Sveiki visi,
Gyvenime būna tokių knygų, kurios po ranka voliojasi nuo
pat vaikystės, tokios knygos būna neretai iki skausmo nutrintais viršeliais,
kurią paimi nebent patiesti po karštu kavos ar arbatos puodeliu, atremti langui
ir panašiai. Tokia buvo „Vagos“ 1987 – ais išleista Džono Steinbeko (John
Steinbeck) „Mūsų nerimo žiema“ (The Winter of our discontent) (1961 m.). Tai
jau antrasis romano leidimas su 120 tūkstančio tiražu, kiek mačiau knygynuose,
neseniai yra pasirodęs ir visai šviežias knygos leidimas, kas mane labai
nustebino, mat sovietmečio leisti populiarūs romanai vis dar perleidžiami ir
šiais laikais, tik neįsivaizduojamai mažais tiražais.
„Mūsų nerimo žiema“ mus nukelia į 1960 – uosius, į
Ameriką, kai sparčiai ima plisti kapitalistinė visuomenės santvarka, šioje
besaikėje sistemoje atsiduria „mažasis žmogus“, toks terminas apibūdina būtent
prieš šią sistemą atsidūrusį žmogų, kurio likimą ir gyvenimo kokybę bei šeimos
ir individualią laimę apsprendžia socialinė padėtis ir verslo rykliai, kurie iš
pinigų kala pinigus. Iš pradžių romanas priminė komedijinį kultinį serialą,
panašius rodo TV3 kanalas, iš serijos „Nusivylusios namų šeimininkės“ ir
panašiai, nes panašus sąmojis, tačiau greitai puslapiuose imi justi Iteno,
pagrindinio veikėjo, vidinį nerimą, kuris kyla dėl nesaugaus socialinio
nepastovumo ir balansavimo ant skurdo ir pragyvenimo ribos.
Iš esmės knyga parašyta gan paviršutiniškai, turiu
galvoje dialogus, jie pakankamai šmaikštūs, lengvi, humuristiniai, išreiškiantys
kapitalistinio žmogaus bendravimo patosą, tačiau juose slepiasi gili žmogaus
psichologija, kuri parodo, koks turi būti, vargšas žmogau, veidmainis prieš
ryklius, nuolat jausdamas nesaugus dėl dabarties ir ateities. Džonas Steinbekas
kuria ryškų permainų metą žmogaus dvasioje, kuris yra priverstas taikytis prie
kapitalistinio civilizacijos režimo, o jo padariniai neįsivaizduojamai skaudūs
herojui, mat jis, laikydamasis savo protėvių, kurie buvo piratai ir banginių
medžiotojai, iš tikrųjų vis dar laikosi įsikibęs dorovės ir sąžiningumo, kurie
ir garantuoja likti žemiausiuose kapitalizmo eros sluoksnių dugnuose, todėl
Itenas, manding, trumpam tampa kaip Dostojevskio „Idiotas“, kuris žmonės į akis
sako tiesą, o visi galvoja, kad jis pokštauja, o dar kiti jį laiko naivuoliu.
Sąžiningumas ir padorumas yra nenumaldoma Steinbeko vertybė, taip pat ir tvirta
bei mylinti šeima, kuri akcentuojama kaip Iteno stiprybės šaltinis, ir ne tik
žmona su vaikais, bet ir visas giminės ryšys, kuris jį palaiko sunkiomis
apsisprendimo ir nerimo valandomis, bet ir į Iteno šeimą įsisuka kirminas, jis
stebi ir analizuoja savo vaikų charakterius, jų poelgius ir mąstyseną,
matydamas ir liūdėdamas dėl to, kad jo sūnus jau pakirstas ir mąsto kaip
kapitalistinis žmogus, kuris eis per visų galvas be sąžinės priekaištų, save
pateisindamas, kad visi taip daro. O kur dar Mardži, keista būrėja, kuri jam
suteikia nepagrįsto, o kartu ir pagrįsto pagrindo lemti savo likimą. Taip,
Itenui labai pasiseka, jis praturtėja, bet nerimas nedingsta, pastarasis
finalinėse scenose toks stiprus ir tvirtas, mat vardan geresnio gyvenimo
paaukojamos didžiausios vertybės, tačiau Itenas jaučia ir giminėje esant
kertinį akmenį – dukra Elina, jai jis pabaigoje patikėja savo kristalą, savo
gyvenimo talismaną, kaip giminės tąsai, kurio nebeturi kapitalizmo godumu ir
spekuliacijomis „susirgęs“ sūnus.
Iš esmės galvoju, kad tai puikus romanas, iš pradžių
galvojau, kad gaištu laiką, tačiau tie filosofiniai aprašymai iš veikėjo gelmių,
svarstymai tarp poelgių ir moralės principų, aprėpiant skoningą ir man
priimtiną savianalizę, mane žavėjo ir vertė nuolat versti knygos lapus ir ryti
tekstą. Knygai jau daugiau nei 50 metų, tačiau jos tema nepasenusi nė viena
diena. Šiek tiek man priminė Selendžerio „Rugiuose prie bedugnės“, pastaroji
man nelabai patiko, nors reiktų perskaityti iš naujo šviežiomis akimis, ši
knyga man pasirodė kur kas įdomesnė, o jos sodrumą ir visą koloritą pajaučiau
tik užvertęs paskutinį puslapį, dievaži, išgyvenau kaip kokį filmą, su užuomazga,
kulminacija ir atomazga. Tai tikrai pakankamai gilus kūrinys, kuris sukurtas ne
sukrėsti žmogaus, nes tėkmė gan logiška ir organiška, bet parodyti būtent
„mažojo žmogaus“ bejėgystę prieš sukurtą sistemą, nuo kurios šitaip esame
priklausomi, priklausomos mūsų vertybės, požiūriai, nuomonės, manieros. Maniau,
kad tos temos apie pinigus ir bankus man knygoje labai greit atsibos, bet įvyko
atvirkščiai, jie manęs neerzino, nes autorius sugebėjo perteikti kaip
šiuolaikinio žmogaus dvasios santykį su tuo, kas vyksta su mūsų likimais ir
kokie mes esame pažeidžiami.
„Mūsų nerimo žiema“ tikrai neblogas romanas tiek
poilsiui, tiek savianalizei, nebanalus, pakankamai įtaigus, nors ir jaučiami
mistifikavimo prieskoniai, tačiau man asmeniškai jie labai tiko ir patiko.
Rekomenduoju!
Jūsų Maištinga Siela,
Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą