Aktualijos: Skęstanti Venecija, arba kaip pandemija nuslopino mano smalsumą gyventi

Sveiki,

 

Kaip gyvenate? Jau daugiau nei mėnesį dirbu vien tik nuotoliniu būdu. Manau, kad ant savo kėdės su ratukais ir gyvenu. Užpakalis tampa plokščias kaip keptuvės dugnas, bet ne tai baisiausia. Visada yra fizinio lavinimo pratimų, kuriuos galima pasidaryti pertraukėlių metu, o svarbiausia taisyklė – nepirkti daugiau maisto, nei reikia iš tikrųjų. Juk niekas nenori sustorėti?

 

Vakar Veneciją užliejo jūros vanduo. Be abejo, tai apokalipsės ženklas. Rodė per žinias.

Naktį prastai miegojau. Kraujavo nosis. Laukiau, kol mano lovą irgi pamažu užlies vanduo ir šitaip nuskandins. Nejaučiu Kalėdų. Visą naktį mintys nešė į prisiminimus ir, atrodo, kad anuomet buvo tikrai geriau. Jaučiau Kalėdas, norėjau jų. Dabar nebenoriu, nes tai automatiška, nėra dvasios. Pastaruoju metu ištinka apmaudas, kad pabundu iš miego. Norisi nepabusti. Norisi sapnuoti, nes ten įdomiau. Nesupykčiau, jeigu ten užstrigčiau. Be abejo, atsinaujinusios depresijos požymiai.

 

Bet sako, priimk savo jausmus! Ir gerus, ir blogus! Vis galvoju, kur aš pats dingau, bepriiminėdamas blogus jausmus ir juos pripažindamas? Kur pasidėjo mano gyvenimo džiaugsmas? Atrodo, viskas prėska, niekas nebejaudina, viskas automatizuota: darbas dėl pinigų, atsibudimas dėl darbo, maistas dėl alkio... Tik ėsti ir šikti: mano funkcija, mano gyvenimas. Kaip anuomet, kaip ir visada. Visas tas automatinis algoritmas, įrėmintas beprasmiškame karantine, kur mus gąsdina skaičiais, griežtesniais apribojimais, sankcijomis – sociumas yra beprotybė! ar aš priklausau tos beprotybės daliai? ar ten irgi esu aš? tuose statistiniuose skaičiuose? tuose apklausų rezultatuose, kuriuose gyvenime nesu dalyvavęs, bet esu priskiriamas kažkieno valia? – bandoma sukiršinti dėl kaukių, netgi dviejų metrų nesilaikymo politika.

 

Aną dieną mačiau piktą pensininkę, kuri rėkė ant vidutinio amžiaus moters, kad jos nosis kyšo iš po kaukės:

 

– Tu ką? Nori, kad aš per tave į kapus anksčiau laiko nueičiau?!!

 

Bet ar ne to ir siekiama? Kiršinti? Prisimenu, kaip politikai iniciavo skundimo kultūrą, sukurdami facebooke puslapį, kuriame žmonės skųstų kitus už kaukių nedėvėjimą. Galiausiai žmonės ten krovė tik pačių politikų fotografijas be kaukių. Neišėjo. Bet kitais atvejais visada išeina kiršinti, nes Venecija skęsta, į Europą ateina amžinoji žiema, kuriamas nesaugumo pojūtis, įtariamaisiais tampa visi. Panašiai kaip „Sostų karuose“, belieka sulaukti baltųjų klajūnų iš šiaurės, mutavusių dėl COVID-19 nemirtingų ir neperšaunamų baltųjų lokių, kurie ropšis per langą ir pavers mus kažkuo, kas galbūt buvome, bet neigėme. Zombiais. Pilkaisiais numirėliais.

 

Esminis klausimas: kaip susijaudinti karantino metu? Kaip pajusti, kad nesi vien tik vergovės sistemos už 5 eurus per valandą samdomas „laisvasis“ vergas prie kompiuterio, spręsdamas kitų problemas, kai negali išspręsti savųjų? Kas už to automatizmo dar yra, kad galėtų sujaudinti? Filmai? Knygos? Menas? Jie čia, dabar kartu su manimi, ant sukamosios kėdės, pasiekiami ranka, vienos pelės klavišo paspaudimu. Nebejaudina. Nebeįdomu. Nepakrauna. Tai fiktyvus potyris, kuris neprilygs šuoliui su guma ar parašiutu. Gal labiausiai trūksta adrenalino? Tiesa ir teisingumas nebejaudina. Neteisybė ir patyčios nebejaudina. Nebėra stimulo kovoti, nes pasaulio ir žmonių savo lojimu nepakeisi, o ir, pripažinkime, kad ir nebūtina.

 

Kur pasidėti savo unikalumą? Jis stigmatizuotame ir atomatiškame pasaulyje nereikalingas. Tu tik nesirk, būk sveikas, atlik darbus, funkcionuok, mokėk mokesčius, be priežasties neik į lauką, kurį laiką nesidaugink, jei gali, tyliai bankrutuok, tačiau nesiskųsk. Žmonėms nepatinka, kai sekasi ir nepatinka, kai skundžiamasi dėl nesėkmių. Geriau pilkas viduriukas. Tokie žmonės toleruojami. Venecija skęsta, bet mes kaip „Titanike“ makabriškai grokime instrumentais, niūniuokime paguodos ritualus bent sau, nesitikėdami, kad kas išgirs, kad kas išgelbės.

 

Kaip save patenkinti dvasiškai? Nebėra naujų metodų, praktikų, žodžių. Daugelį jau išbandžiau, kol pastebėjau, kad viskas daugmaž kartojasi algoritmu. Paskutiniu metu nebetikiu Dievu. Tik gyvenimu sąmonėje, kurios dalies išraiška aš ir esu. Laukiu, kol įvyks pabudimas, bet vis labiau jaučiu, kad neįvyks, nes taip ir pasensiu ant šios kėdės su ratukais. Vis labiau tikiu, kad esu pats Dievas, tiek įsižeminęs, praradęs dieviškumą, kad nebeatpažįstu savęs kaip Dievo. Jeigu kam nors pasakyčiau, kad esu Dievas, arba jūs pasakytumėt? Numirtų visi iš juoko. Juokčiausi ir aš, žinoma, lyg pasakęs kokį nors juokelį.

 

Venecija skęsta ir nėra pripučiamų bemiegių lovų, kurios išplukdytų mane į kitą realybę. Kol kas esu čia. Dievas be dieviškumo. Rambėju, tampu nebejautrus ne tik aplinkiniams, bet ir sau. Vis prisimenu Vinco Krėvės „Dangaus ir žemės sūnūs“ vaizduojama Iskarijotą, kuris nusivylė viskuo. Tai baisiausia, kas gali nutikti. Nes pyktis, nepasitenkinimas, kova – kad ir kaip destruktyviai atrodytų, tie jausmai teikia užtaiso gyventi, o apatija, nusivylimas, abejingumas – tai, kas nebeatitaisoma. Atrodo, kad vaikštau Judo Iskarijoto veidu, pridengtu kiniškomis medicininėmis kaukėmis. Ir atrodo, kad svarbiau už sveikatą visiems yra tik taisyklės, būtina kaukė kaip egzistencijos žymė, nes kitokiu atveju esi kenksmingas, tu, po ta kauke, nieko nereiški, tu vertę turi tik tada, kai nešioji kaukę, panašiai kaip sovietiniai spaliukai su Leninu ženkliuku. Aš visuomenei esu vertingas tik tiek, kiek susimoku mokesčių ir, kad vykdau įsakymus, kitais atvejais esu tik priešas.

 

Pasruvusioje Venecijoje azijiečiai fotografuojasi. Jie šypsosi. Norėčiau ir aš taip jausti gyvenimo džiaugsmą. Džiaugtis mus ištikusia maža tragedija. Tiesiog nuspręsti, kad galiu pajudėti ir kažką padaryti, kad jausčiausi geriau. Ne tik apsisukti aplink savo karintino krėslą – geležinį „Sostų karų“ sostą. Būti daugiau nei tik nudrengtu karantininiu skuduru. Piliečiu, kurį reikia perspėti, kas nutiks, kai šis nesilaikys įstatymo. Galiausiai tie įstatymai man ir neberūpi. Kaip ir Kalėdos. Nebejaudina nei karantinas, nei kaukės, nei baudos, nei Veryga, nei skęstanti Venecija, nei darbas, nebeturiu tikslų, svajoju labai minimaliai, dažniausiai intencija tokia: kaip pratempti dieną, kad vėl galėčiau užmigti? Nuo kada manęs nebepiktina neteisybė, sistema, kuri kiršina, kurioje tiek daug absurdo, kuris nebežeidžia? Kur toji aistra gyventi? Nugalėti, būtinai įrodyti savo tiesą? Ar tai pirmas požymis, kad prigimtinis dieviškumas grįžta į mane? Kai nebelieka kovos? Aš tokio Dievo savyje beskonio ir beaistrio nepažįstu.

 

Venecijos pamatus skalauja kanalų vandenys. Seklūs ir šalti. Balandžiams vis mažiau vietos kur nors nutūpti. Pasaulis skęsta, o dieviškumo nedaugėja. Vien tik išpūsti iš pradžių bauginę, o dabar apatiškai pasitinkami apokalipsės ženklai. Apokalipsė, kuri neturi pabaigos, kurios datos keičiamos, nukeliamos, nes apokalipsė jau įvyko, tik bėda, kad ji nepripažinta ir neįteisinta kaip vienos lyties asmenų partnerytė: visi supranta, kad reiškinys egzistuoja, bet kol nėra įstatymiškai įteisinta, todėl patogu apsimesti, kad tikrovėje tai neegzistuoja.

 

Jūsų Maištinga Siela