Goran Vojnovič. „Jugoslavija,
mano tėvynė“ – Vilnius: Kitos knygos, 2018. – p. 384.
Sveiki, skaitytojai,
Jau tampa tradicija, kad keliaudamas į kokią nors šalį
stengiuosi į kelionę pasiimti kokią nors tos šalies knygą, kad geriau
suprasčiau šalies kultūrą. Šiemet keliavau į Kroatiją ir pasiėmiau Slovėnijos
rašytojo Goran Vojnovič (g. 1980) romaną Jugoslavija, mano tėvynė
(slovėn. Jugoslavija, moja dežela). Kadangi nieko įdomaus neradau iš
kroatų literatūros lietuviškai, nutariau pasiimti slovėno kūrinį, kuris
pasakoja apie subyrėjusios Jugoslavijos padarinius žmonių kartoms, ypač apie
žiaurų slovėnų, kroatų, serbų ir bosnių karą 1991-1995 metais.
Goranas Vojnovičius yra slovėnų literatūrinė žvaigždė.
Pats vaikystėje ir paauglystėje išgyveno Balkanų karus, tad dalį savo
prisiminimų ir būsenų, apmąstymų jis panaudojo kurdamas pagrindinį knygos veikėją
Vladaną Borojevičių, kuris tampa savotišku rašytojo alter ego. Pats
Goranas Vojnovičius parašė ne vieną populiarų ir skandalų sukėlusį kūrinį,
lietuviškai dar išverstas Figmedis (Kitos knygos, 2021), dirbo su
teatru ir kinu, yra ekranizavęs savo romaną. Jugoslavija, mano tėvynė
pasirodė 2012 metais ir sulaukė 5 tiražo parkartojimų. Savam krašte pranašu
nebūsi, bet, pasirodo, tai negalioja Vojnovičiui, kurio romaną į lietuvių
išvertė puiki ir mano mėgstama vertėja Laima Masytė. Asmeniškai apie
žiauriuosius Balkanų karus dešimtajame dešimtmetyje žinau nedaug, veikiau iš Arsen
Anton Ostojic filmo Niekieno sūnus (2008) bei apie Srebrenicos tragediją
Bosnijos režisierės Jasmila Zbanic filmo Quo vadis, Aida? (2020), todėl Jugoslavija,
mano tėvynė iš tikrųjų praplėtė suvokimą, kaip žmonės gyveno pastaruosius
dešimtmečius nepriklausomybę paskelbusiose Balkanų valstybėlėse.
Istoriją pirmuoju asmeniu pasakoja pagrindinis veikėjas
Vladanas, kuris iš dabarties perspektyvos vis nusikeliauja į vaikystę, kai
prasidėjo serbų, kroatų ir bosnių karai. Vladano tautinė tapatybė – tik iš
pažiūros buvęs jugoslavas, tačiau net gyvuojant Jugoslavijai buvo aiškiai
suvokiamos skirtingos tautinės tapatybės. Tikriausiai nerasime Balkanuose neprasimaišiusios
giminės, kurioje nebūtų susipriešinimo, panašiai ir Vladano šeimoje. Tėvas –
serbas, o motina – slovėnė. Prasidėjus karui Vladano tėvas dalyvauja žiauriose
žmonių žudymo operacijose Kroatijoje. Mažasis Vladanas kalba tik tėvo serbų
kalba, tačiau palikta motina Duša iš Belgrado grįžta į Slovėniją ir nutraukia
visus ryšius su sutuoktiniu, tarptautiniu mastu pripažintu kaip karo nusikaltėlį,
o sūnui Vladanui pasako, kad tėvas žuvo kare.
Suaugęs sūnus Vladanas sužino, kad jo tėvas visgi
gyvas ir slapstosi nuo karo tribunolo. Negana to, motina slėpė jo slaptus
laiškus, tad prasideda ilgas tėvo prikėlimo iš numirusiųjų susigrąžinimas. Vladanas
keliauja po buvusias Jugoslavijos šalis ir ieško tėvą pažinojusiųjų žmonių,
kurie galbūt žino, kur šiuo metu jis slapstosi... Tiesa, laikai pasikeitę, nes
Slovėnija yra Europos Sąjungos valstybė, o ir kiekviena Balkanų atsiskyrusi
šalis pasuko savu keliu, tačiau pasakojime atsiveria buvusios senosios žmonių
kartos Jugoslavijos ilgesys. Čia panašiai kaip su mūsų Sovietų Sąjunga, kai
senyvi žmonės ilgėsi sovietinės tvarkos, dovanojamų butų ir kontroliuojamų
gyvenimų. Skaitant knygą nemažai panašumų tarp buvusių jugoslavų ir Sovietų
Sąjungos gyventojų, todėl nesunku suprasti tų žmonių sentimentus, vertybių
sumaištį tarp politikos ir įsivaizduojamos anų laikų laisvės.
Man patiko knygoje Balkanų tradicijų ir kultūros
aprašymai, primenančių Emiro Kostiuricos karnavalinio chaoso filmus,
pavyzdžiui, puikiai aprašomos skirtingų tautų įsimylėjėlių tuoktuvės,
išgėrinėjimo kultūra, tačiau knygoje labiausiai ir puikiausiai, sakyčiau, perteiktas
skirtingų tautų prieštaringumas, primenantis rusų romantizmą apie vienybę, gėrį
ir tiesą, kai viena ranka tas pats žmogus gali žudyti ir tuo pačiu metu žudyti.
„Bent jau aš šitaip įsivaizdavau Balkanų kraugerius. Mano galva, jie niekada
nebuvo bedvasiai svetimų įsakymų vykdytojai. Ne, mano košmaruose jie stojo kaip
sukaitusių girtų vyrų gauja, kuri kankindama kalinius traukia tas pačias
įstabias dainas, kurioms skambant kitados įsimylėdavo ir tuokdavosi jų aukos. Visa
tai suvokiau kaip karo Bosnijoje metaforą – didžiulis „ilgesingos meilės
naktinis košmaras“, kruvina dvasinio sopulio orgija. Nelaimingai įsimylėjusių
ir amžinai nesubrendusių bepročių kerštas. „Kas dainuoja, pikta negalvoja“,
matyt, šitaip samprotavo tie uniformuoti nebrendilos dainuodami apie žudymą ir
lavonų mėtymą į griovius ir kartu glėbesčiuodamiesi, bučiuodamiesi ir vienas
kitam atverdami savo jautrias balkaniškas sielas. Tai buvo nuolatinis perdėtai
užsitrinusių neandertaliečių kentėjimas ir gedėjimas (p. 124).“
Prieštaringas ir pats Vladanas, kuris bando suklijuoti
savo tėvo kaip tėvelio ir žiauraus kario portretą, kovodamas su
prieštaringais jausmais. Prisimindamas teisingą tėvo auklėjimą, jo švelnumą, Vladanas
nuolat rekonstruoja tėvą, prikelia jį iš prisiminimų, bet nėra nepajėgus kovoti
su tėvo kario tapatybe, tuo pačiu, kuris glostęs savo sūnų galėjo žudyti kitus
vaikus. Iš tikrųjų Vladano tėvas įkūnija visos Jugoslavijos žmonių tragediją. Pagrindinis
veikėjas bando suvokti ir priimti nemalonius faktus, užuot kūręs paminklus ir
atskyręs gėrį nuo blogio, ką mes, lietuviai, šiuo metu itin mėgstame – kiršytis
ir pyktis dėl paminklų ir įprasminimų. Dažnu atveju net tie, kurie tuo
laikotarpiu net negyveno ir nieko nežino apie tą laikotarpį. Gal ir teisūs kai
kurie knygos veikėjai Vladanui sakydami, kad jis neturi teisės smerkti, nes
pats nedalyvavo ir nesuvokė anų laikų nei politikos, nei susiskaldymo, tačiau
dažnai taip jau būna, kad ne tik nugalėtojai rašo istoriją, bet ir tie, kurie
net negyveno tame laikotarpyje. Dažnai šie netgi perrašo.
Visgi knyga iš pradžių daug žadėjo iš literatūrinės
perspektyvos. Atrodė, kad bus tirštas pasakojimas, bet knygą įpusėjus tapo
aišku, kad autorių riboja troškimas vystyti Vladano pasakojimo struktūrą. Kai kurie
dialogai neįtikino, pristigo man natūralumo, šnekamosios kalbos, nors sakoma,
kad romane gausu pustonių ir kalbėjimo kodų, kurių tesupras tik tikras Balkanų
gyventojas, man, atmetus įdomiuosius kontekstus, pats naratyvas buvo nuspėjamas
ir kiek lėkštokas. Labiausiai man nepatiko pagrindinio veikėjo nuolatinis savo
jausmų ir situacijos analizavimas ir pažodinis reflektavimas, kuris veda prie
tiesmukaus sentimentalizmo, pavyzdžiui: „Niekaip nepavyko savęs įtikinti,
kad niekada jo nepamatysiu, ir sąmoningai užgniaužti viltį, kurią galbūt
niekinau ir ignoravau, bet kurios negalėjau neigti. Susitaikiau su tuo, kad
viena mano širdies dalis trokšta pamatyti tėvą, ir slapta džiaugiausi būsimu
mudviejų susitikimu kur nors ir kada nors. Ilgainiui leidau sau tą mažą
silpnybę ir ėmiau laikyti ją sava, guodžiausi, kad manyje pasireiškia vaikas,
trokštantis, jog tėvelis vėl paimtų jį už rankutės ir nusivestų į Pulos turgų
pas Makį (p. 206).“ Didelė dalis teksto primena psichoterapinį rašymą, t.
y. pastangas išpažinties rašymo metu, aiškinant sau emocijas ir situacijas,
susivokti šiame pasaulyje. Neretai perdėtai aiškinant, su nereikalingais
pasikartojimais ir noru viską pažodžiui perteikti. Juk pauzė kartais būna
išraiškingesnė už tuziną jausmų analizės puslapių.
Visgi knyga Jugoslavija, mano tėvynė daugiau
pavykusi knyga, nes pagal Vladano šeimos tragediją galima susidėlioti visų
Balkanų tautelių tragišką paveikslą, suvokti, kaip žmonės gyvena tame skirtybių
ir sumaišties katile, priimti jų būsenas ir politinius sprendimus. Knyga iš
esmės daug ką paaiškina. Nors mums, lietuviams, romane yra suprantamų dalykų,
bet jaučiu, kad istorija tikriesiems kroatas, slovėnams, serbams, bosniams
veikia kaip psichoterapinis balzamas, bylojantis apie sudėtingus tapatybės ir
vertybių aspektus. Knyga minorinė, liūdnoka, turinti lietuviško gariūnmečio
tūžmasties, tačiau kartu ji guodžianti ir gydanti. Aišku, pirmiausia pačius
Balkanų gyventojus.
Dalį kūrinio perskaičiau
Kroatijos (taigi Balkanuose!) Makarskos Rivjeroje, Makarskos kalnų papėdėje.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą