Sveiki, skaitytojai,
Naujoji Rara leidykla itin
nemažai savo knyginio asortimento siūlo mums iš Lotynų Amerikos literatūros,
kitaip sakant, kerta langą ne tik į klasikinius ir pačius garsiausius šio
regiono rašytojų darbus, bet ir į šiuolaikinę šio kontinento literatūrą, kuri,
beveik nėra jokios abejonės, jau tampa tikra klasika. Klasika, kurią galime
perskaityti lietuviškai, nesulaukę, kol kas nors bus įvertintas Tarptautiniu
Booker ar Nobelio premija. Vienas iš tokių man nežinomų iki šiol
rašytojų buvo argentinietis César Aira (g. 1949), kuris gretinamas su
svarbiausiais Lotynų Amerikos literatūros prozos balsais, tokiais kaip Roberto
Bolaño ir Jorge Luis Borges. Šiuo metu autorius yra per savo netrumpą rašytojo
karjerą išleidęs per 120 knygų. Į rankas paėmus jo knygas, nesunku suprasti,
kodėl šitoks produktyvumas, nes jo knygos trumputės. Lietuviškai leidykla Rara
išleido Vienas keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimas (isp. Un
episodio en la vida del pintor viajero) ir Vaiduokliai. Paprastai
šios aptariamos knygos trumpinys yra Nutikimai, o ją išvertė į lietuvių
kalbą Aistė Kučinskienė.
Istorija pasakoja apie realiai
egzistavusį keliaujantį dailininką Johaną Moricą Rugendą (1802–1858) (Johann
Moritz Rugendas), kuris, lankydamasis po egzotiškiausias pasaulio vietas, tapė
egzotiškus gamtinius kraštovaizdžius. Knygos pradžioje pasakotojas trumpai
supažindina su šios asmenybės giminės istorija, tačiau greitai istorijoje
susitelkia į laikotarpį, kai Čilės Andų kalnais garsus tapytojas atkeliavo į
Argentiną. Argentinos pampos garsėja savo neaprėpiamomis lygiomis plokštumomis,
todėl vizualiai nesimato nei iš vienos pusės horizonto pabaigos. Vedamas naujų
paieškų ir ambicijų, Rugendas keliauja su savo jaunuoju kompanionu Robertu
Krauze į vadinamąją Argentinos „tuštumą“ vien tam, kad patirtų kelionę ir naują
erdvę, o šis potyris turi suteikti naujos krypties jo nusistovėjusiai žanrinei
tapybai, kurią būtų galima apibūdinti kaip gamtos fizionomiką. Šios tapybos
vienas ryškiausių atstovų, dariusių didelę įtaką to laikotarpio keliaujantiems
tapytojams (nes juk nebuvo fotoaparatų!) buvo vokietis Aleksandras fon
Humboltas (1769-1859), kuris žavėjosi draugo darbais, tačiau skatino nevykti į
Argentiną, nes ten nėra ką tapyti. Visgi Rugendas nepaklauso ir jis į Argentiną
dukart nukeliauja arkliais ir mulais.
Knygos autorius yra argentinietis,
todėl jis pasirinko atskleisti paslaptingą, mistinę ir galingą Argentinos kalnų
ir plynaukščių bei lygumų žemę pasirinkęs itin mistišką pirmąją Rugendo
kelionę. Iš tikrųjų C. Aira nušauna du zuikius: reklamuoja Argentiną ir susieja
ją su istorinėmis vokiečių asmenybėmis, todėl sužinome ir apie vieną, ir apie
kitą. Autorius pradžioje leidęsis į faktines detales kuria biografinį
pasakojimą, tačiau netrukus pakeičia žanrą ir iš faktografinės pereina į
fiktyviąją, pasirėmęs išlikusiais tapytojo darbais ir siųstais laiškais
seseriai į Europą. Kas iš tikrųjų vyko toje klajoklių žemėje? Ar įmanoma
priartėti prie tuštumos?
Iš pradžių naivūs eksperimentiniai
kelionės motyvai tampa pagrindiniam veikėjui tikru egzistenciniu išbandymu. Tai
kelionė į savęs pažinimą. Į savo žvėries ir demoniškąją pusę, bet kartu
autorius laikosi dailės istorijos ir jos plėtotės teorijos, išmoningai ir
neįkyriai perteikia filosofinį egzistencialistinį pajautą, kitaip sakant, tai
veikėjo susitikimas su savimi, paneigiant ir priimant savo ribotumą, tamsumą ir
genialumą.
Autorius lengvais poetiniais
štrichais mistifikuoja pampos lygumas, iš pradžių įterpdamas epizodą iš
Biblijos apie skėrių nugraužtus laukus ir gyvulius, vėliau netikėtai ištikusią audrą,
į kurią su arkliu papuola pagrindinis veikėjas. Šis epizodas gana kinematografiškas,
tačiau ekspresyviai pavykęs, kone mistinis. El minogote ispaniškai
reiškia „lėlė“, veikėjas apakintas žaibų, išvysta danguje minogotę, kuri,
galima sakyti, nubaudžia veikėją už... pernelyg didelį troškimą pažinti ir
suvokti pasaulį. Kitą vertus, tai gali būti ir suvokimas, atėjęs iš kančios,
kaip dovana ambicingam tapytojui. Galiausiai po audros keliauninkai aptinka
Rugendą su smarkiai subjaurotu veidu.
„Stambus randas kaktos
viduryje driekėsi žemyn link paršiukiškos nosies, abiejų šnervių, dabar esančių
skirtingame aukštyje, ir tęsėsi link ausų raudonų spindulių tinklu. Burna
susitraukė iki susiraukšlėjusio ir vagoto rožės pumpuro. Smakras pasistūmė į
dešinę, iš jo apskritai tebuvo likusi duobutė, lyg šaukštas sriubai. (p. 49).“ Veikėjas
tampa savotišku V. Hugo kvazimodu, apakintas nesiliaujančių migrenos priepuolių,
iškreipto monstriško veido, raumenų konvulsijų ir opijaus haliucinacijų, jis
imasi ambicingai tapyti batalines indėnų ir vietinių gyventojų kovas pagaliau
perprasdamas ir suvokdamas grožio ir bjaurasties, gyvuliškumo ir žmogiškumo
ribas. Vėlgi autoriaus sukurtas puikus paradoksas: Rugendas atvyko tapyti
išorinio pasaulio, bet kelionėje pertapė savo veidą, atidengdamas išorėn
monstriškumą.
Monstriškumas knygoje svarbus, nes apakintas
haliucionacijų jis ligoninėje regi siaubūnus, o ne žmones, galiausiai pats
vienu iš jų pavirsta, bet gebėjimo tapyti ir eskizuoti nepraranda. Įdomūs
knygoje dažnai nutylimi Krauzės ir Rugendo santykiai. Du tapytojai: vienas
talentingas, kitas stokojantis talento, keliauja drauge ir nors niekur
neparašyta, jog jiedu homoseksualai, tačiau tam tikrais rakursais ryškėja jų
grožio ir santykių lūžis. „Dendis Krauzė labai vertino savo išvaizdą,
dailumą, jaunystę; tai jį išlaisvino nuo prievolės turėti visa kita (p. 86).“
Ir tuo pačiu: „Tai, kad Rugendas jau pasiekęs šią stadiją, buvo galima
suprasti iš tylių jo pokalbių su savo paties pokyčiu (išvaizdos ir pasaulio
suvokimo): jis stebėjo daiktus – nesvarbu kokius – ir nuspręsdavo, kad jie
apdovanoti „esme“, lyg koks girtuoklis, apskretusioje landynėje įsistebeilijęs
į apsilupinėjusią sieną, į tuščią butelį, į langinių atbrailą ir matantis, kaip
tas objektas išnyra iš niekur, iš ten, kur jį panardino jo paties transas.
„Koks skirtumas, kas tai yra!“ – sako estetas, giliausiai įsijautęs į
paradoksą. Svarbu, kad tai apskritai yra (p. 86-87).“
Skaitant žavi knygos pasakojimo
polėkis ir dinamika, autoriaus gebėjimas „įsibėgėti“, o įsibėgėjus paversti biografiją
į mistinį sapną, kuris atskleistų gaivališką gamtos grožį, kuris nebrandiems
civilizuotiems žmogeliams iš Vokietijos gali būti mirtinas. Pažinti savo žemę
ir kraštą, kvėpuoti jos oru, debesimis ir kultūra, reikia laiko. Pabaigoje
veikėjas patenka pas indėnus su savo baisiu kvazimodišku veidu ir ima piešti,
ima daryti tai atmetęs bet kokias proto diktuojamas sąlygas, piešti iš tos
pačios besiveržiančios prigimtinės inercijos, transo, iš gamtos padiktuoto
ritmo. Nedidukė knygutė demonstruoja šiuolaikinio Argentinos autoriaus gebėjimą
perteikti ritmiškai tekstą, perteikti daugiabriaunes esmes apie pasaulio
supratimą ir savo būtį. Skaitydamas vis prisimindavau, jog kažką labai panašiai
apie du išprotėjusius keliautojus vokiečius jau buvau skaitęs, tad negaliu
neparekomenduoti vokiečių rašytojo Daniel Kehlmann Pasaulio matavimas,
kuris kiek kitokiais rakursais bando perteikti svajotojų keliaujančių
mokslininkų pasaulio vaizdinį. Tačiau ar įmanoma išmatuoti tai, kas iš pažiūros
nuolat kinta? „Tiesioginis pasaulio suvokimas yra tiesiog neįmanomas jau
pagal apibrėžtį. Vis dėlto tarpininkavimas tam tikru metu netenka galios,
negali sakyti, kad jis pranyksta, atvirkščiai, – tampa perteklinis, ir tuomet
tą, kas perduodama per tarpininkus, imi laikyti tikruoju pasauliu, taip
įgaudamas galimybę per ženklus jį pažinti, nuogą ir pirmykštį (p. 88-89).“
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą