Sveiki,
Džiaugiuosi tomis akimirkomis, kai leidžiu sau
juoktis. Vedamas tokios nostalgijos puoliau žiūrėti naujausią „Bjaurusis aš“
dalį – „Bjaurusis aš 4“ (angl. Despicable Me 4) (2024),
kurį režisavo Chris Renaud. 2010 metais pasirodžiusi pirmoji dalis sukėlė
animaciniame kino pasaulyje sensaciją, nes visi norėjo pamatyti gerietį blogio
genijų, aplipusį dar anuomet nematytais geltonais pampačkiukais
pakalikais, kurie kėlė nemažą juoką, o vėliau tapo mūsų mega prekybos centrų už
pirkinius davinėjamais lipdukais ir mini plastikinėmis figūrėlėmis.
Per jau beveik 15 metų trunkantį šio projekto gyvavimą
teko sulaukti ne vienos serijos bei paralelinių projektų. Vienų geresnių, kitų
prastesnių, kitų labai vidutiniškų ir neįsimenančių, tačiau pratęsiančių tas
pačias idėjas kiek kitais siužetiniais niuansais. Naujausioje dalyje blogio
genijus Gru, tenka pripažinti, visiškai ne blogio genijus. Tai jau net
nebepateisinamas įvaizdis, nes Gru absoliučiai kaip tėvas, kaip žmogus atstovauja
teisingumui. 4 vaikų tėtis suima žmogų vabalą – vieną aršiausių piktadarių tuo
metu ir atima iš jo blogio pagrindinį metų apdovanojimą. Nuteistas tarakonas
prisiekia, kad pabėgęs iš kalėjimo pirmiausia atkeršys Gru šeimai, atims jo
mažiausią kūdikį ir pavers jį monstru...
Galiausiai visas siužetas laikosi „ant to“, kad Gru
šeimai suteikiamos vyriausybinės jėgos pasislėpti mažame turčių miestelyje,
tačiau ir ten snobiškoje kaimynystėje atsiranda piktadarių, kurie atpažįsta Gru
ir juo pasinaudoja. Aišku, šalia fone veikia visų pamėgti geltonieji pakalikai,
o kai kurie iš jų mutuoja į super pakalikus ir tampa dar įdomesni. Gal nesumeluosiu
sakydamas, kad man labiau patiko paskutinioji matyta „Pakalikai“ projekto dalis
nei „Bjaurusis aš 4“. Gal dėl to, kad pats siužetas šiek tiek pasirodė
lėkštokas ir nuspėjamas, panaudojami tie patys nuspėjami įvaizdžiai, o
dinaminis vyksmas sukasi apie infantilias keršto suaugusiųjų ambicijas.
Pabaigoje labai tipinė ir jau nuobodi – du konkurentai savotiškai susitaiko
dainuodami vaikiškas daineles ir galiausiai laimi ne stipriausias, o tas, kuris
turi daugiausia supratimo – taigi, kaip sakant, visi kalėjimo blogiukai pakelia
oranžines šikneles ir šoka kažką panašaus į makarena, nes juk nepaliksi
jaunųjų žiūrovų nelaimingų. Štai kuo skiriasi Disnėjus nuo, tarkim, puikiosios
japonų animacijos. Šablonai suinstaliuoti labai doroviškai saugūs ir kiek
nulaižyti, atsibodę per daugel metų įvairių tokio stiliaus kino kūrėjų, bet
filmą gelbsti nostalgija, retsykiais pavykę juokeliai, smagūs, nors ir
tipažiniai, veikėjai.
Mano įvertinimas: 6/10
Kritikų vidurkis: 52/100
IMDb: 6.2
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą