Knyga: Mantas Balakauskas "Apmaudas"

Mantas Balakauskas. „Apmaudas“ – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – p. 64.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

<...>

pergalės suknisa kruopščiai planuotą katastrofą

paversdamos jas smulkių nesusipratimų

virtine

(p. 46)

 

Antrąją Manto Balakausko (g. 1989) knygą Apmaudas tikriausiai pavadinčiau šiais metais gražiausiai išleistu eilėraščių rinkiniu. Taip jau sutapo, kad madingos turkio spalvos knygos dizainas atitiko mano prieš kelerius metus pirkto sulankstomos lovos apmušalą, ant kurios per vakarą ir perskaičiau visą rinkinį. Viršelyje panaudota, kaip supratau, originali autoriaus burnos rentgeno nuotrauka, o žaisminga puslapių numeracija, turkio spalvos skyrių užsklandėlės verčia žavėtis knyga kaip meno kūriniu; dizainas papildo eilėraščiuose skambantį subjekto apmaudą.

 

Mantą Balakauską atpažinsi iš skilčių eseistikos Literatūroje ir mene. Kai kurios ten aprašytos temos artimos ir Apmaude. Susikūręs alter ego antikinį Pyrą, jis tarsi ruošiasi pulti Romos imperiją. Tai labai įdomu, nors neskaičiau pirmosios knygos, bet Pyras, galimas daiktas, yra opozicionierius ankstesnio rinkinio subjektui. Taigi Pyras iš tikrųjų primena Don Kichoto ginklanešį Sančą Pansą, kuris yra priverstas nuolatos būti ties savo šeimininko kovoje (kartu ir savo kovoje) su iliuzijomis: miestas užkrėstas / Vyčiais / vaikštau it Sanča Pansa / ir suprantu, kad mes - / dešra / kurios galima atsipjauti / jei turi aštrų įrankį / celofanui prarėžti (p. 30).

 

Lyrinį subjektą galima apibrėžti kaip trisdešimtmetį, kuris sustojo savo gyvenimo pusiaukelėje, kad apmąstytų pasiekimus, juos deramai įvertintų. Pasiekimas kaip pergalės sinonimas dažniausiai subjektui kelia apmaudą, jog aplinkiniams geriau sekasi, jie daugiau pasiekė, turi jau vaikų, pinigų banko sąskaitose. Tuo pačiu subjektas lyg ir bando save guosti, jog turėjimas masinio vartojimo ir kapitalo kaupimo epochoje tėra tik mados reikalas, iškreiptas kokybiško gyvenimo rodmuo, kuris nieko bendro neturi su žmogaus laime: kiek daug tikėtasi / ir kiek daug gauta, bet vis ne to, ko norėjai – / tik tai, kas būtina (p. 31); tuomet nesvarbu, kad nieko neužgyvenau – / jokios apčiuopiamos materijos / tik spengiančią tylą savo namams / toli, ateities perspektyvoje. (p. 52). Subjektas galvoja apie savo germaniškas šaknis, jo kelionės driekiasi per Europą link Islandijos, kur regi plaukiojančius banginius ir tuo pačiu praplėsdamas savo akiratį jaučiasi labai vienišas: vis dažniau vienas geri kavą, vienas eini valgyti / kalbėjimas virsta nerišliu burbuliavimu. / mieste. Kuriame panašėji į tuščią šovinį / berniūkščio kišenėje (p. 31).

 

Subjektas vis dažniau ir ryškiau pajunta gyvenimo beprasmybę ar netgi savotiška išnaudojamų daiktų, socialinių sistemų, apmokamų darbų vergų auka: įtikėjau, kad pagrindinė funkcija – / patirti nušvitimą už minimalų atlyginimą. / o jei per nelaimingą atsitiktinumą netekčiau galvos / turbūt dar dvi savaites uoliai dirbčiau / ir tik po to – anapus (p 34). Dažnai savo gyvenimo būvio priežasčių subjektas ieško praeityje, mokykliniuose laikuose ir mano, jog tada jau jis pasirinko tuo, kuo jis taps ateityje – vietoj Čikagos Bulls renkasi Jutos Jazz – ir tampa amžinu pralaimėtoju. Apmaudas kyla ir dėl to, kad svajonės nesirealizuoja, o jeigu ir įvyksta subjektui koks nors geras dalykas, jis neatperka ir neatsveria pralaimėjimo jausmo. Gytis Norvilas, redagavęs šiuos eilėraščius, pažymėjo, kad pralaimėjimas subjektui yra tas pats, kas laimėjimas.

Mantas Balakauskas

 

Atrodo, kad subjektui nuolat trūksta gyvenimo spalvų, tikslų, noro pajusti gyvenimą kaip nuotykį, jo būvimas primena tik egzistavimą be skonio receptorių – priešingybė naiviajam Don Kichotui, kuris kovoja su vėjo malūnais ir jaučia, kad širdis plaka gyvenimui, o Sanča Pansa regi ir mato absurdiškumą. Būtent žinios, intelektas, suvokimas subjektą atskiria nuo banaliojo pasaulio: kad didis skausmas gyventi iškirptam iš konteksto / kad pasaulis net ir tada nesulaiko kvėpavimo / nes tai paprasčiausiai nėra taip svarbu / kaip norėtum, kad būtų – – – (p. 45). Šiuo atveju rinkinys kažkuo priminė skandinavų rašytojo Karlo Ovo Knausgårdo romano Mano kova ištarmes ir pasakotojo būsenas. Subjektas jaučiasi įkalintas savo apmaudo, todėl gyvenimas atrodo nepateisina lūkesčių ir primena pasivaikščiojimą po stringančios praeities griuvėsius.

 

Eilėraščių kompozicija sukelia dinamiškumo įspūdį. „Laiptuotos“ eilutės, atitraukimai nuo paraščių primena kovą – atsitraukimo ir priartėjimo prie tiesos momentus. Skaitydamas vis galvojau, koks Manto Balakausko esminis stiliaus išskirtinumas. Autorius akivaizdžiai vengia patetikos, retai išsprūsta koks nors dėl estetikos ir asonansų „pagražinimas“, todėl eilės atrodo kaip Pyro kalbėjimas iš tribūnos apie laimėjimus ir pralaimėjimus. Visgi esminis dalykas: to kalbėjimo sraute kaip krislas sublizga koks nors netikėtai kalbėjimo kontekste „įšokęs“ netikėtas žodis, pavyzdžiui: jau niekur neskrisim / mieloji, mus laiko / prie žemės tvirtai prisirišęs / dangaus makrofleksas (p. 35). Tai ir netikėta, ir žavu, ir kalba šių dienų aktualia buities kaip būties kalba, norint perteikti sustingdyto laiko, įkalintų lūkesčių, virstančių į apmaudą būseną.

 

Apibendrinant Apmaudą, norisi sakyti, kad tai knyga apie nusivylusius trisdešimtmečius, kurie jaučia lengvos sėkmės badą, tam tikrą kartėlį, gal net aplinkinių spaudimą, jog pats laikas pastatyti namą, vesti ir turėti sūnų. Šie dirbtiniai socialiniai įsipareigojimai naikina laisvo žmogaus pasirinkimą nebūti tokiu, kaip visi. Tačiau esminis rinkinio klausimas lieka paraštėje: o kaip tą apmaudą numalšinti, kaip išeiti iš tų sunkių gyvenimo prasmės paieškų, kaip tapti tvariu, įsižeminusiu, savo identitetą ir vertę turinčiu žmogumi? Manau, į šiuos keblius klausimus Mantas Balakauskas vis dar bandys atsakyti jau kitame eilėraščių rinkinyje.

 

Jūsų Maištinga Siela