Arundhati Roy. „Didžiausios laimės ministerija“ –
Vilnius: Alma litera, 2018 – 406 p.
Sveiki,
skaitytojai,
Kas
žino indų rašytoją Arundhati Roy (g.
1961), tas tikriausiai skaitė jos puikųjį romaną Mažmožių dievas, sulaukusį ne vienos laidos lietuvių kalba. 1997
metais už šį romaną autorė pelnė Booker
premiją ir nuo to karto neberašė jokios grožinės prozos, atsidavė žmogaus
teisių veiklai Indijoje ir tik 2007 metais autorė prasitarė, jog rašanti antrąją
knygą. Ši veikla pareikalavo dešimties metų – ilgas, tirštas, sudėtingos kompozicijos
romanas, taip pavadinčiau Didžiausios laimės ministerija
(angl. The Ministry of Utmost Happiness),
kuris pateko į ilgąjį Man Booker
sąrašą, tačiau tokios sėkmės, kokią turėjo Mažmožių
dievas, deja, mano supratimu, nebepavyko pakartoti.
Nepaisant
tai, kad pirmoje pastraipoje suformavau visas šabloniškas žinias, kurias galite
rasti bet kokiame lietuviškame straipsnyje ar interviu apie A. Roy, bet kalbėti
apie šį romaną, nepaminant Mažmožių dievą,
kuris, beje, man tuokart dar paaugliui padarė milžinišką įspūdį, tikriausiai neįmanoma.
Jeigu pirmasis romanas kur kas labiau literatūrinis, nukreiptas į fiktyvius
veikėjų personažus, tai Didžiausios
laimės ministerijoje veikiau vaizduojama visos Indijos politinė, socialinė,
ekonominė susipriešinimo tragedija. Aktyviai vykdydama žmogaus teisių veiklą,
autorė savo literatūros potencialą nukreipė į šią knygą, tvirtindama, kad
literatūra geba persmelkti ir pavaizduoti kartais mums per politinius lozungus
ir atvirą liudijimą nesuprantamus ryšius visumoje.
Romanas
išties netrumpas, tačiau ilgai vengęs knygų apie Indiją – paskutinįkart skaičiau
tikriausiai Šantaramą, kurio taip ir
nepabaigiau, nes tiesiog pavargau. Didelį įspūdį padarė Salman Rushdie proza,
ypač Vidurnakčio vaikai, kuris kaip
ir A. Roy Mažmožių dievas –
pasauliniai šedevrai. Sakyčiau, šedevras yra ir Didžiausios laimės ministerija, o tai, kad romano skaitymas
intensyvus, margas ir šiek tiek apsunkintas nuo politinio rezonanso veikėjų
likimuose, man atrodo, tik sveikintinas dalykas. Išties buvau labai pasiilgęs
indiškos atmosferos literatūros ir A. Roy romanas vėl sugrąžino šį džiaugsmą.
Manau,
autorė ne juokais išvargo rašydama šį romaną, padėkos žodyje, knygos gale, ji
dėkoja broliui už tai, kad šis neleidęs jai išprotėti. Aprėpti tautos tragediją
ir išlikti literatūriškai juslingai, nepasiduoti dokumentinės prozos jėgai, tai
išties, manau, atima daug jėgų, bet užtat dešimtmetį austas pasakojimas
nepalieka akylesnio skaitytojo abejingo.
Pasakojimo
centre – hidžra Adžam, kuri atitiktų hermafrodito sąvoką (čia vėl prisiminiau
Pulicerio premija įvertintą nuostabų J. Eugenides romaną Midlseksas). Hidžros Indijoje turi savo socialinę padėtį ir Adžam
ilgą laiką auga ir gyvena su jomis. Pirmieji 100 teksto puslapių itin tvarkingi,
nuoseklūs, atskleidžiantys Indijos šalies multikultūrinę erdvę, kurioje visi
randa savo vietą. Tiesa, pasakojimas nieko bendra neturi su kiek holivudiškai
nusladintu Lūšnynu milijonieriumi, nes
A. Roy romane greitai įveda politinių nesantaikos, korupcijos ir susiskaldymo
pavyzdžių, kai valdžios organai iš esmės Indijoje tampa tik nusikalstomos
grupuotės klanu.
Tikriausiai
tokiai didžiulei šaliai kaip Indija didžiausias prakeiksmas yra troškimas išlikti
didingai, bet nepavyksta, nes tiek musulmonai, tiek hinduistai tarpusavyje
kovoja dėl valdžios ir įtakos. Po kiekvienų rinkimų keičiasi šalies įstatymai
tiek šalies gatvėse, tiek viešojoje erdvėje, todėl skurstantys žmonės yra
priversti nuolat prisitaikyti prie pokyčių. Adžam yra tas centrinis personažas,
kuris šiuos pokyčius atskleidžia savo identiškumu, neišreikštu motinystės
instinktu ir požiūriu į pasaulį.
Kita
centrinė pasakojimo persona yra tamsiaodė Tila (manoma, pačios autorės prototipas), per kurią (ir su kuria)
papasakojama apie tris skirtingus mylimuosius, priklaususiems skirtingiems
valdžios ir įsitikinimų barikadoms. Romane per personažus veriasi neblėstantis
veikėjų skausmas, kančia, kuri dažniausiai kyla ne iš nepritekliaus, ligų ar
bado (kaip mums, vakariečiams, atrodo), bet būtent iš nesaugumo ir nusikalstomos
valdžios, kuri nesibodi šaudyti į atvirą minią, įvesti keisčiausius įstatymus,
kad galėtų persekioti žmones, juos traumuoti, suimti ir tardyti. Vienas iš tokių,
pavyzdžiui, įstatymas dėl karvių žudymo, nes už savaime nuo senatvės
padvėsusią karvę tu galėjai būti nužudytas, jeigu ji pastips prie tavo namų.
Arundhati Roy
Didelė
veiksmo dalis vyksta Kašmyre, Šiaurės Indijoje, todėl nemažai dėmesio skiriama
Pakistano ir Indijos santykiams. Priešingai nei politinėje plokštumoje, viskas
kiek kitaip atrodo hidžros Adžam pasaulyje, kuri susirenčia naujus namus šalia
lavoninės esančiose giminių kapinėse. Tai išties stulbina – toks atsainus, kone
gyvuosius ir mirusiuosius smelkiantis magiškas santykis trypti ant kažkada
gyvenusiųjų. Čia nerasite kažin kokių vaiduoklių, autorei mistifikuoti
nereikia, nes pati Indija tampa kaip vienas didelis, galingas išsiliejęs sapnas.
Daugybė personažų, persipynusių, „atsirišusių“ ir galiausiai vėlei „susirišusių“
į bendrą tautų ir įsitikinimų mazgą. Adžam namuose glaudžiasi visokio plauko
tikintieji ir būtent čia absoliučiai nesvarbi, kokia tavo lytis, kokia
religija, visi gyvena draugėje pagal savuosius įsitikinimus ir nėra jokios
jėgos, kuri žemiausios kastos atstovus kiršintų. Kiršinti nori tik valdžia, nes
„skaldyk ir valdyk“ principas galioja net Indijoje.
Iš esmės
Adžam namai, pastatyti ant kapinių, tampa visos Indijos metafora, nes po šitiek
kraujo, nekaltųjų mirčių, vaizduoja Indiją kaip vieną didelį ir neaprėpiamą
kapinyną. Veikėjai suvokia, kad jie taip pat yra lavonai, tik kol kas
vaikščiojantys. „Šitaip prasidėjo
sukilimas. Visur tvyrojo mirtis. Viskas buvo mirtis. Profesija. Troškimas. Svajonė.
Meilė. Pati jaunystė. Mirtis tapo tik dar vienu gyvenimo būdu. Parkus ir
pievas, paupius, laukus ir miškų progumas aprėpė kapinės. Iš žemės it mažų
vaikų dantys dygo antkapiai. Kiekvienas kaimas, kiekviena apylinkė turėjo savas
kapines (p. 291)“.
Net
viršelio angliškame ir lietuviškame variantuose pavaizduotas antkapis, ant
kurio simboliškai užrašyta, kad čia ilsisi Didžiausios
laimės ministerija. Ar toji laimė buvo išreikšta? Manau, kiekvienas
skaitytojas susidarys savo nuomonę. Vieniems šioji „ministerija“ taps Adžam
namai kapinėse, kurie iš tikrųjų trumpa užuovėja ir laimė valkatoms, kitiems
šis pavadinimas reikš kandų politinį spjūvį Indų korumpuotoms ministerijoms, kurios
„kuria laimę“, nors šioje knygoje, kaip ir gyvenime, vienos tikrosios tiesos
nėra.
Didžiausios laimės ministerija, neįtraukta Lietuvoje į 15min.lt nominuotų tarp
geriausių verstinių knygų, pasirodžiusių šiemet. Manau, tam kiekvienas ras
priežasčių, pavyzdžiui, kai kada pasakojimas tapdavo išbalansuotas, įvestas
metaforinis Tilos kalbėjimas, dokumentai, laiškai, painiai sumazgyti likimai,
bet visumoje knygą vertinčiau kaip galingą epą, kuris, manding, skaitėsi tikrai įdomiau už norvegų K. O. Knausgardo Mano
kova: mirtis šeimoje. Visgi nenominuota knyga rodo, kad kasmet mes
sulaukiame labai daug geros elitinės literatūros vertimų, kurie aršiai grumiasi
ir tiesiog jau nebeįmanoma visko suskaityti...
Knygą
vertinu nevienareikšmiškai kaip stiprią Arundhati Roy literatūrinę pergalę ne
vien prieš save pačią, bet kaip ir savo tautos pergalę prieš krauju permirkusią
istoriją. Tai visų pirma yra skaudus daugiabalsis ir daugiamintis liudijimas
apie likimo, politikos, suiručių, revoliucijų blaškomus, mėtomus ir vėtomus
gyventojus. Su nepaprastu literatūriniu juslingumu ir emociniu intelektu gebėjimas
perteikti visą tą neįsivaizduojamą skausmą yra tikras pasimėgavimas gurmanui
skaitytojui. Tekstą išvertusi puiki vertėja Danguolė Žalytė, mano supratimu,
vėlei nusipelnė pagyrų, nes tokį tekstą versti reikia nepaprastai daug žinių
apie Indiją. Jau daug metų verčianti apie Indiją prozą, vertėja vėlei
pademonstravo aukštą pilotažą. Tiesiog puiki knyga. Netgi drįsčiau pavadinti tikru šedevru.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą