Suaugęs mažas vaikas

Labas,

Norėčiau dabar rūkyti, nors esu nerūkantis. Norėčiau, kad dabar būtų labai tvanku ir smarkiai lytų, kad galėčiau atsidaręs langą rūkyti į lietų. Norėčiau, kad tie dūmai, kurie plauktų iš mano vienatvės plaučių šulinių skilinėtų į lašus, kurie siuvimo mašinos dygsniais kristų žemyn. Tiesa, dar norėčiau, kad prie motinos begonijų ir kaktusų tupėtų ryžas katinas ir baisiausiai iš pasitenkinimo murktų, nes lauke lyja, o namuose šitaip saugu.

Vienatvė tokia saugi. Dieve, kaip dabar norėčiau kokios nors mėtinės cigaretės, kuri kažką manyje užpildytų, kad liūdėti būtų romantiškiau, kad kažką degintų, kažką manyje sutrauktų visai kaip celofaninį makaronų pakelį, kai pyliau makaronus šiandien į verdantį vandenį, o celofanas virš garų ėmė trauktis kaip senstantis klevo lapas. Ne, tikriausiai jam neskaudėjo ir vis tiek... norėčiau cigaretės ir lietaus po tvankiu kaip sausa pirtis dangumi, kad pro langą iškišęs delną arba kojas galėčiau berniokiškai patabaluoti, kad sušlapčiau ir pasijausčiau nebe toks vienas – geriau jau sugeltas lietaus geluonių. Gaila, katės nėra, lietus nelyja, cigaretės nėra, o gėlės auga per tyliai. Dievaži, jos auga taip tyliai, kad net užsimerkęs ir ištempęs ausis negaliu girdėti kaip ten dalijasi ląstelės, kaip vyksta fotosintezė – negi aš kurčias?

Žinau, ateis žadėtas lietus ir aš jo nebenorėsiu. Žinau, atsiras katė ir aš jos pakęst negalėsiu. Žinau, mėtysis cigarečių pakelis ir aš jį išmesiu, nes rūkymas žudo.

Gyvenimas tuo ir nuostabus, kad reikalingiausius dalykus gauname tada, kai jų jau nebereikia.

Bet argi?

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite brūkštelti: cirkininkas@gmail.com