Filmas: "Šunų sala" / "Isle of Dogs"

Sveiki,

Amerikiečių režisierius Wes Anderson tikriausiai daug kam žinomas kaip keistos logikos, pasakų motyvais pagarsėjęs tokiais filmais kaip „Mėnesienos karalystė“ ir „Viešbutis Didysis Budapeštas“. Jis taip pat turi patirties kuriant ir animacinius filmus. Vienas naujausių jo darbų jau nominuotas „Oskarui“ yra animacinis filmas, skirtas visai šeimai „Šunų sala“ (angl. Isle of Dogs) (2018), kuris pasakoja apie Japonijoje vykstantį šunų genocidą ir trėmimą į negyvenamą sąvartyno ir atliekų salą...

Išties, ko imasi šis režisierius, viskas atrodo kiek neįprasta, nestandartiška, paties režisieriaus logikos sistemoje, o tai ir yra jo pati stipriausia pusė. Kiek neįprasta, kad kūrėjas pasirinko rytietiškos tematikos kontekstą, bet iš esmės jokio skirtumo, nes tai tėra tik pasakojimo forma, o problemos gvildenamos tokios pat tiek Argentinoje, tiek JAV, tiek Lietuvoje. Geriausio draugo šuns ištrėmimas yra savotiška atskirtis ir dar vienas niekingas žmonijos bandymas atsieti save nuo gamtos ir gyvūnijos pasaulio, pasitelkiant žiaurumą ir valdžios godumą. Kol šunys kapstosi po šunų salą ir išgyvena įvairius nuotykius, padėdami mažam berniukui susigrąžinti mylimą sargą, tol žiūrovas neskiria, kad šuo yra vien tik gyvulys. Viena stipriausių iliuzijų, kad pasakojimas leidžia pasijusti šunų bendruomenės, savotiška žmogaus civilizacijos sistemos-bendruomenės dalimi, kuri menkai kuo skiriasi nuo pačių žmonių. Sutapatintos šunų ir žmonių vertybės iš esmės išskleidžia jautrų žmogaus ir gyvūnų tapatumo ryšį kaip vieningą serginčios ir viena kitą palaikančios gyvybės visumą.

Tiesa, filme būta tokių keistų pasvarstymų, o kaip sąvartyne integruota tokia aukšta vyriausybės sekimo infrastruktūra, kaip šunys pasistatę plaustus keliasi per vandenyną su... šviečiančiomis lemputėmis? Kaip panirę iš esmės į nuotakų vamzdžius, jie regi apšviestą kanalizaciją lempomis negyvenamoje saloje? Tam tikros filmuko detalės akylesnį žiūrovą priverčia gūžčioti pečiais ir stebėtis.

Jeigu ko ir moko šis filmas, tai tikrai neišmesti šuniuko į gatvę. Priešingai – saugoti ir branginti gyvybę. Nors labai norėčiau, kad kažkas sukurtų animacinį filmą apie skerdyklose pjaunamas karvutes, kiaules ir parodytų vaikams sąmoningumo lygį, kad iš esmės šuo ar kiaulė tai yra ta pati gyvybės, kuri turi jausmus ir savitą bendravimo sistemą, forma. Kol kas labai lengva tapatintis su geriausiu draugu šunimi, nes šunis iš esmės daugelis laiko „nevalgomu“ padaru, neskaitant Šiaurės Korėjos ir kai kurių Kinijos gyventojų. Bet kokiu atveju tokie filmai suteikia per emocinį intelektą geriausią patyrimą, kad bet kokia gyvybė yra brangi.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb:7.9

Jūsų Maištinga Siela