Sveiki,
skaitytojai,
Klasikinis
variantas – moteris iš meilės arba tos pačios neapykantos nunuodija savo vyrą. Tokie
iš pažiūros jau atgyvenę veikėjų sprendimai kine vargu ar ką besukrės, todėl
visas panašios istorijos „sunkumas“ tenka nenumaldomam kino uždaviniui: kaip
visa tai papasakoti, kad žiūrovas liktų vis dar nustebintas? Amerikiečių
režisierius Paul Thomas Anderson ryžosi papasakoti irgi tik iš pažiūros klasikinę
meilės istoriją: moteris įsimyli egocentrišką suknelių siuvėją ir niekaip nuo
jo neatlimpa, nes per daug ji myli. Filmas „Nematomas
siūlas“ (angl. Phantom Thread)
(2017) kaip niekad išėjo režisieriui rafinuotas ir šviesus. Tikriausiai nepralenks
jo filmo „Bus kraujo“, o štai filmas „Mokytojas“ – absoliučiai man pasirodė
neįkandamas, preciziškai manieringas ir nuobodus. „Nematomas siūlas“ yra visai
kas kita.
Kitą
vertus, tai vienas holivudiškiausių šio režisieriaus darbų – dvelkia prabanga,
gerai apgalvotais ir atidirbtais kadrais, aplinkos detalėmis. Jeigu veikėjas
sėdi ir gurkšnoja darbo kabinete martini, tai už jo nugaros tikrai nerasite nė
vienos knygos lentynoje, kuri galėjo pasirodyti vėliau nei penktasis
dešimtmetis. Tapetai, suknelės, apšvietimas, gėrimai ir, žinoma, muzika –
viskas kruopštu, suplanuota. Aktoriai dirba išsijuosę, jie dėmesingi, netgi
norisi sakyti, „lėti“ kaip teatre, todėl visame filme viskas atrodo daugiau ar
mažiau sąlygiška, nenatūralu, užtęsta, norint perteikti akimirkos žavesį, netgi
tuose pačiuose veikėjų pokalbiuose – didžiulės ir iš pažiūros nenatūralios pauzės.
Filme atrodo natūralu, nes esame išmokyti žiūrėti holivudinį filmą, kuriame
pauzė kaip nuodų dozė – reikalinga rafinuotai akimirkai perteikti. Ir tik toji
scena, kurioje mylimoji suruošia vakarienę įnoringa dizaineriui ir jie
susikivirčija prie stalo, iš tikro toji akimirka ir yra tai, kas tikra, gyva...
Nepaisant
teatralizuotumo, matyt, nuo to kartais nereikia bėgti, filmas, kaip sakiau,
rafinuotas, pilnas estetikos, kuria reikia mėgautis. Įdomūs ir veikėjų
personažai, jų prieštaringi charakteriai iš pažiūros tokiam reikliam darbui
netinkantys, bet kartu ir tobuli, nes preciziški savo amatui. Klausimas: ar
žiūrovas gali patikėti tokia meilės istorija? Gal dėl to, kad žudoma iš lėto,
gal ir gali, juk ir istorijoje didžiausios žmogžudystės buvo atliekamos iš
meilės.
Deja,
tai paskutinis puikiojo aktoriaus Daniel Dey-Lewis filmas išeinant į pensiją. Geros
užbaigtuvės. To ir buvo galima tikėtis. Bet didžiausias atradimas man olandų
kilmės aktorė Vicky Krieps – toks nesugadintas natūralus ir juslingas grožis. Aktorė,
kuri tikriausiai niekada neįeis į seksualiausiųjų top šimtuką, tačiau turinti
režisieriaus apšlifuotą vidinį spindėjimą. Manau, po šio filmo ji tikrai
sulauks ne vieno gero pasiūlymo. Taigi. Filmas, kuris turi geriausias Holivudo
klišes ir jomis pasinaudoja.
Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų
vidurkis: 90/100
IMDb:7.6
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą