristi. Ir gana ilgai
pavyksta jam nenuspėjamai išlaikyti šią paslaptį, nes pagrindinė energetika
fokusuojasi į siaubą išgyvenančią motiną, kurios emocijos labai įtikinančios,
kad net imama bežiūrint tapatintis ir jausti empatiją jos išgyvenamai
širdgėlai.
Iš
esmės filmas charakteringas, emocionaliai paveikus. Gal tai nėra toks
pritrenkiantis siužetiškai kaip apie pagrobtą moterį filme „Kambarys“, tačiau
toji melodramatiškoji pusė atrodo netgi labai pateisinta ir estetiškai, ir
emocionaliai stipri, kad praktiškai nei trikdo, nei erzina. Priešingai,
laikydamasis kriminalinės linijos, visąlaik troškau sužinoti, kokia toji tiesa,
kad pamiršau viską, net arbatą ant stalelio. Manau, šis režisieriaus „pabėgimas“
į Europą pasiteisino gana gerai, nes dar vieno Irane izoliuotai nufilmuoto
filmo apie šeimos problemas, kažin, ar besužiūrėčiau labiau nustebęs nei filmą „Visi
žino“.
Mano
įvertinimas: 9/10
Kritikų
vidurkis: 68/100
IMDb:6.9
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą