Daina Opolskaitė. „Ir vienąkart, Riči“ – Vilnius: Alma littera, 2016 – 192
p.
Sveiki,
literatūros gerbėjai,
Ir vienąkart, pavasari, / Tu atjosi drąsiai... – štai tokios eilutės iš Salomėjos Nėries eilėraščio, kurias tikriausiai
žino ir prisimena visi, kurie pabaigė vidurinę. Juk ne tiek daug tų eilėraščių
ir įstringa. Rašytoja Daina Opolskaitė
perfrazuoja S. Nėries eilėraščio eilutę ir tuo pavasariu tampa „kietuolis“
paauglys Ričardas, dar kitaip vadinamas Ričiu. Jos apysaka Ir vienąkart, Riči tapo leidyklos Alma litteros surengto literatūrinio konkurso finalininku.
Neseniai Daina
Oposlkaitė apdovanota Antano Vaičiulaičio literatūrine premija, kuri teikia už
noveles, o jos kalba, publikuota Metuose,
man labai patiko, tad manau, kad autorė turi tikrai gerą juslingą literatūrinį
talentą kurti tekstą ir suaugusiems. Na, o Ir
vienąkart, Riči – aktualus kūrinys šiuolaikiniam jaunimui, kai kurios
apsakymo ištraukos jau cituojamos ir įtrauktos į mokyklinius vadovėlius.
Istorija pasakoja
kasdienišką paauglio Balio Beleko istoriją, kuris, kaip dažnai ir būna
paaugliams, nekenčia savo kūno, vardo ir pavardės, giminės istorijos, ugningų plaukų,
želiančios barzdos ir kt. Bijo užkalbinti jam patinkančią panelę, turi atotrūkį
nuo tėvo, kuris grįžta namo dažnai vėlai ir tiek nuvargęs, kad ne santykiai rūpi
su sūnumi, o alaus skardinė ir lova... Balio Beleko kasdienybė mokykloje iš
esmės atliepia šiuolaikinio lietuvio paauglio gyvenimą progimnazijose ar
gimnazijose, tad teksto aktualumo nėra ko abejoti, nes trūksta tokių knygų,
kurios atlieptų realų šiuolaikinio paauglio pasaulį.
Visgi, kalbant
apie Balio charakterį, jis stereotipinis, niekuo neišsiskiriantis nuo pilkosios
paauglių masės, o tai tikras raktas į sėkmingą paauglio literatūrą, kadangi iš
esmės paauglių literatūroje turime perteklinį „ypatingo personažo“ vaizdinį. Juk
dažnas paauglys, kaip ir Balys, nesijaučia niekuo ypatingas. Visgi tai istorija
apie vienerius esmingus gyvenimo metus, kada Balys išmoksta žmogiškumo pamokas,
kas jį brandina ir formuoja kaip asmenybę, stumia atsakomybės ir suaugusio
žmogaus link.
Čia nerasite itin
ryškių nuotykių, nerasite cinizmo, nerasite ir kitų tekste siužetinių
vingrybių, perdėtu noru išlaikyti jaunąjį skaitytoją prie šios knygos. Tai kuo
visgi ypatinga Ir vienąkart, Riči
knyga? Visų pirma, neįkyria didaktika, kuri atsako į kai kuriuos paaugliui
sudėtingus egzistencinius klausimus, kaip antai Balio ir tėvo santykiai, kaip
draugystė su nauju klasės draugu Ričiu. Taip pat ryški egzistencinė jausena,
kurios Balys negali suformuoti verbališkai, tačiau pauzėmis, „nulūžtančiais“
dialogais su Ričiu, kuris tampa dar ir jo gyvenimo mokytoju, dažnai intuityviai
jaučia, kas yra teisinga, o kas ne.
Esmingas apysakos
įvykis tampa panašus į Kazio Binkio pjesę Atžalynas,
kuriame pagrindinis veikėjas atseit pavagia pinigus, nors iš tikrųjų juos
siuvėjas įsiuva po pamušalu. Šioje apysakoje Balys pavagia iš tėvų tris šimtus
eurų ir dėl to jį kamuoja sąžinės graužatis. Priešingai nei Atžalyne, kuriame veikėjas tampa
didvyriu, iškentęs vardan moralinių vertybių gyvenimo nesėkmę, šiuo atveju, Ir vienąkart, Riči tampa kur kas
realesniu kūriniu, tokią realybę pagal Balio jausenas ir poelgius atpažįsta bet
kurio amžiaus skaitytojai, nekyla diskusijų dėl netikroviškos, perdėtai kaip K.
Binkio pjesėje parodomojo moralinio veikėjo lygmens. Balys prisidirbo, Balys ir
kenčia, o ne tampa didvyriu.
Daina Opolskaitė
Didvyriu šiuolaikinėje
literatūroje beveik nebelieka, nebent tai fantastinė literatūra. Tai iš esmės
susiję ir su paaugliais, kurie nebeturi autoritetų aplinkoje. Autoritetais
tampa nepasiekiamos pop arba sporto žvaigždės, kurių atvaizdais nuklijuotos
Ričio kambario sienos, o realių pavyzdžių jau ir šioje istorijoje nelabai
rasite – mokytojai kvaili, nes jiems krenta iš burnų protezai, tėvai pernelyg
užsiėmę darbais ir nėra nei Baliui, nei Ričiui apčiuopiamo gyvo ir tikro
pavyzdžio, kuris būtų vertas jeigu ne susižavėjimo, tai bet jau pagarbos. Autoritetas
formuojamas per bendraamžių, pagal sėkmingumą ir populiarumo principą, tai
skaudi brandos ir asmenybės tapsmo dalis, priimti save tokį, koks esi, (net
jeigu ir nesi sėkmingas), bet kaip tai padaryti, jeigu nesilygiuosi į sėkmingus
savo aplinkos bendraamžius: „Turiu
pripažinti: slapta juo žavėjausi. Tai, kad jis nepaliko manęs vieno, kad jam
rūpėjo mano apgailėtina padėtis, vertė žavėtis. Bet kuris kitas būtų tik
nusišaipęs (p. 89)“.
Apysaka atliepia
paauglio vidines emocines prieštaras, kurios atsiranda iš pritarimo, saugumo ir
kontrolės poreikio, o kai šių dalykų trūksta, jaučiamasi vangiai, nesėkmingu,
netgi visai tuščiu. Autorė nemažai skiria dėmesio Balio Beleko vidinio jausmo
įvardijimui: „Jaučiausi tartum užgesęs. Manęs
niekas nedomino. Atrodė, kad grimztu į kažkokią slogią būseną, ji įtraukia ir
supa mane lipniai it voratinklis, o pasipriešinti neturėjau jėgų. Tai buvo
bejėgiškumas. Pats tikriausias bejėgiškumas, kokį gali patirti žmogus,
žinodamas, kad yra nekaltas, tačiau tai neturi jokios prasmės, nes visas
pasaulis manimi netikėjo (p. 65-66)“.
Dažnas paauglys
susiduria su priešiškomis socialinėmis skirtybėmis. Štai Balys stebisi klasioku
Pauliumi, kuris gyvena lūšnoje ir pamažu grimzta į nusikaltimų liūną. Šalia atsiradęs
Ričis iš esmės formuoja intenciją siekti savo tikslo atkakliai. Matydamas, kaip
Ričis siekia tapti profesionaliu futbolininku, Baliui kirba, kad ir jis turi kažko
siekti. Draugų įtakų ir pasirinkimo laukas apysakoje taip pat veikia jaunojo
skaitytojo sąmonę, formuoja vertybes.
Autorė neužmiršta,
kad gyvenimas nėra vien tik slogumas, nėra vien tik kova už būvį, todėl dažnai atskleidžia
ir paaugliškų idilišką polėkį, kuris veikėjams suteikia vitališkumo toje pareigomis
ir tikslo siekimo užslopintame pasaulyje: „Mano
akyse pats gražiausias pavasaris, man jau šešiolika, balandžio saulė glosto
veidą ir šį pavasarį man į daug ką, o gal ir į viską nusispjaut. Ir man gera
(p. 130)“. Visgi šios Balio ir Ričio draugystės atomazga tragiška, tad
autorė pateikia ir ne visada smagią, – bet visi kada nors patyrę ar dar tik patirs,
– praradimo jausmą, kuris formuoja žmogaus asmenybę. Apysakos pabaiga
primenanti Vytauto Račicko dviejų dalių apysakas Zuika Padūkelis tikriausiai daugeliui nujaučiama atomazga yra
kompozicijos programa, nes autorė pasiduoda populiariosios literatūros pasakojimo
dėsniams. Mirtis kaip neišvengiamybės faktas yra ir gyvenime, yra ir
literatūroje.
Jūsų Maištinga
Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą