Sveiki,
Seniai svajojau pakartoti italų režisieriaus Frederico
Fellini filmą „Aštuoni su puse“ (ital. 8½) (1963). Jį buvau
matęs kažkada vaikystėje ar paauglystėje ir, žinoma, nieko nesupratau, bet tam
tikras nuotrupas žiūrėdamas visgi prisiminiau. Iš tikrųjų niekada nebūčiau grįžęs
prie šio filmo, jeigu ne dabar skaitomi Leonido Donskio tekstai, kuriuose jis
labai žavisi šiuo režisieriumi ir ne kartą mini būtent šį filmą kaip išskirtinį
kino reginį. Norėdamas praplėsti kontekstus, keliaudamas į Italiją įsimečiau šį
filmą pasižiūrėti, tad trumpai pasidalysiu įspūdžiais apie jį.
Buvau pamiršęs Fellinio aštrią kino kalbą! Man ji
tokia kampuota, ryški ir bauginanti. Priminė ankstyvuosius Tarkovskio kino
manevrus, ypač „Ivano vaikystę“, kuriame sapno ir tikrovės vaizdiniai perteikti
teatrališkais ir ekspresyviais kino kadrais. Aišku, Fellinis jau kitoks ir jis
pasakoja apie savo kino pasaulį, tikriausiai panaudojo nemažai ir asmeninių būsenų,
kūrybos kine užkulisių. Pasakojimo centre – garsus režisierius Guido, kurį
suvaidino kultinis italų aktorius Marcello Mastroianni. Guido atvyksta į
sanatoriją pailsėti nuo sėkmės ir sudėlioti mintis, pagalvoti apie būsimus kino
projektus, tačiau nuo aplinkos ir žmonių jis negali pabėgti nei fiziškai, nei
emociškai, todėl kaip kokiame Tomo Mano romane „Užburtame kalne“ ar Paolo Sorrentino filme „Jaunystė“ veikėjai,
gyvendami sanatorijoje, susiduria su keliomis esminėmis problemomis. Guido
kamuoja gyvenimo nuovargis, nuo kurio jis negali pabėgti – žmona ir meilužės,
vaikystės seksualinės patirtys, gėdinimas, krikščioniška baisi mokykla, rūstūs
tėvai... Visa tai Fellini susuka į tikrovės ir prisiminimų, sapnų ir vizijų
kaleidoskopą, tad, sakyčiau, visas karnavalinis vyro psichinis vidinis
pasaulis, persisunkęs jaučiamu kūrybiniu nuovargiu, pavyksta.
Man asmeniškai labiausiai patiko scenos su moterimis,
kurios „susitinka“ Guido vienoje įsivaizduojamoje erdvėje ir varo jį iš proto –
tai labai ekspresyvi, teatrališkai pavykusi scena, kuri galėtų būti netgi tam
tikra prasme kabaretiniu kinu, jeigu aktorės dar dainuotų... Visgi filmas
šiandien man byloja apie populiarumo ir žinomumo kainą. Baisu būti įtakingu,
matomu ir žinomu, nes esi labiau nei bet kas kitas pažeidžiamas. Vienoje iš
pabaigos scenų veikėjas Guido per konferenciją palenda po stalu ir bando
fiziškai pabėgti nuo viešumos – labai komiška, bet ir labai tragiška, nes tai
neįmanoma, kaip, beje, pabėgti ir nuo praeities įvykių, prisiminimų, patirtų
traumų, kurios suformavo Guido. Paradoksalu, kai filmo pabaigoje sugriaunamos
didingos konstrukcijos kosminiam filmui, kurį turėjo filmuoti Guido, kitaip
sakant, kelionė į kosmosą neįvysta, tačiau griūvantys karkasai tampa metafora,
reiškiančią ne griūvantį gyvenimą, o atitvarų ir ribų naikinimą tarp asmeninio
kūrėjo gyvenimo ir paties kino turinio. Juk šiaip ar taip visos kine
vaizduojamos istorijos ateina iš mūsų gyvenimo ir pasąmonės iškeltų praeities
patirčių. Kartą gyvenime pamatyti „Aštuoni su puse“ gal ir mirtinai nebūtina,
tačiau verta.
Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 93/100
IMDb: 8.0
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą