Deborah
Levy. „Karštas pienas“ – Vilnius: Balto, 2019 – 272 p.
Sveiki,
skaitytojai,
Paskutiniu
metu tie, kurie stebi naujausias išleistas knygas, tikriausiai pastebėjo, kad į
rinką plūstelėjo daug naujos leidyklos BALTO leidyklos namai leidžiamų verstinių
knygų. Nors daugelis jas skaito jau ne vienerius metus, tačiau pats
susigriebiau tik šį rudenį, kai leidykla išleido Man Booker trumpojo sąrašo
knygą Karštas pienas (angl. Hot Milk), kurią parašė britų romanistė
ir dramaturgė Deborah Levy (g. 1959). Paskutiniuoju metu tai autorė,
kurią galima vadinti „ant bangos“. Be to, kad Karštas pienas pateko 2016
metais į trumpąjį Booker sąrašą (ji ir anksčiau buvo nominuota), bet ir
šiemet su naujausiu romanu The Man Who Saw Everything buvo įtraukta į ilgąjį
Booker Prize.
Daugelis,
skaičiusių Karštą pieną, kūrinį apibūdina kaip „intriguojantį, bet labai
keistą“. Istorija gana sumišusi kultūrinėje europietiškoje erdvėje, apimanti Pietų
Europos dalį ir Britaniją. Sofija kartu su motina Rosa atvyksta iš Britanijos į
Ispaniją, kad pagydytų paralyžiuotas ir nejautrias Rosos kojas, kadangi niekas
neranda tikrosios priežasties, todėl manoma, kad tai psichologiniai dalykai. Sofija
– graiko ir britės dukra, jas abi palikęs tėvas grįžo į Graikiją ir atsivertęs
į katalikybę vedė kone Sofijos amžiaus moterį iš Italijos ir su ja susilaukė
naujagimės... Knyga pasakoja vienos šeimos suirutę po visą Europą istoriją,
kuri pilna susikaupusios ir neišreikštos nuoskaudos, nusivylimo ir neapykantos.
Sofijai apie trisdešimt, ji ruošiasi kabintis į doktorantūrą, tačiau yra
besąlygiškai pažeidžiama ir prikaustyta prie sergančios pagiežingos motinos.
Viskas
būtų kaip ir eiliniuose romanuose apie šeimos nesantaiką, tačiau autorė randa
nuostabių ir literatūroje nedažnai pasitaikančių būdų, kaip šiuolaikinę
santykių reabilitacijos stebuklą paversti hipnotizuojančiu daugiaprasmiu ir
daugiamačiu literatūriniu pasakojimu. Iš pirmo žvilgsnio pasakojimas dvelkia kurortiniu
romanu, (jau vien ką sako daug kuo nuviliantis kataloginis knygos viršelis),
tačiau nuo pirmųjų puslapių darosi aišku, kad pasakojama tapatybės paieškos
problema, kuriai išsiskleisti padeda pasitelkti graikų mitologiniai niuansai ir
froidiškoji psichoanalizės teorija.
Autorė
tiesiogiai nenaudoja nei Antikos terminologijos, negretina dievų įvaizdžių,
tačiau akivaizdu, kad sadistiškai medūzų tvilkoma moteris Viduržemio jūroje siejama
su Medūza Gorgone, pabaisa iš Antikos mitologijos, į kurią pažiūrėjęs bet koks
mirtingasis pavirsdavo akmeniu. Iš tikrųjų šioje istorijoje medūzos sukelti
nudegimai Sofijos gyvenime atneša permainas – ji susitinka su tėvu, išsiaiškina
motinos paslaptį, išlaisvina seksualinę energiją, užmegzdama kurortinius santykius
su Ingrida... Knygoje šis medūzos sukeltas permainų metas reiškiasi itin
mistiškai, tarsi pasakotoja tai atskleistų potekstėmis, vis užsimindama apie
prabudusią Sofijos viduje esančią pabaisą, kitaip sakant, apie žmogaus ilgą
laiką užguitą pasąmonę ir jos valdomą žmogaus prigimtį.
Viena
didžiausių Sofijos problemų yra jos tapatybė, sietina su profesija. Pildydama nudegimų
punkte sveikatos kortelę ji nurodo padavėjos profesiją, nors iš prigimties yra
giliamintė mokslininkė antropologė, kuri analizuoja žmonės pagal jų poelgius ir
ištartus žodžius, tačiau pati negeba susikurti asmeninio gyvenimo. Tą liudija
ir jos dirbtinis šlubavimas, kuris susiformavo nuolat lydint šlubčiojančią
motiną – prisitaikėliškoji Sofija. Atvykus į Ispaniją Sofiją ištinka tapatybės
krizė, ji vis labiau ima priešgyniauti motinai, permiega su vyru, susiranda
meilužę Ingridą, kuriai pavydi jos kitų meilužių, netgi maniakiškai ją
persekioja, o naktimis kankinasi negalėdama užmigti. Svarbus vandens
archetipas, kuris vis netinka sergančiai motinai. Ji tarsi vergė iš vazos,
kurią simboliškai bandydama išsivaduoti iš vergvaldės motinos sudaužo ir
laikinai pabėga pas tėvą į Graikiją...
Deborah Levy
Visi
šie Sofijos pokyčiai romane pateikiami nenuosekliai, todėl sukuriamas nestabilaus,
hipnotizuojančiai sapniškas pasakojimo įspūdis. „Tiesą sakant, nelabai
žinau, kokioje tikrovėje šiuo metu gyvenu. Nežinau, kas tikra. Šia prasme mano
pačios kojos netvirtai stovi ant žemės. Jau nebesiorientuoju. Mano motina
atsisakė, atsižadėjo, paliko, atmetė, nebereikalauja, neigia viską, o kartu su
savimi nuvertė ir mane (p. 238).“ Iš esmės chaotiška romano struktūra
paaiškina ir pagrindžia Sofijos psichikos nestabilumą, jos tapatybes paieškas
ir polinkį į analizę. Polinkis visur regėti antikinius simbolius – tai antropologės
mąstymo maniera, o jos santykiai su mama ir artimaisiais tampa jos tapatybės kaip
antropologės kūrybos praktika.
Kita
Sofijos problema – santykiai su motina, kurie turi įtrūkių. Nors Rosa niekada
apie tai nekalba, ji pilna nuoskaudos, kai ją paliko vyras. Ji manipuliuoja
dukterimi, kurią pavertė savo slauge. Motinos ir dukters ryšys dažniausiai
literatūroje simboliškai siejamas per bambagyslę ir pieną, kai su pienu gaunama
ir gyvenimo išmintis, motinos meilė, rūpestis ir emocinis intelektas, tačiau
Sofijos ir Rosos santykiai labai komplikuoti, jos viena kitos ne tik nesupranta,
bet dažnais atvejais yra skirtingose barikados pusėse: „Sofija, tu visada
kažkur toli. Aš ne toli. O visada per arti. Jos nuoskaudų (p. 113).“ Akivaizdu,
kad manipuliacija kaip tik sugriauna motinos ir dukters santykius, paverčia jas
abi nepakenčiamomis ir nelaimingomis, tačiau visada fiziškai esančias šalia
viena kitos – takia būvimo drauge kaina. Iš esmės šie toksiški šeiminiai
santykiai pasakoja apie motinos paleidimą vaiko į pasaulį būtinybę ir tuo pačiu apie baimę
paleisti ir likti vienišai, apie aukos vaidmens prisiėmimą, atsakomybės stoką.
Autorei
pavyko išgauti savitą teksto stilių, kuriuo atsiribojusi nuo sentimentalumo ir
tiesmukumo, pereina į mitologizavimą, todėl stilius kiek priminė J. M. Coeetze Jėzaus
vaikystę, kada autorius irgi savitais nepaaiškinamais, bet skaitytojui intuityviai
suprantamais būdais (simboliais, metaforomis, alegorijomis) perteikiama šiuolaikinė
toksiškų santykių analizė. Karštas pienas išties nepalieka abejonių, nes
jame įvairiais rakursais veriasi daugelio iš mūsų problemos – perdėtas pareigos
jausmas, tapatybės krizė, santykiai su motina, seksualinės įvairovės atradimai
ir nusivylimai, kurie įtaigiai nestabiliame pasakojimo sraute įgauna
pasąmoninio literatūrinio bangavimo, o dėl šios raiškos Karštas pienas
mano atmintyje dar išliks ilgai.
Jūsų
Maištinga Siela
Skaičiau, nebloga👍
AtsakytiPanaikinti