Knyga: Abraham B. Yehoshua "Ponas Manis"

Abraham B. Yehoshua. „Ponas Manis“ – Vilnius: Sofoklis, 2018 – 512 p.

Sveiki, skaitytojai,

Kurį laiką buvau užstrigęs skaitydamas šiuolaikinio Izraelio rašytojo Abraham B. Yehoshua romaną Ponas Manis (hebraj. Mar Mani), kuris laikomas vienu geriausiu kada nors hebrajų kalba parašytų grožinės literatūros kūrinių. Turėjome Sofoklio leidyklos išleistą šio rašytojo romaną Moteris Jeruzalėje, kuris taip pat buvo pastebėtas ir įvertintas lietuvių skaitytojų.

Ponas Manis – pirmoji mano skaityta šio autoriaus knyga, kurią skaičiau iš pradžių be didesnių abejonių, kad rankoje laikoma išties auksinės prabos literatūra. Iš esmės Ponas Manis yra epinis pasakojimas, apimantis penkias vyriškos giminės Manių generacijas, pasakojama nuo 1982-ųjų atgal, kol nusikeliama iki XVIII amžiaus. Kiekvienai kartai struktūriškai skiriamas vienas esminis pokalbis – tai momentas, kuriame išryškėja vis kitas Manis, turintis lemiamos įtakos pokalbio dalyviams.

Gana novatoriška knygos kompozicija ir modernus pokalbis teturi viso labo tik vieną pašnekovą, tarp pokalbių trūksta antrojo, tačiau autorius išmoningai įterpdamas tylą, leidžia pačiam skaitytojui užpildyti trūkstamas pokalbio dalis. Tokiu būdu sukuria sąlyginę iliuziją, kad veikėjai kalbasi su pačiu skaitytoju. Penkios skirtingos istorijos, penki skirtingi žydams laikotarpiai, istorinės detalės lyg ir turėtų būti istorinis žynių atlasas po paskutiniuosius kelerius šimtus metų po žydų tautos istoriją, tačiau tai taip pat labai sąlygiška, nes tikroji pasakojimo esmė yra labiau transcendentinė, pasakojama apie dvasinius žydų pokyčius, o kai kada net ne pokyčius, o uždarą savotišką karmos ratą, nuolat vienaip ar kitaip atsikartojantį įvairiais rakursais.

Ieškodami konkrečių detalių nesunkiai rasime panašių įvykių, kai kada net poetiškos kalbos metaforų, jungiančių iš pažiūros skirtingas generacijas. Įdomiausia, kad kai kurios istorijos taip nutolusios nuo pačių Manių, kad jas pasakoja vos tepažinoję veikėjai. Paskutiniame pokalbyje užfiksuotas pono Manio noras nusižudyti praradus sūnų vienaip ar kitaip persekioja jo ainius. Šis prakeiksmas, nenuplauna nuodėmė itin siejasi su judaizmo doktrina – net ir praėjus beveik 200 metų ponas Manis kartoja savo protėvių veiksmus. Išmoningai pasiektas gylis per paprasčiausią pokalbį – tai neabejotino rašytojo talento dovana, vertinantiems daugiaplanę literatūrą.

Žvelgiant į pokalbio pasakojimo stilių, visgi neapleido jausmas, kad veikėjai nors ir skirtingi, tačiau jų pasakojimo ritmas ir tonas yra vientisas ir A. B. Yehoshua nesistengė sukurti karnavalinių charakterių, nes pasakotojo centre – išpažinties trokštantis veikėjas, kurio lūpomis byloja jo esminis gyvenimo lūžis, susietas su vienu ar kitu Maniu. Ilgi monologai, pasakojimai veikėjams atrodo neapsakomai svarbūs, tačiau tai šioks toks vedžiojimas skaitytoją už nosies, nes jis tikisi išpažintyje pasiekti kulminaciją, išsiaiškinti, kodėl Manis toks svarbus veikėjui, tačiau tos numanomos kulminacijos taip ir nepasiekia. Bent jau klasikine pasakojimo forma, nes jis įvyksta tik veikėjui išliejus širdį, o prasmes jau susikuria pats skaitytojas.

Rašytojas Abraham B. Yehoshua

Pasakojime itin svarbi neigimo motyvas, paveldėtas su penktojo pokalbio pasakotoju, kuriuo tampa nuodėmės pradininkas Manis. Veikėjai išsižada savo veiksmų ir visą savo išpažintį jie neigia svarbiausią savo įstatymo sulaužymą, pavyzdžiui, kai moteris kalbasi pirmajame pokalbyje su savo motina: „Ir tu teisi, tu visada teisi, mama, ką čia bepridursi? Žinau, kad tu teisi, bet žinau ir tai, kad anapus tavo psichologijos yra ir šis tas daugiau – be galo nuostabus pasaulis (p. 104)“ Priminsiu, kad moteris gynėsi prisirišusi prie seno Manio dėl to, kad ieškojo savojo vaikystėje neturėto tėvo. Šis neigimas tampa viena stipriausių jungiančių ašių, tiesa, dėsningai po išpažinties kiekvienas personažas pripažįsta visai kitą tiesą.

Man asmeniškai viena įdomiausių istorijos jungčių buvo antroji istorija, kur Haraklione (Kretos saloje) vokiečių nacis pasakoja savo senelei apie susitikimą su Maniu. Jis bando sujungti dvi priešpriešas, kurios tampa jo likimo tragedija – fiurerio pasaulį ir žydų išsižadėjimą būti žydu. „Juk neįmanoma visą žmonijos istoriją po vieną jų vaikytis... (p. 198).“ Pagrindinis pasakotojas nacių senelei bando tarsi apginti žydų tautą, siedamas jų savitumą su senovės graikų ištakomis ir sąmoningu savęs išsižadėjimu. Išvengdamas aštrių holokausto vaizdavimo būdų autorius randa absoliučiai netikėtą būdą papasakoti apie Antrojo pasaulinio karo tragediją visai žydų bendruomenei.

„Taip, kantrybės, prašau šiek tiek kantrybės, leiskite, tėve, man papasakoti viską iš eilės – man tai būtų tarsi balzamas sielai...<...> Ne, nekeliu balso... (p. 319)“ Išpažinties sakytojams būdinga viena bendra tendencija – be galo didelis pagarbos jausmas klausytojui. Ir priešingai – tie kurie klausosi, atrodo, turį nemažai pretenzijų, mėgsta pertraukti, išsišoka. Tai esminė žydų tautos bendravimo formulė: pagarba savo artimajam, savo vyresniajam, tėvams, mokytojams. Nors pasakotojų balsai knygoje labai panašūs, tačiau juos apjuosia kultūrinės bendravimo normos, nekintančios ištisus du šimtmečius. Tai daug ką pasako apie žydų bendruomenės tradicijų puoselėjimą.

Pradedant skaityti knygą, neišdilo įspūdis, kad autorius mistifikuoja, kuria kažin kokį magišką pasakojimą, grįsdamas iracionaliais veikėjų veiksmais. Išpažinties pasakotojai kažin kaip smarkiai paveikti nematomų Manių energetikos, pavyzdžiui, pirmojoje istorijoje moteris niekaip negali grįžti namo ir vis eina žiūrėti į teisininko Manio namus, ar jis nepasidarė sau galo. Pati negali sau atsakyti, kodėl ji taip elgiasi. Iracionalu ir magiška čia tik tiek, kad tai likimo (pagal budizmą – karminės skolos) įspaudas. „Tas moterų gydytojas iš tiesų buvo mus įkalinęs. Jis turėjo prigimtinių galių priversti tūlą elgtis pagal savo valią: švelnaus būdo, kupinas staigmenų, iš anksto neįspėjęs staiga nukrinta lyg iš dangaus ir taip pat netikėtai pradingsta (p. 370)“.

Iš hebrajų kalbos vertė Kristina Gudelytė. Užduotis puikiai atlikta, nes jaučiama pagavi poetiška ir turtinga rašytojo kalba, sodrus kultūrinis žydiškas žodynas, pareikalavęs iš vertėjos tikslumo.

Iš tikrųjų iki pusės knygos skaičiau gana uždegančiai, žavėjausi knyga, jos teikiama kalbos ir prasmių sodrumu, tačiau dėl užplūdusių darbų ir nuolatinio skaitymo atidėliojimų, sutrupėjo atsiradusi gija, tad paskutinius du pokalbius įveikiau nebe taip džiugiai nusiteikęs. Nepaisant iškilusių sunkumų, knygą reiktų skaityti vientisai, be pertrūkių ir suvokti jos ne tik kultūrinį turtingumą, bet ir novatorišką pasakojimo formą, kuri ne iškart atrakina visas pasakojimų prasmes. Kartais knyga be kulminacijos, bet išryškinanti pasakojimo jungtis, gali labiau nustebinti nei klasiška pagrindinio veikėjo mirtis kūrinio pabaigoje. Gal ir nedžiugiausia perskaityta knyga, tačiau be galo turtinga.

Jūsų Maištinga Siela