Sveiki,
Atsikeli
Joninių rytą ir prisimeni, ką darydavai kiekvieną Joninių rytą. Perbėgdamas per
tuos atsiminimus padarai, kaip ir kasmet, išvadą, kad laikas nestovi vietoje,
tada keliesi ir darai kavą. Mylimosioms irgi, kurios čia keičiasi, bet Joninės
lieka visada „sutartu laiku“. Geri kavą ir galvoji, kad kartais nesinori
pokyčių, nesinori, kad keistųsi mylimosios, tačiau... Banali tiesa – nieko nėra
pastovesnio už pokyčius.
Taigi
per Lietuvą ritasi ilgiausia metuose diena ir bėgu nuo lietuviškų banalybių,
tačiau pabėgti negaliu. Pasvajokite! Sakau, laiko švaistymas kalbėti apie
politiką. Kaip tik vakar ruošdamasis pabėgimui su draugu pirkome dviračius. Belaukdami
išdavimo sandėlyje per paliktą įjungtą darbuotojo radiją buvo transliuojama
(tikriausiai stotis M-1) laida, kai paskambina kažkuris pilietis ir spėlioja,
bandydamas laimėti kokius nors super unikalius marškinėlius su emblema. Pirmas viktorinos
klausimas buvo: kiek Petras Gražulis turi vaikų? Šiemet jau turi penkis. Pernai
tiek neturėjo.
Ir
viskas. Kaip lietuviškas klounas demaskuoja savo klouniškumą. Suokalbiškai gynęs įstatymus prieš abortą, pats
išsidavė: kur kas jaunesnę meilužę skatino atlikti abortą. Byrantis ir
smunkantis P. Gražulio politinis grimas visai nuvarvėjo, kai partiečiai paskelbė,
jog nori juo atsikratyti, kaip ir puošniam peštukui gaidžiui pridera, pareiškė,
kad pats išeis. Galvoje ėmė suktis jo amžiaus kova prieš homoseksualus: kažin,
ką iš tikrųjų slepia šis Petro Gražulio makiažas... Ar čia nebus kaip su Melania
Trump, kai ėjo glostyti meksikiečių pabėgėlių vaikų, užsivilkusi marškinėlius
su užrašu „Man tai nerūpi“? Vis galvoju, kuris „dizaineris“ pasirūpino šitaip
pažeminti šalies pirmąją ponią.
Atvežė
ir dviračius. Nuo politikos bėgome bandydami surinkti ratų dalis vidiniame
išdavimo punkto kiemelyje, bet neturėjome įrankių, tad teko kviestis taksi. Tik
vakare, sėdint prie alaus bokalo, krikštijant dviračius ir maigant YouTube,
pastebėjau, kad šioji naktis stebuklinga – Joninių! Čia panašiai kaip per
Kūčias, kai gyvūnai ima šnekėtis tvartuose apie, tarkime, Petro Gražulio lepsusą. Tik neturiu nei šuns, nei
katės, kuriuos galėčiau patikrinti, apie ką jie prabylą per Jonines... Prisiminiau
ir paparčio žiedo ieškojimo tradiciją ir nejučia įkritau į vaikystės
prisiminimus, kai mamos įkyriai klausinėdavau, kaip apskritai atrodo tas
paparčio žiedas ir kodėl šie darželyje pridygę niekada neišsprogina raudonų ir
įspūdingų žiedų. Neprisimenu, ką atsakė mama, tikriausiai, atšok su tais klausimais, Dieve brangus.
Ir
tikriausiai iki pat dvyliktos klasės tikėjau, kad papartis žydi. Ir žydi! Kažkokios
ten rūšies už Atlanto, kur dinozaurai vaikščiojo prieš milijonus metų, kai mūsų
visų ir Gražulio nebuvo.
Prisimenu
prieš aštuonerius metus Joninių rytą parašiau eilėraštį apie šlapius priplotus
jazminų žiedus prie asfalto. Garantija, kad tada Petras Gražulis nė
neįsivaizdavo, kad dar kartą taps tėvu ir jo santuoka subyrės, kad lietuviai
homoseksualams vis tiek taps pamažu vis labiau pakantesni, nes pasaulis nestovi
vietoje, nes nieko nėra pastovesnio už pokyčius. Politikas visgi tikėjo, kad
pasaulį galima savaip pažaboti, todėl šią kovą pralaimėjo.
Joninės,
lydekai paliepus, sustokite, su dviračiais lėkime prie jūros, prie dzūkiško
ežerėlio ar dar kur nors nuo tos sumaišties, kurią patys keliame. Bet nuo savęs
ar įmanoma pabėgti? Aš, pavyzdžiui, puikiai pabėgu įsikniaubęs kokią nors knygą
ar sąlyginai persikėlęs į kokį nors filmą. Išvarydamas visus raganius iš savęs
galiu tik imituoti, kad manęs nėra, esu sukurtoje alternatyvioje tikrovėje. Bet
ar tai ne tas pats, kas „drąsus“ paauglys internete? Sukurk paskyrą, susikurk
tapatybę, būk krūtas, krūtesnis už Petrą Gražulį. Šiaip ar
taip virtualu – sąlyginai saugiau, nes ten negimsta kūdikiai, neatliekami
realūs abortai ir nereikia išeiti iš partijos, pirkti vasaros dviračius, kelti
už pirkinius bokalus (o čia iš kur tokia baisi tradicija – aplaistyti pirkinį,
vaiko gimimą ar net laimėtą milijoną per Teleloto?). Šventas Verga su visais
žaliaisiais valstiečiais padangėse!
Viskas,
jungiu kompą lauk ir lekiu dviračiu.
Turiu pabėgti nuo savęs su knyga į pliažą. Tiek tų stebuklingų Joninių ir nuošliaužomis
pažastyse susikaupusio politinio grimo.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą