Alvydas Šlepikas. „Lietaus dievas ir kiti“ – Vilnius:
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016 – 152 p.
Sveiki,
Kai
prieš dešimt metų į savo biblioteką priėmiau Alvydo Šlepiko (g. 1966) knygelę Lietaus dievas (2005),
tiesą sakant, net negalvojau, kad kada imsiu ir perskaitysiu. Juolab apie mažo
miestelio istorijas. Tuomet kaimiškos aplinka ir problemos manęs absoliučiai
nedomino ir, kažin, ar kas būtų privertę perskaityti tas noveles, bet 2016
metais perleista knyga su papildytomis naujomis novelėmis ėmė vilioti. Jau buvau
perskaitęs lietuvišką autoriaus bestselerį Mano
vardas – Marytė, tad galbūt jau atėjo metas ir Lietaus dievui.
Mažo
miestelio istorijos šįkart atrodė kaip paminklas mūsų nykstantiems kaimams ir
miesteliams. Galima tik iš dalies sakyti, kad šios istorijos kiek primena 7-8
dešimtmečių novelių tematiką, turint galvoje, kaip anuomet meistriškai rašė šio
žanro atstovai Juozas Aputis ir Bronius Radzevičius. Visgi yra tam tikrų
skirtumų. Visų pirma A. Šlepiko novelės aprėpia jau Nepriklausomos Lietuvos
pirmųjų dviejų dešimtmečių realijas, emigracijos padarinius ir dažnai juntama pasakotojo
retrospekcija – laikas, kuris jau pasibaigė, jaučiama laiko distancija tarp
buvusių įvykių, nors kartais ir pasakojama esamuoju laiku. Beskaitant šmėžuoja
nuojauta, kad šios novelės asmeninės autoriaus perpasakotos, pertransformuotos
istorijos, kurios turi savo prototipus.
Dažna
novelė pasakojama iš vaiko pozicijos, todėl visumoje atrodo, kad autoriui
svarbu „susigrąžinti“ prisiminimus, juos permąstyti, panaudoti kaip elementus
konstruojant nuoseklų pasakojimą. Pavyzdžiui, viena jautriausių novelių Violončelė, už kurią autorius pelnė
Antano Vaičiulaičio literatūrinę premiją, pasakoja apie mergaitę Živilę, kuri
grįžta žiemą per didelė sniegą namo, tačiau nesėkmingai, nes autobusas neatvažiuoja
ir mergaitei tenka bristi per sniegą namo, o galiausiai dar ir paklysta...
Violončelė kaip svajonė ir pragaištinga našta, nulemianti Živilės likimą. Kaimų
bobų plepalai žeidžia labiau nei smūgiai, todėl mergaitei muzika išsigelbėjimas
nuo aplinkinio žiauraus pasaulio, netobulos jos motinos, kuri turi vaikus nuo
skirtingų vyrų. Iš esmės realistinėje novelėje veriasi violončelės simbolika
kaip raktas į mirties pasaulį. Finale galiausiai autorius pasitelkia haliucinacijas,
budistinį bardo būseną, kada benamių
rankos mostu sužydi žibuoklės, o mergaitei tenka išsipirkti gyvenimą. Priešingai
nei Jurgos Ivanauskaitės novelėje Pakalnučių
metai (dabar man ji labiau siejasi su H. Marukamiu), ta transcendencija,
riba tarp gyvenimo ir mirties labiau pasakiška, primenanti animacinį filmą Dvylika mėnesių, tačiau nepaisant kai
kurių nesunkiai atsekamų sprendimų, novelė įtraukia savo jautrumu, kuris
veriasi per kaimo gyventojų pasaulėžiūrą ir sprendimus. Juk autobusas su kaimo pletkininke galėjo ir neapsisukti, tada
kaip būtų pasibaigęs Živilės gyvenimas? Galbūt kaip jautriojoje Janinos Degutytės
pasakoje Pelėdžiuko sapnas – pusnyje amžinu
miegu užmiega pelėdžiukas.
Alvydas Šlepikas
Stebukliniai
motyvai dažniausiai istorijose pritaikomi novelių pabaigoje, pavyzdžiui, novelėje
Lapė berniukas, supleškinęs senelio
tvartą, nakties gūdumoje randa kadaise pasikorusio tėvo šmėklą. Nugaišusi ugninė
lapė jį nuveda į keistą simbolinę erdvę, nors dar visai neseniai novelės
pasakotojas kuo puikiausiai poetine kalba nupasakojo realistinį rudens grožį. „Berniukas pritupia prie skubančio į rudenį
moliusko, atsargiai pirštu paliečia jo ragučius – sraigė išsigąsta, slepiasi
saugiame kalcio kiaute. Kažkur trekšteli šakelė, nuo medžio pabyra sunkūs lašai
– tai paukščiai ar voverės trumpam pažadino snaudžiančius medžius (p. 79)“.
Reiktų atkreipti dėmesį į Alvydo Šlepiko kalbos poetiškumą, kurioje pilna
muzikos – aliteraciją keičia asonansas, todėl sakiniai retsykiais tampa itin
plastiški. Kai pasakotojas kalba apie žmonių likimus, neretai „įsikūnija“ į
kurį nors miestelio veikėją, pavyzdžiui, novelėje Gegužės sūkuriai, iš medžio apžvelgdamas miestelį pasakoja senis,
kuris savo kalbos maniera išreiškia savo pasaulėžiūrą ir santykį ne tik su kiekvienu
pastebėtu gyventoju, bet ir su pačiu Dievu.
Šios
istorijos gali pasirodyti gan paprastos, tačiau už jų veriasi egzistenciniai
perliukai, nūdien gal kiek primiršti, tačiau, kas yra vasaroję kaime arba ten
gyvenę, nesunkiai pajus autentiškumo dvelksmą. Štai novelėje Mėlynojo vakaro ralis net mane patį
vertė prisiminti, kaip karstydavomės vaikystėje po medžius, įsirengdavome
žaidimo kampelius, pro šakas stebėdavome praeinančius kaimelio gyventojus.
Viena
pagrindinių A. Šlepiko novelių jungčių būtų veikėjų intuicija, mirties ar
didelės nelaimės atėjimas, kuri persismelkia tekstą ir tampa esminga intrigos
varomąja jėga. „Aš labai susijaudinau,
mane apėmė keistas jausmas, kad kažkas turi atsitikti, kažkas įvykti, kažkas,
ko dar nesu patyręs, matęs, išgyvenęs... (p. 46)“. Štai taip nusako savo
jausmus pasakotojas berniukas, kuris ėjo į daržinę žiūrėti keistojo valkatos po
atlaidų, kuris galiausiai apsirijęs miršta. Visą laiką skaitytojui kirba
nuojauta, ko tas vaikas to valkatos bijo? Visgi tai mirties nuojauta, intuicija
grįsta pirmaprade baimė – mirtis palaidūnė atsėlina ir palieka pirmąją suvokimo
žymę, kad visi žmonės yra mirtingi ir todėl berniukui apsiverčia pasaulis.
Esama
knygoje išties puikių novelių ir tikriausiai nesumeluosiu sakydamas, kad man
šioji knyga patiko kiek labiau už romaną Mano
vardas – Marytė, kadangi autorius čia išlieka autentiškas, pasakoja
įtikinamai, o romane lieka labiau fiktyvus, kinematografiškas. Labiausiai Lietaus dievą ir kiti vertinu už
galimybę prisiminti savo paties vaikystę kaime, prisiminti tas realijas,
aiškiai perteiktas būsenas ir potyrius, kuriuos galėčiau apibrėžti kaip atskirą
lietuvių gyvenimo filosofiją, neatsiejamą nuo jo tapatumo su kaimiškąja kultūra
kaip viena esminių ir pamatinių tradicinių mūsų tautos šaknų.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą