Filmas: "Jaunatis"

Sveiki mielieji, man penktadienis buvo išties labai turininga diena, spėjau pabuvoti ir filmo „Jaunatis“ premjeroje. Kaip žinote kinas yra kone pati populiariausia meno šaka, į kurį suplūsta daugiausiai žmonių, tokio dėmesio nesulaukia net dailės parodos, nei dramos teatrai, nei kitos menų šakos. Nenuostabu, kad po labai sėkmingo filmo „Saulėlydis“, tęsinys „Jaunatis“ susilaukė beprotiško pasisekimo. Jaunimas tiesiog saldžiai alpsta dėl vampyrų, nors dar prieš keletą metų visi tik ir traukė į save Hario Poterio magiškus burtus. Žmonėms patinka magiški dalykai, už tai jų negalima kaltinti ar smerkti. Iš pačios aukščiausios kino teatro ložės teko stebėti „Jaunatį“, nesibaigiančios mirtingosios ir vampyro meilės istorijos. Pakomentuosiu ir salės reakcijas, kurios kėlė man didelį juoką. Ypač merginų reakcijas pamačius pusnuogį raumeningą vaikino kūną. Visos kone išsiskietusios kaip vištos alpėjo, atrodė, kad pagrindiniams vyriškos lyties aktoriams atiduotų savo kūną nė nemirktelėjusios. Nemažiau bandos jausmą pagavę kvatojo ir iš vieno kvailelio, kuris juokėsi be priežasties, o iš paskos savo nevalyvu juoku užkrėtė pusė salės, o žemiau sėdinčioji eilė tik ir blizgino į akis savo prabangiais spalvotais mobilaizeriais, trukdydami mėgautis filmu. Nepaisant visų humaniškumo kultūrinių trūkumų, man filmas patiko. Aišku, buvo tokių scenų, kurios galėjo labai greitai užbaigti. Romantinės scenos, kurios beveik nieko, mano akimis, naujo nepasakė, buvo ištęstos iki begalybės. Kur kas įdomiau buvo nagrinėti vampyrų įstatymus, kraugeriškus vilkolakių ir vampyrų susitarimų peripetijas ir Belos šaltakraujišką balansavimą tarp mistinių būtybių, sergant nesibaigiančia depresija. Prie visko buvo labai gerai suderintas filmo niūrumas, tas tirštai apsiniaukęs dangus, po kuriuo kaip po prekybos centru trainiojasi vampyrai ir vilkolakiai tarp miškų ir žmonių. Viską netikėtai pakeičia saulėtoji Italija, kuriame mane pašiurpino vampyriškoji herarkija, kuri į savo požemius atsivilioja turistų grupes ir skaniai pasisotina jų klyksmais ir krauju. Dar vienas kabliukas užmetęs intrigą buvo Belas mokėjimas atsispirti vampyriškoms galioms. Niekas nesugeba skaityti jos minčių ir nukreipti kitų vampyriškųjų galių. Kuo ta Bela tokia ypatinga? Šioje dalyje tai neatskleidžiama, belieka laukti tik sekančios filmo dalies „Užtemimo“. Dabar sėdžiu ir mąstau, kur yra ta riba tarp gero ir populiaraus kūrinio ir nepažabotos laukinės komercijos ir totalaus šlamšto. Kur yra ta riba kai geras kūrinys ir „totalus prifarširuotas briedas“ yra suplakama taip gardžiai, kad sunku atskirti nuo šedevro. Galiausiai turime mokėti individualiai atsirinkti, kas mums priimtina. Galiu pasidžiaugti nors tiek, kad kinas kol kas vis dar gyvena savo aukso amžių ir yra be galo populiarus. Nenustebčiau, kad sekančioji „Užtemimo“ dalis bus dar labiau laukiama ir dar labiau populiaresnė. Neseniai Lietuvoje išversta jau ketvirtoji žymios amerikiečių sagos rašytojos knyga „Brėkštanti aušra“. Nereikia nė sakyti, kad ši knyga tuoj bus visų topų viršūnėse. Kaip keista, kad paskui knygą arba paskui filmą glaudžiai susikabinusios skirtingos menų šakos tempia viena kita už ausų ir kelia į viršų. Šį dešimtmetį labai glaudžiai bendrauja kinas ir knyga, dailė su muzika. Ar galime ateityje laukti šių menų šakų susidvejinimo? Galbūt belieka tik pagyventi ir pamatyti.

Jūsų Maištinga Siela