Sveiki, skaitytojai,
„Juk galiausiai mes
tik stumdome medį ant lentos“.
Kalbėti paskutinę šių metų dieną
apie vieną populiariausių, vadinamąjį 2020 metų geriausią mini serialą „Karalienės
gambitas“, – kai kur verčiama kaip „Valdovės gambitas“ – (angl. The
Queen‘s Gambit). Kol žiūrėjau serialą, visą laiką maniau, kad jis
biografinis, kad tokia Elizabeth Harmon iš tikrųjų egzistavo, o jos šachmatų
meistrystės garbei ir buvo sukurtas šis serialas. Pasirodo, kad tokia E. Harmon
niekada neegzistavo, tai Walter Tevis romano „Karalienės gambitas“,
pasirodžiusio 1983 metais, išgalvota veikėja, kuri turėjo begalinį šachmatininkės
talentą ir kovojo su narkotikų ir alkoholio priklausomybėmis.
Daugiau ir labiau išskleisdamas
kontekstus apie šį serialą rašo Ignas Vieversys straipsnyje: Queen’s Gambit apžvalga: „Šachas, matas ir amfetaminai“. Ilgame eseistinio pobūdžio recenzijoje
autorius demonstruoja ne tik savo žinių bagažą, bet ir šios serialo
intertekstualumą ir kontekstus.
Grįžtant prie šio išgirto
serialo, kuriame pasakojama E. Harmon gyvenimas, nori išskleisti pagrindines
gaires. Labai seriališka biografija: depresija serganti motina tyčia sukelia
avariją, kad ji ir dukra žūtų, tačiau mergaitė išgyvena be menkiausio
nubrozdinimo ir patenka į mergaičių internatą. Giliu ir sumaniu protu
pasižyminti devynmetė netrukus perpranta visą mokykloje dėstomą medžiagą ir
mieliau renkasi rūsį, kur laiką leidžia su šachmatininku valytoju. Pastarasis išmokina
pirmųjų šachmatų žaidimo taisyklių ir netrukus mergaitė atsiskleidžia kaip
vunderkindas...
Būtų graži pasakaitė, tačiau
viską įdomiau padaro žaliosios piliulės, kurios mergaitei sukelia
psichodelinius šachmatinius regėjimus, įgalina jos protą ant lubų braižyti strategijas,
matyti dešimt ėjimų į priekį. Galiausiai po pirmosios (pačios neįdomiausios
serijos) mes turime abejotinos moralės veikėją: narkomanė haliucionuojanti
likimo nuskriausta mergaitė, kurios proto galios „įsijungia“ apsvaigus nuo
piliulių. Kas gali būti artimiau ir įdomiau už Papajų, ryjantį špinatus ir
tampantį galingu?
Galiausiai Beth įsivaikina
alkoholizmu ir depresija serganti moteris, jos tampa draugėmis ir nepilnametė
traukia iš duobės ne tik savo skūras, bet ir pamotės. Viskas labai žvaliai „įvilkta“
į šešto ir septinto dešimtmečio dizaino kokoną, tad nebelieka abejonių, jog
žiūrime gražiai, kruopščiai ir įtaigiai supakuotą „Netflix“ produktą. Bet visgi,
kas spartina kuo greičiau sužiūrėti šį serialą? Kas jį daro tokį patrauklų ir
įtaigų?
Išskirčiau kelis svarbius aspektus:
1) veikėja – jauna moteris patriarchalinėje vyriško žaidimų pasaulyje;
2) Šaltojo karo nostalgijos atgaivinimas;
3) alkoholis ir narkotikai.
Po
#metoo skandalo stiprios moters iškėlimas toliau tęsiasi kine ir serialuose.
Šešto dešimtmečio moteris – namų ir orkaitės vergė, vyro pagalbininkė ir vaikų
augintoja. Mūsų Elizabeta savaime tai paneigia. Ji turi super galią – vyrišką racionalų
protą, tinkančiam strateginiam mąstymui. Serialo kūrėjai sukryžmina laikmečio
standartus su veikėja, kuri paneigia tuos standartus. Todėl serialas labai
patiks feministėms, žmogaus teisių gynėjams, lyčių lygybės teoretikams. Bet tai
taip serialuose tampa „normalu“, kad beveik drąsios moters laikmečio epochos stagnacijose
yra beveik privalomoji gero serialo sudėtis.
Prisimenate
kultinių filmų „Rokis“ seriją? Didžiausias finalas buvo, kai amerikietis nokautuoja
rusų boksininką ir taip kine suvedamos Šaltojo karo JAV vs. SSRS sąskaitos.
Visi gyveno tomis Vakarų ir Rusijos kovomis, ar tai būtų Olimpinės žaidynės, ar
dailusis čiuožimas, ar baletas, ar skrydžiai į kosmosą... Ši istorinė kova,
mentalitetų kova seriale būtų visiškai beprasmė ir serialas nebūtų tikriausiai
net pradėtas kurti, jeigu finale Harmon pralaimėtų legendiniam rusų
šachmatininkui Borgovui. Kaip nebūtų „Rokio“, kuris nokautuotų nenaudėlį
Sovietų Sąjungos boksininką. Ar verta kurti serialą apie autsaiderius, kurie
savotiškai atstovaudami Amerikai, finalinėje scenoje imtų ir pralaimėtų? Tokio
serialo ar filmo neprisimenu. Gležna, bet graži našlaitėlė laimi prieš rusą
monstrą. Kas begali būti įdomiau, nors ir tikėtina nuo pat pirmųjų serijų, kad taip
ir bus.
Alkoholis
ir narkotikai! Neįmanoma vien tik to, kad Harmon brautųsi be kliūčių. Kad ji
laikmečio patriarchato įkaitė, tai dar jos niekas nestabdo, tam reikia dar ir
dvasinio trikdžio, todėl į pagalbą ateina piliulės ir alkoholis. Veikėja desperatiškai
pasiduoda laisvamaniškam gėlių vaikų ir hipių eros apsinešimui, todėl antrąkart
lėbaudama pralaimi Borgovui. Seriale vis dar apsinešimas pateikiamas kaip
laikmečio jaunimo egzistencinė savastis, kelia tam tikrą potraukį (bent man,
kaip žiūrovui) taip pat pasisvaiginti, išgerti žiūrint kitą seriją bent taurę
vyno, nes ... Nu blemba, ta gražuolė tiek geria ir varo tuos vaistus ir
vis tiek ji labai graži ir protinga! Nenoriu būti sąmokslo teoretikas, bet
akivaizdi laikmečiui tinkanti žinutė gali susukti savo įtaigumu vargšui
žiūrovui smegenis, jis gali imti ir galvoti, kad reikia „papuošti“ savo
gyvenimą panašiomis „priemonėmis“.
Visgi
jungiamoji šių populistinių ir iš esmės reikalingų visuotinių problemų – lyčių
lygybės, priklausomybių, našlaitės likimą – jungia aistra šachmatais. Žiūrovai supažindinami
su šachmatų dievais, šio žaidimo istorija, terminais, netgi tam tikromis
strategijomis. Aš, kuris žinojo tik tiek, kaip „vaikšto“ tos figūros,
sužinojau, kaip veikia įvairūs žaidimo stiliai.
Pagrindinį
vaidmenį seriale sukūrė jauna aktorė Anya Taylor-Joy (g. 1996), kuri šiuo
įsimintinu vaidmeniu tikriausiai padarys mega turbo karjeros pakylimą. Visgi
šią jauną ir perspektyvią aktorę pastebėjau prieš penkerius metus, kai išvydau
ją mistinėje ir netikėtame siaubo filme „Ragana“ (2015). Kas nematė,
rekomenduoju. Šiame seriale ji atrodo pritrenkiamai graži. Turime dar vieną
žmonėms patinkančio stereotipo paneigimą: jeigu graži, vadinasi, buka ir
tuščia.
Visumoje
serialas man tikrai patiko. Aš kuo puikiausiai suprantu tuos šablonus, tuos
manipuliuojančius receptus, kas žavi ir geba įtaigiai perteikti tiek
charakterį, tiek sustiprintai pagerinti įdomią biografiją, kad ji taptų žiūrima
preke. Apie neįmanomus politizuotus ir seksualiai pagardintus žygius už savo gabumų
realizavimo galimybę. Argi ne to mes visi ir norime savo gyvenime? Turėti kokią
nors veiklą, darbą, kuriame būtume pripažinti geriausi ir profesionaliausi? Kai
žiūrime tokius serialus, manding, atrodo, kad tai išties įmanoma, tik reikia
pasistengti ir šiek tiek atsidurti tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą