John
Berger. „Mes susitinkame čia“ – Vilnius: Baltos lankos, 2019 – 208 p.
Sveiki,
knygų skaitytojai,
Neturiu
tinkamo recepto, kaip iš tikrųjų derėtų skaityti tokias mažas, bet
įtraukiančias ir literatūrinį gomurį gaivinančias knygas kaip britų rašytojo John
Berger (1926-2017) kūrinį Mes susitinkame čia (angl. Here
Is Where We Meet), kurią mums į lietuvių kalbą išvertė Violeta Tauragienė
ir išleido Baltų lankų leidykla. Vieniems geriausia, tikriausiai, tokią knygą
skaityti vienu prisėdimu, kad istorijos gyvumas ir jos žvitrumas būtų pajaustas
iki pat šaknų vienu ypu. Kitiems tokios knygos skaitosi ilgai, tarsi tausojant,
dūsaujant, ilgai apmąstant pastraipoje skleidžiamas potekstes. Koks iš tikrųjų
esate skaitytojas jūs, tikriausiai, galite „pasimatuoti“ šiuo kūriniu. Bet mes
gi žinome, kad literatūrinius skaitymo įpročius labiau rikiuoja dienos darbai,
savaitės ritmas, ne visada galime rasti jėgų ir noro prisėsti prie geros
knygos, kai norime į ją įsiskverbti kaip į atskirą pasaulį, tam tikrą meditaciją.
Mes
susitinkame čia yra knyga „žudikė“.
Ji nesmogia tiesiai į veidą aštriais įvykiais, grandioziniais autoriaus sumanymais,
veikiau palengva saldžiai ir melancholiškai nuodija savo skaitytoją. Turiu galvoje
absoliučiai teigiamus šios knygos pasakojimo elementus t. y. knyga kaip muzika,
todėl ypatingai knygose, kurias lengviausia apibūdinti, kaip gurmaniškas arba
tokias, kuriose nieko nevyksta ir tuo pat metu vyksta absoliučiai viskas, labai
svarbus ir patikimas vertėjas. V. Tauragienė viena iš tokių, kuri jau (bent
man) tapo knygos pasirinkimo rodikliu, garantu, kad literatūra bus pajėgi man
suteikti katarsį ir, tenka pripažinti, dažnai taip ir nutinka.
Šioje
vaiduokliškoje istorijoje pagrindinis veikėjas yra pagyvenęs Džonas, kuris
keliauja motociklu po Europą, aplanko įspūdingus miestus ir juose išgyvena tai,
ką galima pavadinti anapusinio ir realaus pasaulio susijungimu, kada per tirštą
miesto aurą susitinkama su jau mirusiais Džono artimaisiais, kurie gyvena pagal
bendrą miesto energetiką, mirusiųjų dėsnius. Kartais atrodo, kad šie veikėjai
veikia kaip rekonstruotos ikonos iš pasakotojo atminties pasaulio, yra susiejami
pagal aliuzijas tam tikroje artimoje gyvenusio žmogaus erdvėje, o kai kada
atrodo, kad veikėjas iš tikrųjų tiki sutinkąs tuos neapčiuopiamus žmones miesto
aikštėse, gatvėse, kavinėse. Kelionės ir judėjimo motyvas šioje istorijoje
tampa esmine artimųjų susigrąžinimo per erdves medžiokle, bent jau taip atrodo
pirmuosiuose Lisabona ir Ženeva tekstuose, kurie sukurti magiškojo realizmo būdu.
Priešingai
nei Lotynų Amerikos magiškasis realizmas, man knygoje pasirodė artimesnė raiška
japonų rašytojui Haruki Murakami, kurio kūryboje taip pat apstu švelnių, kultūriškai
nesutirštintų mirusiųjų veikimo gyvųjų pasaulyje istorijų. Magiškasis realizmas
neatsitiktinis, kaip galima įspėti, J. Bergeriui didelę įtaką darė
argentiniečių rašytojas Jorge Borges, kurio kapą Džonas lanko Ženevoje. Kaip aprašyta
Ženeva! Personifikacijos priemone miestas perteikiamas kaip moters kūnas, kaip
tam tikra veikianti matrica su savo miesto energetika, vidine logika, o
įterptas J. Borgeso, gyvenusio paskutiniaisiais metais ir mirusio Ženevoje faktas,
tik dar labiau intelektualiai sustiprina pasakotojo ir keliautojo po Europą
kaip po atminties kapinyną žavesį.
Kūrinys
neįvardytas nei apsakymu, nei romanu, nei novelėmis. Tekstų vainikas – tai, kas
neįpareigoja laikytis žanrinių kanonų, leidžia kūrybiškai išsilieti per
kraštus, į tas literatūrines neapibrėžiamas paraštes. Kartu tas neapibrėžtumas
atrodo kiek erzinantis, nes sudaro įspūdis, kad tekstai „nesurišti“, parašyti
autoriaus skirtingais laikotarpiais, neišlaikant Džono bendrųjų biografinių istorijos
linijų. Jeigu Lisaboną ir Ženevą labiau vienija miesto aprašymas, erdvės
perteikimo kaip tam tikra gyvenimo filosofinė mintis, kituose tekstuose labiau
fokusuojamasi į kitus objektus. Ypatingai skiriasi paskutinis tekstas Šumas
ir Čingas, apie dvi skirtingas upes (viena iš jų Britanijoje, kita –
Lenkijoje), erdvėje jos pasakojime jungia praeitį ir dabartį, britų ir lenkų kultūros
takoskyrą (skirtybę ir bendrystę). Pagrindinio veikėjo apsilankymas miestelyje,
kur jo draugas neseniai vedė ir netrukus atsiveš žmoną ir sūnelį, jis ruošia
rūgštynių sriubą chaotiškai jungdamas draugo istoriją su savo praeities
išgyvenimais. Nors istorija nebetenka vaiduokliškumo, tačiau anaiptol
neprarandama mistinio teksto polėkio. „Tas kareivis buvo nušautas 1943 metų
gruodžio 31 dieną šitame name. Gal iš tikrųjų jis buvo nušautas lauke, prie
obels su vyšnios didumo obuoliukais, bet sprendimas jį nužudyti buvo priimtas
čia. Impulsas, privedęs prie to veiksmo, įsižiebė šitame kambaryje, gal žodis „sprendimas“
būtų per griežtas tam, kas vyko, apibūdinti. Tasai vokietis buvo vos aštuoniolikos
metų (p.153-154).“ Apie tai mąsto pasakotojas, ruošdamas tame pačiame name
rūgštynių sriubą atvykstantiems.
Rašytojas John Berger
Tikriausiai
vienintelis šios knygos minusas būtų šių tekstų netvarka, tam tikras idėjinis
raiškos palaidumas, „nesuveržtumas“, kada neišlaikomas to paties pasakotojo
tembras, jo bendra kelionė per Europą po laiką ir erdvę. Vienas iš šių tekstų visrakčių
būtų laiko ir erdvės unikali tvarka, tam tikra logika, dėsnis, kuris galioja tiek
pasakotojo gyvenimui, tiek perteikiama ir teksto minčių ritmikoje – tas
unikalus dėsnis, bandymas paaiškinti, ant ko stovi pasaulis, yra kartu literatūros
tekstų tvarkymo dėsnis. Pavyzdžiui, tekste Ilingtonas susitinka du pagyvenę
vyrukai, kurie netekę mylimųjų apžiūri sodą, abu smarkiai ilgėsi ir sodo chaose
ieško tam tikros tvarkos, dėsnio, kuris iš esmės tiktų ir jų sujauktiems
gyvenimams paaiškinti. Vienas veikėjas pataria kitam, kai šis nori surūšiuoti mirusios
žmonos paliktus eskizus: „Surūšiuok juos. Sugalvok sistemą, kuri tau tiktų.
Pagal metus, pagal spalvą, pagal tai, kas labiau patinka, pagal dydį, pagal
nuotaiką. Ir ant kiekvieno voko užrašyk jos vardą ir savo sugalvotą kategoriją.
Tai užtruks. Nė vienas jų neturi patekti į ne jam skirtą vietą. Kiekviename voke
sudėsi tam tikra tvarka, ant kiekvieno kitoje pusėje nežymiai parašysi eilės
numerį (p. 109).“ Iš tikrųjų Mes susitinkame čia tekstų vainikas
irgi turi savo unikalią sistemą, logiką, kuri tekstais jaučiama kaip labai
asmeniška ir brangi rašytojui J. Bergeriui. Tam tikri autobiografiniai niuansai
leidžia įspėti, kad autorius per savo sukurtą alter ego kataloguoja
prisiminimus, juos rekonstruodamas, suskirstydamas, perkurdamas.
Kas
sukuria teksto jaukumą? Ogi nuolankus, neciniškas pasakotojo balsas, kuris erdvę,
istoriją, objektus perteikia suasmenindamas. Vienas įsimintiniausių tekstų buvo
apie Prancūzijoje aptiktus piešinius urvuose, kuriuos antropologiniais
analitiniais rakursais pasakotojas suasmenina iki humanistinių vertybių skalės:
„Kaip tik todėl žiūrėdamas į bet kurį iš čia pavaizduotų gyvūnų jauti
žmogaus buvimą. Buvimą, atsiskleidžiantį per malonumą. Čia kiekvienai būtybei
žmogus yra namai – keistas apibūdinimas, bet nenuginčijamas (p. 118).“
Šioje
netvarioje, vaiduokliškai chaotiškoje istorijoje, kuri neturi aiškių ribų, vien
tik tam tikras „iškąstas“ pasakojimo atkarpas, erdves, momentalius pasakotojo
sukurtus gyvenimo kambarius su praviromis durimis į kitus kambarius, veriasi
bendra tekstų idėja apie laikino žmogaus gyvenimo netvarumą. Ar tai būtų
žmogaus gyvenimas, ar tai būtų Lisabona, Krokuva, Ženeva, ar tai būtų atmintyje
ir realybėje bėgančios upės, visas tas praeities ir dabarties, įsivaizdavimo ir
realaus pasaulio „pertepimas“ suponuoja, kad visi gyvename ant mirusiųjų kapų
ir patys tapsime dar vienu istorijos sluoksniu – dulke buvai, dulke pavirsi! – ar
tai būtų pašauto vokiečio kareivio kapas, ar istorinis Lisabonos grindinys,
visa tai yra paveldėta, jau kažkieno nugyventa. Ir visame tame gniuždančio ir
gąsdinančio laikinumo, žmogaus mirtingumo istorijoje staiga atsiveria viso to
laikinumo ir trapumo grožis ir prasmė.
P.
S. Gal kas išvers ir 1972 metais Booker premija įvertintą jo romaną „G“?
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą