Knyga: Dovydas Grajauskas "Apie reiškinius"

Dovydas Grajauskas. „Apie reiškinius“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017 – 112 p.

Sveiki,

Kai esi iš rašytojų kastos, sunku nusimesti savo tėvų šleifą, kuris, manau, dažnai primetamas jaunajam poetui, kilusiam iš Klaipėdos Dovydui Grajauskui (g. 1996), kuris prieš metus laimėjo Pirmosios knygos konkursą poezijos kategorijoje ir jau spėjo pelnyti Zigmo gėlių literatūrinę premiją ir įsilieti į aktyviąsias Vilniaus poetų gretas. Kodėl kastos? Ne paslaptis, kad Dovydo tėvas Gintaras Grajauskas – žinomas poetas ir dramaturgas, tikras Dovydo orientyras ir pavyzdys, todėl nenuostabu, kad jaunojo poeto kūryboje galima įžvelgti nemažai tėvo kūrybos elementų.

Pirmoji knygelė vadinasi Apie reiškinius – pavadinimas kreipia į gana analitinį ir logikos pagrindu grįstą žvilgsnį į šiaip iš esmės mistifikuojamą poezijos lauką. Skaitant poeziją, žinoma, ši nuostata greitai ištirpsta, nes eilėraščio žanras retai kada pasiduoda vien tik tikslumui be paslapties šydo, kurio nebūvimą lyg ir žadėjo rinkinio pavadinimas.

Yra keletas ryškių aspektų, kurie būdingi visam Apie reiškinius rinkiniui. Tiesą sakant, jau nebestebinantys, nes tai tampa dėsninga jaunojo žmogaus pasaulėvokai ir pasaulėžiūrai. Daug juodumos, alkoholio, autoriteto nebuvimas, bastymasis, paieškos, skausmas, seksualiniai santykiai, studentiškojo gyvenimo užkulisiai... Galbūt priešinga kryptimi ėjo jau šiemet debiutavusi poetė Greta Ambrazaitė, kuri atsisakė šių jaunojo žmogaus aspektų arba juos kruopščiai užkodavo po itin painiais įvaizdžiais, metaforomis ir simboliais. Dovydas Grajauskas priešingai – atviras, todėl jo poezija dažnai be mistikos kodo, dažnai grįsta dainos, netgi čestuškų formulėmis, pasikartojimais ir paradoksais.

Būtent paradoksalumas – vienas ryškiausių D. Grajausko poezijos bruožų, „netgi gerai, o keista // užtai ir keista (p. 56).“ Kai kurios prasmės „žaidžia“ tarsi rankoje vartoma moneta. Dažnai „pasigaunamos“ kelios viena kitai prieštaraujančios sąvokos, su jomis žaidžiama, kol galiausiai eilėraščio pabaigoje išgaunama paprastumo dermė – dažnai mes linkę viską sureikšminti ar net sudvasinti, o iš tikrųjų iš to galima tiesiog pasilinksminti. Neretai galima prasmių tonacijoje justi sveikos ironijos, kas iš esmės D. Grajausko poezijoje tampa esminiu gyvybingumo šaltiniu.

Rinkinyje esama eilėraščių, kurie refleksyviai transliuoja asmenines patirtis arba apmąsto globalinius, visuotinius reiškinius. Vienas labiausiai įsimenamų globalių eilėraščių Skruzdės, kuriame skruzdėlyno darbštuolės prilyginamos sąžiningai žmonių vidurinei darbo klasei, kurios atstovai kruopščiai ir nuoširdžiai stato savo civilizaciją, kurią sugriauna pašlemėko koja. Iš esmės „visuomeniniai“ eilėraščiai atrodo kur kas stipresni ir įdomesni, nei jau kiek poezijoje nuvalkioti asmeninio terapinio pobūdžio eilėraščiai, dvelkiantys bohemiška patirtimi.

Dovydas Grajauskas

Iš esmės patirtiniai eilėraščiai – tamsūs, juodi, netgi vietomis depresyvūs – čia daug alkoholio kultūros, savotiško savo proto, nesėkmių luošinimo ir „gydymo“ patirtis: „tai parodo gėrimų skyrių // tai nueinu ir pasigelbėju / litru triskart distiliuoto išganymo / tai, galvoju, padės bent kažkiek / o nė velnio... (p. 32)“; „tarė vienąsyk nusigėręs kaži kur / gavo į snukį, lig šiol nesupranta už ką (p. 29)“. Žemosios kultūros, destrukcijos šioje poezijoje yra tiek daug, kad ji tampa esmine rinkinio tema – kaip, kokiais būdais ir priemonėmis subjektas balansuodamas ribinėje situacijoje gali suteikti sau pagalbą. Dažnai visgi nesuteikiami jokie sprendimai, todėl eilėraščiai tampa momentinio terapijos ir būsenos išraiška, nevedantys skaitytojo niekur kitur kaip į pačią bejėgystės būseną.

Štai šiemet Marius Burokas Švaraus buvimo rinkinyje bandė suteikti priešingą jėgą – išgryninti kasdienį subjekto būvimą šviesoje, pastebėti nuostabius dalykus, šviesą, tačiau susiaurėjus probleminiam laukui, jo eilėraščiai tapo truputį beskoniai, „netekę kraujo“ ir iš esmės pavirtę tiesiog vaizdeliais. Ar reikia kraujo poezijai? Galbūt. D. Grajausko kraujas tampa bohemiškojo pasaulio įvaizdžiai, jau lietuvių poezijoje ir prozoje aidintys ne vieną dešimtmetį. Visa tai kyla iš egzistencinio nestabilumo, saugumo ir meilės trūkumo, savirealizacijos stygiaus.

Nors eilėse daug žemosios kultūros leksikos ir socialinio dugno vaizdavimo, bet visa tai perteikiama intelektualia sugestija. Eilėraščio subjektas nesumeluos, kad visa tai mąstančio žmogaus išraiška, kuris turi visą jėgą gyventi pagal savo vidinį saviugdą nuostabiame utopiniame pasaulyje, tačiau gyvenimas nuvilia, nes jo taisyklės būna kitokios ir todėl dažnai tenka murgdytis toje nusivylimo realybėje.

Dažnas eilėraštis slepia vidinio ir išorinio pasaulio būsenų priešpriešą, dėl ko iš esmės susiformuoja paradoksalus požiūris ne tik į reiškinius, bet ir į egzistenciją kaip reiškinį. Rinkinio pabaigoje įvesta sąvoka „personažas“, kuri iš esmės lyg ir prieštarautų tradicinei poezijos sampratai, tačiau tai subjekto sustabarėjimas, kaukė – pasaulis, kuris neatsiliepė į poeto jautrumą ir poetas turi tapti kažkuo kitu (personažu), kad galėtų toliau gyventi – tai, sakyčiau, yra pagrindinis mūsų visų kaip žmonių „reiškinys“ – tapti kažkuo, kaip būtina sąlyga išlikti.

Jūsų Maištinga Siela