Sveiki,
Kalbėti apie Amy Winehouse vaidybiniame kine nėra
lengva. Tai itin ikinoška asmenybė, savita, kitokia, bet, atrodo, lyg
įgyvendintų panašias talentingų atlikėjų programas. 2015 metais pasirodęs
dokumentinis filmas „Amy“ buvo apdovanotas „Oskaru“ ir man jis be galo patiko, o
kai sužinojau, jog režisierė Sam Taylor-Johnson, dirbusi su „50 pilkų atspalvių“,
ėmėsi šio ambicingo projekto, net neabejojau, kad jis nepasieks „Amy“ lygio. Ir
visai ne dėl skirtingų žanro, tiesiog pasakojant apie bet kurią asmenybę
(išskyrus Pablo Larrain „Spencer“ apie princesę Dianą) visi nuėjo fasadinėmis
reprezentatyviomis ir edukacinėmis apie asmenybę pasakojimo kryptimis. Filmas „Back
to Black“ (angl. Back to Black) (2024) pavadintas pagal
antrąjį ir, deja, paskutinįjį Amy Winehouse solo albumą, kuris tampa ir jos
asmeninio gyvenimo metafora.
Filmas susižiūrėjo ganėtinai gerai. Buvau pamiršęs,
kaip man anuomet patiko Amy muzika! Istorija prasideda maždaug nuo pirmojo „Frank“
albumo leidybos laikų, kaip Amy pradėjo tik išgarsėti. Nuo pat pradžių iki
gyvenimo pabaigos ji visiems tikino, kad nenori būti jokia žvaigžde, o tik
dainuoti džiazą ir baisiai pykdavo, jeigu ją lygindavo su pop muzikos
atlikėjomis.
Nors filmas muzikinis ir jame skamba nuosekliai Winehouse
dainos, visgi scenarijus orientuotas į asmeninius Amy santykius su palaidūnu
Bleiku, kitaip sakant, akcentuojamas Amy populiarumas ir asmeninis nusiritimas
į narkotikų ir alkoholizmo liūną dėl nepavykusių santykių su Bleiku. Aš nežinau,
koks turėtų būti tikras vaidybinis filmas apie Amy ir ar šis atskleidžia Amy gyvenimą.
Veikiau viskas, prie ko prisiliečia biografinių kino kūrėjai, visada būna
interpretacija, nuomonės formavimas ir pasirinkta perspektyva. Šiame filme atsvara
Bleikui Amy tapo santykiai su nuo vėžio mirusią senele, kuri labiausiai palaikė
Amy karjeros pradžioje. Taip pat puikūs santykiai su dainininku tėvu, tačiau
tai neapsaugojo Amy nuo tragiško likimo.
Filmas gana tiksliai ir nuosekliai atkartoja Amy
biografinius faktus, gerbėjams labiau žinomus ir prisimenamus iš žiniasklaidos,
todėl abejoti faktais neverta, tačiau filmas vis tiek dvelkia fasadiniais
dažais, parodomuoju asmenybės kultu, kitaip sakant, filmas kaip paminklas
reprezentuoti, o ne kaip meninis kino užmojis. Režisūra savaime elementari, bet
labiausiai mane nustebino aktorė Marisa Abela, kuriai buvo patikėtas itin
charizmatiškas vaidmuo ir ji su juo puikiai susitvarkė. Vietomis ji tikrai buvo
labai panaši į tikrąją Amy Winehouse. Pati istorija įtraukė, neturiu didesnių
priekaištų, bet ateityje norėtųsi drąsesnių interpretacijų ir režisūrinių
eksperimentų pasakojant apie Amy Winehouse.
Mano įvertinimas: 7.5/10
Kritikų vidurkis: 43/100
IMDb: 6.3
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą