Knyga: Michail Bulgakov "Meistras ir Margarita"

Sveiki mielieji, šiandien noriu pakalbėti apie dar vieną knygą, šįkart jau klasika tapusia Michail Bulgakov „Meistras ir Margarita“. Na, ką čia imsi ir kritikuosi tokią knygą, kuri tikriausiai nedegtų net pragare, jeigu tikėsime Bulgakovu, jog rankraščiai nedega. Ir nebe reikalo, nes šis rašytojas, kol parašė šio romano variantą, tikrai nusikamavo, juk degino ir degino savo rankraščius, bet tikriausiai jį buvo užvaldęs tikras šėtoniškas mechanizmas, nes vis grįždavo prie tos pačios „Meistro ir Margaritos“ istorijos. Visada įdomu pasidomėti kaip buvo kuriamas vienas ar kitas kūrinys, o apie šią knygą jau sukurta begalės legendų. Skaitydamas šiuolaikinius kūrinius (neskaitant tai, ką skaitome universitete) nejučia pasijutau tuščias klasikos srityje, todėl užsibrėžiau tikslą perskaityti šį romaną. Na, galite įsivaizduoti, ko tikėjausi iš klasika tapusios knygos? Labai graudžios meilės istorijos, vos ne muilo operos, o štai atsivertus „Meistrą ir Margaritą“ mano nuomonė pasikeitė iškart. Na, kur Jums matyta, kad dvidešimtojo amžiaus pusėje būtų rašyta apie taip kaip Šėtonas atkeliauja į 1930 metų Maskvą ir pradeda krėsti išdaigas, o šalia lyg per sapno siūlą plaukia kitas siužetas – Jėzaus Kristaus nukryžiavimo istorija. Galiausiai romanas persipina totaliais stebuklais ir aliuzijomis į Bibliją, į švietimą, politiką, į visus pasaulio civilizacijos pamatus, o Meistro ir Margaritos meilės drama tiesiog pasimeta tarp visų šių realijų ir simbolių. Ir nepaisant visko, kūrinys yra žavus, dinamiškas, nenuspėjamas ir meistriškai išvarpytas. Kartais knyga jautėsi mano minčių subanalinta, na, žinote, kai dabar sklando pasauly tokios knygos apie Harį Poterį, vampyrus ir kitokius burtus, nejučia „Meistras ir Margarita“ nebepajėgia priblokšti sąmonės savo lakia vaizduote, o kai kurie stebuklai, pokštai ir išdaigos pasitaiko tarsi atkartotini paaugliškų fantastinių knygų prototipai. Galima sakyti, ne Bulgakovas susilpnino kūrinį, bet ateities, mūsų šių dienų literatūra jį nužemina. Tokie dalykai kaip: kalbantis storžievis katinas, Margaritos kelionė į pokėlį pas Šėtoną, primenanti Pelenės istoriją, raganos ir t.t. daro kūrinį aptakų ir fantastinį labiau skirtą vaikams, bet neapsirikite, tai tik paviršutiniškasis sluoksnis. Knyga pasirodo esanti kur kas sudėtingesnė, juolab, kad jame jaučiasi rusų tautosakiniai motyvai persipynę su krikščioniškuoju pasauliu, kuriuos dar apraizgo ir tarpukario Rusijos cenzūriniai momentai. Tai begalo įdomu, juk šį kūrinį išspausdino po Bulgakovo mirties praėjus 26 metams, nes iki tol niekas nenorėjo spausdinti šio kūrinio dėl griežtų tuometinių cenzūrinių kanonų. Autorius puikiai aprašo skundikų dalią, kai pas tave atvažiuoja greitąja ir tave išveža į bepročių namus, nors norėjai tik atsigerti arbatos, o iš tikrųjų kaimynas tave išskundė, nes leptelėjai kokią nesąmonę. Visuomenėje turėjai atrodyti padorus, vaikščioti gražiai apsirengęs ir galvoti ką kalbi, Bugakovas puikiai tai suderina su Šėtoniškąja „chebryte“, kuri sąmoningai laužo Maskvos miesto stereotipus ir sukelia sąmyšį. Šalia šio siužeto seka ir Kristaus nukryžiavimo istorija, čia, sakyčiau, daugiausia dėmesio skirta Poncijui Pilotui ir jo vidiniam pasauliui, jo vidiniai kančiai, kuri nutrūksta tik po beveik dviejų tūkstančių metų Meistro pastangomis, kuris ir rašė romaną apie Poncijų Pilotą. Kas dar? Tiesa, Bulgakovas, matyt, turėjo nuostabų humoro jausmą, nes knygoje apstu juokingų kolizijų tarp šėtoniškųjų ir mirtingųjų ideologijų, dėl šios situacijos pilna kuriozinių situacijų, bet šis humoras, antraip nei kitų, nėra lėkštas, savotiškos ir autentiškos laiko dvasios egzempliorius. Šį knyga turi ne tik su Biblija stiprių sąsajų, bet ir su Getės „Faustu“, prisiminkime tą pačią Margaritą, Fausto namus, kurie prilygsta Meistro namams rūsyje ir visur dominuojantis velnias, kuris neša ir skleidžia pažinimo jėgą, praplečia tai, ko žmogus savo jėgomis niekada negalės padaryti. „Meistro ir Margaritos“ velnias nėra vien nesulaikoma jėga, romano pabaigoje paaiškėja, kad jis visgi klauso Dievo nurodymų ir nesikiša ten kur jam negalima. Vadinasi, net velniai pagal Bulgakovą turi savo taisykles ir ribas. Aišku, galima dar daug ką interpretuoti ir rašyti, čia būtų tik mano tokie pagrindiniai pastebėjimai. O šiaip knyga tikrai nenusivyliau, kaip visada jaučiuosi praturėjęs ir įgavęs šiokių tokių žinių, o ir skaitymo malonumas savo dar prideda. Ir iš tikrųjų, kas žvelgiate į klasikinius kūrinius kaip į nuobodų ir statų kalną, neapsirikite, juose būna daug staigmenų, o kai įdėmiau, įsiklausai į jų ritmą, pamatai, kad šiuolaikinė literatūra ne ką toliau nuėjo nuo klasikinės, o kai kur net subanalėjo. Ar šią knygą pavadinčiau šedevru, kaip dauguma kažkaip yra linkę sakyti? Dėl to suabejoju, galbūt jei tai būtų knyga, kurią skaityčiau kažkelintą savo gyvenime, gal ir būtų šedevras, bet kuo skaitai daugiau, tuo tampi imlesnis ir pradedi vertinti viską kritiškiau, o kai kada net „nebeprigyveni“ su kūriniu, diagnozė – senstu. Bet tikriausiai taip ir turi būti, kad išeitum iš naivumo lygmens, kai tada dar atrodė, kad kiekviena knyga yra gera. Grįžtant prie Bulgakovo, sakau, griebkit knygeles ir skaitykit, gal ir „Meistras ir Margarita“ paklius į rankeles.

Jūsų Maištinga Siela