Jean-Paul
Sartre. „Siena“. – Vilnius: Baltos lankos, 2009.
Sveiki, knygų
skaitytojai,
Tikriausiai daugeliui
prancūzų klasikas Jean-Paul Sartre (1905–1980)
yra žinomas, jeigu ne kaip prozininkas, tai kaip egzistencializmo filosofijos
vienas iš vėliavnešių. Vienas žymiausių jo romanų Šleikštulys (1938) Lietuvoje sulaukė ne vienos leidos ir yra
laikomas egzistencializmo manifestu. Na, apie tai, kokia įdomi pati Jean-Paul
Sartre asmenybė plačiau nekalbėsiu, gal tik paminėsiu, kad 1964 metais jam buvo
skirta Nobelio literatūros premija, kurios jis atsisakė, tą patį dešimtmetį jis
svečiavosi su Simone de Beauvoir Lietuvoje (buvusioje Sovietų sąjungoje)...
Novelių knyga Siena pasirodė
Prancūzijoje 1939 t. y. devyneriems metams po filosofijos studijų baigimo, galima
sakyti, kad jos rašytos prieš Antrojo pasaulinio karo išvakares. Tiesą sakant,
nemažai politinių to metų spektrų atsispindi, nulėmusių bendrą Europos politinę
atmosferą, šioje knygoje.
Na, novelių rinkinį Siena, sakyčiau, sunku pavadinti novelių
rinkiniu, nes mes novelę tradiciškai suprantame kaip itin griežtą ir visų
kanonų besilaikantį žanrą ir, manding, Sienos
rinkinyje nėra nė vienos klasikinės novelės, tiek apimtimi, tiek savo vidinėmis
ir išorinėmis struktūromis kūriniai turėtų vadintis tiesiog apsakymais. Penkis J.
P. Sartre apsakymus išties galima laikyti neprasta literatūra, tą sufleruoja ir
tekstai, kuriuos leidykla Baltos lankos
išleido puikioje knygų serijoje Rinktinė
proza. Šiaip vengiu ir nelabai prisileidžiu skaityti verstinius trumposios
prozos tekstus, kadangi bijau, kad jie pernelyg išdils, neatsiminsiu nei kas
juose buvo rašoma, nei personažų (juk taip neretai nutinka netgi su romanais). Visgi
stengiuosi šią nuostatą laužyti ir išsaugoti bendrą novelių-apsakymų ar
eseistikos knygų „kvapą“. Kas išliks iš rinktinės Siena ateityje, sunku prognozuoti, tačiau kol aks nesigailiu, jog
ėmiau ir „perskaičiau Sartrą“.
Bendrai visi apsakymai
siejasi savo temomis – personažai susitinka su savo vidinėmis nuostatomis,
kurios prieštarauja ir neatitinka visuomenės nustatytų standartų. Laisvas vertybių
ir problemos sprendimo pasirinkimas bei akistata su gyvenimo baigtimi yra šių
tekstų esminė egzistencinė riba, tarp to, kas slypi anapus ir koks retkarčiais
atrodo realus pasaulis. Apie kiekvieną apsakymą pabandysiu glaustai pakalbėti.
Siena
Siena
– vienas trumpiausių knygos apsakymų, kuris tampa pagrindiniu raktu į kitus
kūrinius. Asmeniškai, man gal tai nebuvo geriausias kūrinys, tačiau pirmojo
kūrinio įspūdis buvo gana neblogas. Visų pirma stilius. Laisvas, paprastas,
tipinis XX a. romanisto rašymo būdas, kuris turi ką pasakyti, turi idėją,
egzistencinį skausmą ir nė iš tolo neprimena Albert Camus Svetimo sterilimu. Apsakyme kalbama apie per Ispanijos pilietinį
karte sugautus maištininkus, kuriems paskelbiama mirties bausmė. Jie paskutinę
naktį praleidžia tamsioje ir šaltoje kameroje, prie jų budi gydytojas. J. P.
Sartrui svarbu, kas dedasi veikėjų galvoje, kai šie žino, jog jie bus
sušaudyti. Fiziniai parametrai (drebulys, karščiavimas, apsišlapinimas ir t.
t.) taip pat padeda išskleisti ribines veikėjų situacijas. Apsakyme Siena veikėjai susitinka su savimi pačiu,
iš naujo įvertina gyvenimą ir nuveiktus darbus, šalia kūnas atrodo pilnas
nebesuvaldomų juslių, ypač mirties baimės. Istorija pasakojama pirmuoju
asmeniu, ją mums pasakoja vienas iš įkalintų maištininkų, kuriam per plauką
pavyksta išgyventi mirties naktį. Klausimas: ar prie šio išgyvenimo atsitiktinumo
prisidėjo tai, kad pasakotojas buvo susitaikęs su mirties faktu ir netgi
savotiškai ėmė tyčiotis iš gyvųjų? Paskutinė mirtininkų mirtis tampa apibendrinama
paradoksali žmogaus gyvenimo prasmių ir vertybių (išpažinties) sankirta.
Kambarys
Apsakymas pavadinimu Kambarys kaip ir Siena tapo neatsitiktiniu, kadangi jis žymi tam tikras personažų
pasaulėvokos ir pasaulėjautos ribas, galgi net savotiškus ribotumo spąstus,
kurių negali įveikti žmonės. Kambarys pasakoja
apie moterį, kuri visomis išgalėmis yra prisirišusi prie savo protine liga
sergančio vyro ir jo kambario, kitaip sakant, jo pasaulio. Apsakymas įgyja
apskritai santykių ir psichologinių traumų, numatomų kompleksų simboliu. Evos
(pagrindinės veikėjos) tėvas nujaučia, kad dukra atsidūrė tikruose spąstuose ir
ji nesistengia iš jų ištrūkti – moters prieraišumas ir įprastinis pasiaukojimas
vardan savo vyro tampa jos likimo kapinėmis. Skraidančios statulos, kurių taip
bijo Evos vyras, apsakymo pabaigoje priartėja ir prie pačios Evos. Ji galėjo
išgelbėti save ir savo gyvenimą, bet laisva valia pasirinko pražūti kartu su
vyru. Tik klausimas, ar Eva tai padarė iš meilės, ar kažkokių kitokių paskatų?
Herostratas
Šiame apsakyme J. P. Sartre
nagrinėja žmogaus gėrio ir blogio visuomenėje ir pačiame žmoguje iškreiptas
proporcijas. Apysakos veikėjas, anksčiau patyręs patyčias ir smurtą, įsigyja
ginklą ir sąmoningai ima augti „viduje“, jausdamas kitų likimo valdovu – šitaip
jis kompensuoja savo patirtą silpnumą ir pažeminimą. Jis nešiojasi ginklą ir
džiūgauja, kad bet kada juo gali parodyti savo galybę. Herostratas – tai asmuo,
kuris, norėjęs įeiti į istoriją, sudegino Artėmidės šventyklą (vieną iš
septynių pasaulio stebuklų). Su juo apsakymo veikėjas tapatinasi, pateisindamas
savo agresiją, ir taip pat stengiasi įsivaizduoti, kaip jis pats įeis į
istoriją. Iškreipti autoritetai būdingi ir Fiodoro Dostojevskio personažui R.
Raskolnikovui, kuris siekė būti kaip Napoleonas Bonapartas romane Nusikaltimas ir bausmė. Tai ne
vienintelės apsakymo ryškios sąsajos su šiuo romanu, bet svarbiausia, kad J. P.
Sartre šiuo veikėju nusako sudėtingą psichologinę traumą, kada veikėjas,
dvasiškai praeityje sužeistas ir patyręs silpnumą, tampa dar didesniu
visuomenės priešu, nei jo skriaudikai. Mažieji monstrai gimdo didžiuosius
monstrus.
Intymumas
Lulu – pagrindinė Intymumo veikėja turi impotentą vyrą ir
jaučiasi nelaiminga. Pradžioje apsakymo daug dėmesio skiriama erotikai ir objektams
bei subjektams, kurie sukelia Lulu įvairias fantazijas. Ji prieš miegą glosto
savo vyrą, prisimena, kaip lietė jo lytinius organus, fantazuoja apie savo
draugę ir Pjerą (apie seksą trise), tačiau Lulu negali palikti savo vyro, nors
visas pasaulis t. y. jos artimieji trokšta, kad Lulu pagaliau atsipeikėtu ir
palikusi vyrą gyventų visavertį moters gyvenimą. Šis apsakymas apie pareigą ir
prieraišumą, apie užslėptas seksualines fantazijas ir troškulį gyventi
spontanišką gyvenimą. Manding, nemažai sąsajų turi su apsakymu Kambarys, tik čia rašytojas skiria daug
dėmesio erotiškumui.
Viršininko
vaikystė
Be jokios abejonės t.
y. pats stipriausias apsakymas visoje rinktinėje. Galgi net ne apsakymas, o jau
ištisa apysaka, nes tiek apimtimi, tiek išplėtotu epiniu pasakojimu, kuris
apima Liusjeno gimimą iki pat brandos. Neslėpsiu – tai pats įdomiausias knygos
kūrinys ir vien dėl jo buvo verta skaityti visą apsakymų rinkinį. Sodrus
pasakojimas, visažinis pasakotojas, įdomi augančio vaiko ir bręstančios
asmenybės psichologijos ir vertybinių spektro fiksacija. J. P. Sartre sukūrė
kažką panašaus į Richard Linklater filmą Vaikystė
(angl. Boyhood), tik Sartro
personažas daugiau keistas, jo psichologija bauginanti ir skaitytoją jaudina –
koks visgi užaugs viršininko sūnus, ar jis paseks tėvo pėdomis, ar taps kokiu
nors antžmogiu. Priešingai nei kituose apsakymuose, čia plėtojamos kur kas
platesnės visuomenės ir žmogaus visapusės raidos problemiškos sankirtos –
auklėjimo, pasaulėžiūros, lytiškumo, brandos, vertybių, politinių pažiūrų,
draugystės, meilės, tapatybės, seksualinių potyrių ir net antisemitizmo
problemos. Veikėjo nemeilė tėvams, atskirtis ir kitoniškumas mokykloje,
pirmieji intymūs homoseksualūs santykiai su vyru, vėliau – su moterimis,
vertybių ir nuotaikos kaitos – visa tai J. P. Sartre brėžia punktyrą per
visuomenę veikiančią vertybinių, politinių tendencijų ir įsitikinimų kontinentą.
Apskritai tai istorija apie augantį žmogų, kurį veikia įvairios atsitiktinės
gyvenimo aplinkybės ir kaip tos aplinkybės atsiliepia jo sąmonei, charakteriui
ir likimui.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą