Sveiki,
Tiesiog vartydamas savo
senus užrašus iš mokyklinių laikų, aptikau kažkada labai patikusį šį Juozo
Erlicko eilėraštį pavadinimu „Mano stalas“. Pamaniau, o kodėl nepasidalijus su
skaitytojais? Gal dar kai kam sukels kokius nors jausmus.
Mano
Stalas
Mano stalas nėra
apvalus,
Nei derybų, nei
vaišių stalas,
Suvaikėjęs,
išblyškęs – graudus,
Ne kas dieną nuo
dulkių nuvalomas.
Net jaunystėj
nebuvo gražus,
Nestovėjo jis
niekad salonuos,
Ir prie jo
niekados rateliu
Nesusėsdavo ponai
ir ponios.
Jam gėlių
neatnešdavo niekas,
Nestovėjo ant
kilimo jis,
Neturėjo nė
staltiesės niekad,
Užsiklodavo laikraščiu
tik.
Pro vienintelį
langą tematė
Lopinėlį dangaus
tarp stogų,
Ir į stalčius per
daugelį metų
Nesukrovė jis
turtų jokių.
Jo draugai leido
laiką kavinėj,
O jis vienas stovėjo
čionai,
Tiktai elgeta
lempa stalinė
Lankė jį kitados
vakarais.
Bet ar buvo tai
meilė – kas žino?..
Ar jį gerbė kėdė –
pasakyt negaliu.
Jau seniai jį
pamiršo miškai – ko tėvynė.
Jam eilėraštį šitą
skiriu.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą