Knyga: Salman Rushdie "Kichotas"

 Salman Rushdie. „Kichotas“ – Vilnius: Sofoklis, 2020. – 448 p.

 

Sveiki,

 

Nemaniau, kad kada nors grįšiu prie Salman Rushdie (g. 1947) kūrybos. Kurį laiką jis buvo mano literatūros dievukas, turiu galvoje, taip seniai, kai dar buvau paauglys, o jo pirmąsias lietuviškai knygas leido Alma littera, o Maištingos sielos blogas neegzistavo nei šioje, nei kitoje visatoje. Po to jaučiausi, manding, per daug nutolęs nuo indiškų temų literatūros. Iki šiol G. D. Roberts Šantaramą laikau vienu savo gėdingiausiai neužbaigtu perskaityti kūriniu – man jo buvo tiesiog per daug: gyvenau kaip detektyviniame seriale, nuo kurio vienu metu svaigo galva, o kitu – viskas buvo pernelyg tolima, neaktualu. Tik visai neseniai pajutau, jog senukas S. Rushdie ne iš kelmo spirtas rašytojas veteranas, kuris gali pasiūlyti kažką itin naujo. Jo Bookeriui nominuotas naujasis romanas Kichotas (angl. Quichotte) siūlo nebe indišką Bombėjaus gatvių ir šeimų nesantaikos epą, bet kažką naujo, ką galbūt galima pavadinti vakarietiškos vartotojiškos visuomenės kritika. Knygą į lietuvių kalbą išvertė, sakyčiau, didžiausia Lietuvoje Salmano Rushdie kūrybos ir apskritai indiškos kultūros grožinėje literatūroje specialistė Danguolė Žalytė.  

 

Naujausiame S. Rushdie romane viskas truputį beprotiška, truputį absurdiška, retsykiais atrodo absoliutūs kliedesiai. Galimas daiktas, kad panašiai daugelis skaitytojų pasitiko ir Servanteso 1605 metais pasirodžiusį kūrinį Don Kichotas, kuris buvo riterių romanų ir riterių romantiškosios kultūros parodija. Anuomet kalbėti apie nepasiekiamą širdies damą, svaigti apie meilę, daryti kvailus žygdarbius, kliedėti trubadūriškomis eilėmis buvo ne tokia jau ir kasdieniška realybė, kiek meilės riterių romanų pasakojimų klišė. Matyt, Servantesui netrūko ryžto pasijuokti iš jau anuomet smarkiai klišėmis įrėmintos kultūros. Iš tikrųjų Salman Rushdie perkuria ne patį Don Kichotą, bet adaptuoja jo idėjas šiuolaikiniam pasauliui ir daro tai nestokodamas ir nesigėdydamas savo fantazijos siautulio: tirštai, užtikrintai, makabriškai, satyriškai.

 

Naujųjų laikų Kichote iš esmės susipina dvi istorijos paralelės. Vieno iš jų menamas Autorius, kuris istorijos pradžioje vadinamas Broliu, rašo istoriją apie Kichotą, savo paties prototipą. Savo realybės plotmėje jis kenčia dėl pašlijusių santykių su savo Sūnumi, kurio taip sunkiai susilaukė su žmona. Pasirodo, jo Sūnus užverbuojamas slaptų vyriausybinių organizacijų ir tampa hakerių kovos nariu. Tuo pačiu laikotarpiu Britanijoje gyvenanti jo Sesuo susikūrė savo laimę, pamynusi indiškos moteriškos laimės tradicijas; ji nekenčia rašytojo Brolio, negali jam atleisti už tai, kad jos nepalaikė sunkią gyvenimo akimirką, kai bėgo nuo pedofilo tėvo. Sesuo turi Dukrą, turi teisėją vyrą, kuris laisvalaikiu mėgsta vilkėti moteriškais rūbais, bet netrukus sužino, kad antrąkart jai atsinaujina metastazės. Paralelinėje Brolio (Autoriaus) rašomoje knygoje keistuolis indas Kichotas įsimyli populiarią indų kilmės amerikiečių aktorę Salmą R ir dėl jos leidžiasi per Ameriką į įsivaizduojamus žygius, tiksliau – apsivalymo ir suvokimo kelionę, primenančią Dantės Dieviškąją komediją. Belaužydamas vištienos krūtinėles (kas per tradicija!) per meteoritų lietų jis iš savo ilgesio „pasigimdo“ sūnų Sančą. Istorija tiek neįtikėtina, kad kuris laikas galvojame, kad sūnus tėra tik sąžinės balsas, bepročio išgalvotas veikėjas, tačiau Sančas pamažu įgauna spalvas, ima individualiai mąstyti ir netgi neigti savo tėvą – amžinas tėvo ir sūnaus konfliktas, kūrėjo ir jo kūrinio atskirties problema.

 

Galiausiai šios dvi beprotiškos erdvės istorijos viduryje priartėja ir netrukus ima ryškėti ne tik viso romano struktūra, bet ir pagrindinių siužetinių linijų idėja. Kichoto sunūs taip pat pamilsta damą, jis atkartoja savo tėvo gyvenimo algoritmus, tačiau nuolat kritikuoja tėvą. Jie automobiliu keliauja per Ameriką, patiria rasistinius išpuolius, čia spėjama aptarti amerikiečių požiūrį po Rugsėjo 11-osios į rytų pasaulio žmones, nacionalizmą, ką reiškia būti indu amerikietiškoje kultūroje ir kitos politizuotos socialinės kitataučių problemos.

 

Viena įdomiausių, bent man, istorijų buvo apie aktorę Salmą R, kurios spalvinga biografija priminė senuosiuse S. Rushdie romanuose perteiktų indų moterų gyvenimus. Bipoliniu sutrikimu serganti aktorė, išgarsėjusi vaidindama amerikietiškame seriale, vėliau veda Oprą primenančią TV laidą, o vakarais vartoja narkotikus. Iš tikrųjų S. Rushdie labai gudrus, jis naudodamasis amerikietiškos masinio vartojimo tradicija perkuria ne tik Kichoto realybę, bet ir panaudoja kaip elgsenos, mąstysenos ir vertybių modelio šabloną. Kitaip sakant, romanas atskleidžia, kokioje kultūrinėje terpėje mes skęstame, kaip mes perimame Netflix platformos serialų elgesių modelius, kaip TV projektai, laidos mus išmokė netgi atitinkamai reaguoti, jausti ir suvokti reiškinius.

Rašytojas Salman Rushdie

 

Pats romanas, sakyčiau, parašytas genialiai nepriekaištingai. Jį nėra lengva skaityti, jame kunkuliuoja labai daug beprotybės. Pavyzdžiui, Kichotas keliauja su sūnumi, (kuris dar geba kalbėti su itališkai veblenančius svirpliu ir aptarti savo egzistencinius klausimus), jiedu privažiuoja miestelį, kuriame žmonės virsta kadaise išnykusiais mastodontais... S. Rushdie kaip šabloną paima tam tikrų itin populiarių filmų ir serialų apie vampyrus, vilkolakius tipažus ir perkuria pasakojimą pagal kichotiškojo pasaulio šabloną. Kitaip sakant, Salman Rushdie sodriai miksuoja ir kryžmina masinio vartojimo klišes, kurios pasitarnauja ne vien kaip teksto kūrimo medžiaga, bet ir padeda kurti beprotišką kakofoniją primenantį romano teksto žanrų mišrainę, todėl pasakojime daug absurdiškų prieštarų, eklektikos, nes toks tas mūsų vartotojo pasaulis.

 

Iš vienos pusės knyga yra meilės romanų parodija (kaip Servanteso Don Kichotas), iš kitos – detektyvinis filmas Šioje šalyje nėra vietos senukams adaptacija kalbėti apie rasizmą, iš kitos – mokslinės fantastikos pasaulis, kuriame galioja pasaulio apokalipsinė galimybė. Beprotiškas mokslininkas Salmos R. TV laidoje teigia, jog jis išrašo mašiną, kuri išgelbės pasaulį ir visus perkels į paralelinę Žemę. Galiausiai Kichoto finale turime standartinio mokslinės fantastikos ir populiariojo kino pabaigos formulę: beprotis Kichotas su mylimąją Salma R, likus kelioms valandoms iki pasaulio pabaigos, įeina į kambarį, kuris perkels juos į kitą realybę...

 

S. Rushdie rėmėsi Don Kichotu kaip veikėjo šablonu ir naudojo seną indišką mintį, kad kai bus ištarti devyni milijardai visatos dievo vardų, tada Visata baigs funkcionuoti, nes nebeturės prasmės egzistuoti. Kichotas gauna Salmą R, vadinasi, visata nebeturi prasmės egzistuoti. Galima sakyti ir filosofiškiau, kad kai autorius parašo savo kūrinį, jis nukerpa su juo ryšį, pats kūrinys tampa išbaigtu atskiru nuo autoriaus pasauliu, kuriame veikia saviti dėsniai ir pasireiškia savitas individualumas, panašiai kaip Kichotas paleidžia Sančą į pasaulį ir kaip Sančas palieka savo kūrėją, kaip Brolis užbaigia paskutinį savo rankraščio kūrinį, kaip mes, vartotojai, atsibundame ir suvokiame, kad veikiame ne pagal savo troškimus, bet kaip mūsų žiūrimų serialų, skaitytų knygų, stebėtų TV laidų veikėjai. Kur mūsų pačių tikrumas netikrume?

 

Manau, Kichotas puikus veikėjas, kuris įkūnijo beprotiško ir netikro pasaulio idėją. Šis veikėjas, smarkiai įtikėjęs nesąmonėmis, iš tikrųjų dekonstruoja mūsų laikmečio populiarius įsitikinimus, leidžia suvokti, kokiu mastu esame patys veikiami masinės vartotojiškos kultūros kulto ir kad tai yra ne tik tikrovę matuojantis standartas, bet ir patys tampame niekinami, žeminami, paverčiami komiškais Žemės gyventojais pagal tuos pačius šablonus. „...kliuvo visiems dabartinės tikrovės priešams: skiepų priešininkams, klimato kaitos pamišėliams, naujienų paranojikams, NSO ekspertams, prezidentui, religiniams fanatikams, bukagalviams rasistams, plokščios Žemės teorijos šalininkams, priekabiam jaunimui, godžiam senimui, troliams, dharmos valkatoms, holokausto neigėjams, kanapių mėgėjams, šunų dievintojams (ji bjaurėjosi gyvūnų prijaukinimu) ir „Fox“ (p. 375)“. Mes gyvename jau beprotiškoje kakofonijoje, didžiulės dezinformacijos klane, kuris formuoja mūsų realybę, įskaitant šiuo metu ir karantino baisybes.

 

Masinė kultūra kaip naujos tikrovės parabolė labai primena ir Servanteso Don Kichoto versiją, kai šis buvo įsimylėjęs ne tiek savo širdies damą, kiek pačią meilės idėją: „Net jo neįtikėtina mylimoji mis Salma R šiuo metu tebuvo žodžių, minčių ir televizoriaus atvaizdų kūrinys, Kichoto suvokiamas ne taip, kaip suvokiami tikri daiktai, o kaip fantazija, kuria aistringai tiki, be iš esmės neįmanoma jos pasiekti, kad ir kaip atkakliai vaikytumeis. Atmetęs tikėjimą / netikėjimą, sveiką protą ir žinias, tikrajame pasaulyje esi aklas, kurčias ir kvailas, mąstė Sančas (p. 175).“

 

Tik perskaitęs knygą ėmiau suvokti šio kūrinio ambicingumą. Juk tai genialių daugiabriaunių pasakojimų romanas, kuriame išskleidžiamos kūrinio ir autoriaus santykių problemos, brolių ir seserų nesantaika, tėvo ir sūnaus ryšiai – atrodo, tai, kas taip įprasta S. Rushdie romanuose, tačiau visa tai perteikta atpažįstamais skirtingų žanrų modeliais, (norisi vis dar tikėti sąmokslo teorijomis ir sakyti, kad juos „įbruko Vakarai“), todėl amžinos S. Rushdie literatūrinės temos tampa socialine kritika, kuri pasireiškia nebe indiškais sodriais ir spalvingais paradoksais, bet būtent vakarietiškos kultūros kakofonija, kuriai taip pat nestingai nei sodrumo, nei beprotybės. Don Kichotas skaitomas jau 400 metų, kaip kvailelio veikėjo pasirinkta perspektyva anuomet buvo patogi pozicija parodyti absurdo ir lengvabūdišką klišių pasaulį, taip ir šiais laikais šio veikėjas, – tik iš pažiūros idealistinio naivuolio portreto, – leidžia dirstelėti į mūsų gyvenimą veikiančius algoritmus ir struktūras. O kas toliau? Ką galime padaryti, kai tai atpažįstame? Bjaurėtis savo civilizacija? Trokšti pabėgti į paralelinę Žemę, sulįsti į žemę? Ką galime daryti su tuo pripažinimu, jog gyvename primestą, dirbtinai sugestikuliuotą tikrovę, kur galbūt mūsų pačių net nėra, yra tik televizijos, interneto ir žiniasklaidos sufokusuotas įsivaizduojamas pasaulis?

 

Pripažinsiu, nors skaityti vietomis nebuvo „skanu“, atrodė beprotiška, beveik retsykiais per naivu, tačiau visuminis S. Rushdie romanas Kichotas tvykstelėjo kaip reikiant. Čia net naivumas, net pačios kvailiausios ir pardoksaliausios idėjos veikia bendroje pasakojimo sąrangoje, todėl, nepriklausomai, ar smagu skaityti, ar nelabai – o juk geras kūrinys ir neturėtų pataikauti! – visgi, manau, kad tai vienas drąsiausių pasiteisinusių S. Rushdie literatūrinių eksperimentų. Kosminis Kichotas!

 

Jūsų Maištinga Siela