Knyga: G. G. Marquez "Patriarcho ruduo"

Sveiki visi,

Tęsiu G.G. Markeso erą ir šįkart noriu pakalbėti apie jo kūrinį „Patriarcho ruduo“, kurį Markesas rašė 1968-1975 metais. Tai jau ne pirmą kartą jau išleistas lietuvių kalba romanas, o man teko skaityti spaustuvės „Vilties“ 1994 – aisiais metais išleistą romaną serijoje „Mažasis romanas“. Noriu prisipažinti, kad mažas ir suspaustas knygos formatas visgi manęs neišgąsdino, netgi sakyčiau, buvo savotiškai įdomu skaityti, tačiau turiu atkreipti dėmesį, kad knyga ryškiai reikalauja redagavimo, nes nuolat sutikdavai įvairių spaustuvės klaidų – praleistos arba vietomis sukeistos raidės, tad galvoju, kad kiti romano leidimai yra kur kas geresnės ir kokybiškesnės korektūros.

Sultingas romanas! Kaip ir visi Markeso romanai, nors prisipažinsiu, kad pradėjau nuo „Prisiminimai apie liūdnąsias kekšes“, kuris nesuteikė jokio ypatingo prieskonio, tad galvojau, ko visi giria tą Markesą, na, aišku, kol neperskaičiau šedevru laikomą „Šimtas metų vienatvės“. „Patriarcho ruduo“ yra tipinis magiško realizmo atspindys su ryškiu Markeso dvasinio pasaulio peizažu, romanas su ryškiais Kolumbijos politikos užkambariais ir aliuzijomis į tam tikrus istorinius asmenis, kurių man nepavyko identifikuoti, tik numanyti, kadangi menkai žinau pačios Kolumbijos istoriją, tiksliau pasakiau, beveik nieko nežinau. Šįkart Markesas, pasitelkęs liūdno humoro patosą, pasakoja apie tautos tėvą – prezidentą Ignasijų, kalba apie valdymo metus, kurie, rodos, apimą didžiulę epochą ir žmogaus beribę tuštumą. Žinot, Markesą dievinu dėl tų detalių, kuriais jis žaidžia per visą romaną, pvz.: raupsuotieji po rožių krūmais, karvės ir vištos rūmuose, gydomoji druska, nesama jūra, paralitikai ant laiptų, akvarele dažomi paukščiai, kometos metai ir t.t.

Iš tikro šis romanas labiau susikoncentravęs į patriarchą, jo dvasinį gyvenimą ir politiką, pastaroji lieka antrame plane. Vienišas tautos tėvas, kuris visai nesirūpina savo tauta ir visi nuo jo nusigręžia, kuriam labiausiai reikia meilės, o ne pareigų. Galbūt Markesas norėjo pasakyti, kad negalima žmogaus, kuris nepatiria meilės ir laimės, prileisti prie valdžios, nes šis neturėdamas emocinių receptorių nesugebės būti tinkamas tautos tėvas. Išties knyga kvepia rudeniu, nors tai simbolika, tačiau žmogaus dvasia persmelkta nuolatiniu ėjimu į mirtį, todėl visas romanas nepaprastai melancholiškas, nors jame, kaip jau minėjau, ir yra nemažai liūdno, kai kada net ciniško, šalto ir egoistiško, žvelgiant iš patriarcho pozicijos, ironijos.

Man asmeniškai įdomiausias yra ištransliuotas žmogaus santykis su pasauliu. Ar jis būtų kitoks, jei patriarchas būtų ne valdžioje, o tarkim būtų eilinis kareivukas? Ar žmogaus santykis su pasauliu būtinai priklauso nuo gautų pareigų, o gal jis įgimtas? Galbūt nė nebūtų kilęs šis klausimas, jeigu šią istoriją būtų užrašęs kitas rašytojas, tačiau su Markesu painu dėl magiškojo realizmo, kuris, dievaži, išlydo takoskyrą tarp įgimtinų ir įgytų dalykų, jie atrodo kaip mišrainė, todėl tik pačiam skaitytojui belieka nuspręsti, kurioje pusėje atstovauja jo personažas.

Be jokios abejonės pats tekstas ir jo struktūra teikia malonumą, nors struktūra nėra klasikinė, dialogai ir pamąstymai, ilgi per puslapius nusidriekę sakiniai šiek tiek net erzina, nes nesuvoki, kada įeini ir į kokio žmogaus mintis, tačiau neverta visko suvokti, nes tekstas plaukia, o esmė išryškėja savaime ir be pastangų struktūrizuoti tekstą. Skaitai ir mėgaujiesi, nors perskaitai tris puslapius, užverti, nueini pasidaryti arbatos, grįžti ir velniai rautų, nors užmušk, nepasakysi, ką perskaitei per tuos paskutinius puslapius, nes tekstas ir prasmė tokie kaip sniegas, jie čia yra momentalūs. Ir perskaičius visą romaną vargu, ar įmanoma parašyti kokį nors platesnį atpasakojimą, taip, kažkokius esminius patriarcho gyvenimo etapus galima suminėti, tačiau teksto daug, o polėkis daugiau dvasinis, o kai kalbama apie dvasinį būseną, o ne mums įprastą siužetą, supranti, kad tekstas yra tik momentalus, kartu išgyvenamas ir čia pat paliekamas už puslapio ar kito. Žinau, kad kitiems tokio pobūdžio kūryba labai nepatinka, tačiau aš ja laikau visa galva aukščiau už mums įprastinę romano tipažą. Rodos, romane nėra kulminacijos, tačiau pajuntamas savotiškas cikliškumas, personažo gyvenimo tarpsniai, kurie primena gyvenimo tėkmę, o abstraktumas ir kasdienybės tėkmė tik suteikia gyvenimo realumo jauseną.

Patiko man šis kūrinys, gal ir ne „Šimtas metų vienatvės“, „Patriarcho ruduo“ daug siauresnis, tačiau jausena ir kalbėjimas identiški, vis tas pats – vienatvė, vienatvė, vienatvė... Ta žmogaus vienatvė tokia didelė, kad nieko nebelieka, kaip tik ją prisijaukinti – įdomu, ar Markesas sutiktų su šita mano mintimi? Nors jo personažai taip ir nesusitaiko su vienatve, ji tampa likimu ir, deja, ne pačia laimingiausia, nes personažai taip ir miršta vieniši ir apleisti.

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com