Sveiki,
Lapkritis. Šįryt parašiau
keletą eilėraščių. Lengvų. Lengvesnių nei pernai ar užpernai. Ir klausiu savęs:
kas man, po galais, pasidarė? Kažkoks keistas stabilumas. Tvirtumas, kad viskas
yra gerai, o eilės nebetenka kančios, tos tvirtos gravitacijos, bedugnių, kada
lygintuvais išlygindavau kiekvieną bučinį, kad skaudėtų, o dabar... Tik bijau,
kad lapkritis nebūtų apgaulingas.
Vakar buvau kapinėse. Važiavau
viešuoju autobusu su visais tais senukais per laukus. Plieskė iš debesų
properšų saulė. Ir rodėsi, kad važiuoju ne į kapines, o kažkur kitur. Kažkur
Japonijos metro vamzdžiais, o ant kelių guli Murakamio romanų katinas.
Neapsirikote, man rodėsi,
kad važiuoju ne į kapines, o... į šviesą.
Trumpi
įsimylėjimai
Lapkrity įsimyli vyrai
Ir visos krantinės,
Ir nugerti bokalai
Laukia sniego.
Ir jis ateina.
Nuo kojų pirštų galiukų
Ir užkloja mūsų nieko nesakančias burnas
Ir žodžiai peržiemoja kurmiais
šachtose.
Neatsiprašinėk, jeigu neįsimylėjai,
Jeigu vėluoja ruduo
Ir mūsų paltuose širdys plaka
kitiems.
Neatsiprašinėk, jeigu neparlydėsi
manęs namo
Ir nuplikusi senė nebegers prie
krantinės ligi ryto,
Ligi pirmojo sniego.
Ligi atsiprašymo sau
Ir pasauliui...
Nes ir ji.
Kaip ir mes visi.
Į-si-my-lė-jo
Šitokį baisų
Rudenį.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą