Filmas: "Aš nužudžiau savo motiną" / "J'ai tué ma mère"

Sveiki visi,

Šiandien noriu trumpai pristatyti ir pakomentuoti kino filmą „Aš nužudžiau savo motiną“ (J'ai tué ma mère) (2009 m.). Jau esu seniau pristatęs Xavier Dolan filmą „Įsivaizduojamos meilės“ (2010 m.), pamatęs antrąjį filmą, galiu jau drąsiai pasakyti, kad galėčiau atpažinti X. Dolano režisūrinį braižą, kadangi tik jis kuria sau būdingu stiliumi – mažos erdvės, vengiama masinių scenų, gamtos motyvas, sulėtintos ir ištęstos scenos su melancholišku garso takeliu, rudens dvelksmai, bėgimo motyvas, homoseksualumo propagavimas ir kiti dalykai, kurie sudaro visumos pasaulį, kuris išskiria Xavier Dolaną iš kitų ne tik prancūzų, bet ir pasaulio režisierių. Filmas buvo labai gerai sutiktas kino kritikų, o ir Kanų kino festivalyje sulaukė nemažai dėmesio ir pripažinimo.

Jeigu „Įsivaizduojamos meilės“ labiau išsiskiria savo galantiškumu ir estetiškumu, tai „Aš nužudžiau savo motiną“, mano galva, labiau akcentuoja sutrūkinėjusį dvasinį ryšį, kuris taip dažnai kyla šeimose, kai skirtingos kartos nesusikalba ir kyla begalės konfliktų. Siužeto epicentre – motinos ir sūnaus santykiai, kurie man dvelkia režisieriaus autobiografiniais motyvais. Yra begalės filmų apie motinas ir dukras, tačiau labai mažai tokių filmų, kurie kalbėtų apie motinos ir sūnaus gyvenimą kartu. Taip, filme daug kivirčo scenų, kurios netgi laikui bėgant pereina į monotoniją, kasdienybės polėkį. Motina negirdi sūnaus, o sūnus negirdi motinos – skirtingos sielos ir pasauliai turi grumtis, kad galėtų lygiaverčiai egzistuoti po vienu stogu, tačiau pagrindinis herojus Hubertas nėra pilnametis, o jo laisvės sparnai ir kūrybinės ambicijos jau dairosi tolių, tačiau nesutarimai su motina veda iš proto ir, rodos, kad jis tuoj kažką blogo padarys savo motinai...

Labai patiko, kad motinos ir sūnaus santykių bylinėjimą neužgožė Huberto homoseksualiniai santykiai, mat šis turi vaikiną, pas kurį leidžia laiką ir mato, kad jo motina visai kitokia, kad jo vaikino santykiai su ja visai kitokie, tada jis supranta, kad kažkas su juo ir jo motina negerai. Džiugu, kad režisierius susilaikė nuklimpti į banalybes ir imti nagrinėti homoseksualizmo peripetijas su tėvais, ką mėgsta daryti panašaus pobūdžio prancūzų filmai, vis dėl to filme užčiuopiama didžioji problema ne tapatybės klausimai, bet pamesto sakralaus ryšio su gimdytoja faktas, kuris skaudina ir žeidžia herojus, nes šie neberanda giluminio ir archajinio kraujo ryšio, kuris turėtų būti elementarus ir atviras, tačiau toks nėra. Motiną skaudina ne tai, kad jo sūnus gėjus, bet dėl to, kad ji tai turi sužinoti iš svetimų žmonių, jos sūnus jai nebepasakoja, nebeatsiveria kaip kadaise, kai būdavo mažas. Iš esmės tai virsmo pasaulis, arba kaip pasakytų Remarkas, „leiskit jūsų vaikams atkeršyti, kad juos pagimdėte“, tai motinos nenoras suprasti, kad jos sūnus jau užaugęs ir yra ant brandos slenksčio, jai sūnus tebėra toks pat, koks buvo vaikystėje, tačiau realybė sudaužo motiniškas iliuzijas. Iš esmės tai ilgesingas, bet kartu ir pakankamai stilingai kondensuotas pasakojimas apie tai, kad niekas mums nepriklauso, nei mūsų vaikai, nei tėvai, mes tik sau tegalime priklausyti, bet kartu paaiškėja, kad mes vieni be kitų taip pat nepajėgiame egzistuoti, tad vienintelė išeitis yra surasti balansą ir priimti besikeičiantį gyvenimą.

„Aš nužudžiau savo motiną“ – tai metaforinis pavadinimas, kuris iš tikrųjų sunaikiną senąjį sūnaus ir motinos ryšio modelį, perkanda bambagyslę tam, kad ryšys atgimtų brandesnis, platesnis ir supratingesnis, paremtas vieno kito supratimu, o ne egoistiška paskata.

-          Mama, o ką tu darytum, jei aš šiandien pat numirčiau?

-          Numirčiau rytoj.

Džiaugiuosi, kad „Tolerantiško jaunimo asociacija“ 2012  gegužės 4 dieną savo būstinėje surengė būtent šio filmo seansą, kurio metu galėjo pamatyti visi, kas netingėjo ir norėjo. Na, o jeigu jus netyčia susidomėjote ir parsisiųsite filmo originalą, kaip visada galite kreiptis į mane ir gauti lietuviškus subtitrus.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 83/100
IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela