Knyga: Chigozie Obioma "Žvejai"

 Chigozie Obioma. „Žvejai“ – Vilnius: Balto. 2021. – p. 320.

Sveiki skaitytojai,

Visai neseniai perskaičiau vyresniųjų klasių mokinės Vakarės Saulėnaitės straipsnį Mokyklos programoje Afrikos autorių nėra. Ką dėl to prarandame?, kuris smarkiai papildė mano paties pamąstymus apie Afrikos literatūrą ne tik šiuolaikiniame Bendrųjų ugdymo programų kontekste, bet ir apskritai verstinės grožinės literatūros lauke. Anuomet didžiulį įspūdį padariusi Chimamanda Ngozi Adichie Kinrožės žiedas – tai pirmoji knyga, kuri žaibiškai ateina iš prisiminimų. Antroji, tikriausiai, šiuolaikiniams knygų skaitytojams nebeveik nežinoma, mano paties iš nurašytų mokyklinių sovietinių literatūros krūvos pagriebtas Pietų Afrikos rašytojo Andrė Brink romanas Gandai apie lietų (kuo puikiausiai skaitomas ir šiandien!). Pasirodo, toji knyga dar ir buvo nominuota Bookeriui, tačiau anuomet bene vienintelė Vaga leidusi verstinę grožinę literatūrą, neskyrė nė žodeliui apie šią premiją. Na ir, žinoma, J. M. Coetzee, kuriam lygių beveik nėra, tačiau jį nelabai ir laikyčiau Afrikos rašytoju, nes jau ilgą laiką gyvena Australijoje, o Afrikoje gyveno baltosios rasės kultūros apsuptyje.

Kas toji „grynoji“ afrikietiška literatūra ir ar ji turėtų būti parašyta būtinai grynakraujo afrikiečio, kurio odos spalva tamsi arba juoda, kuris kalba bent viena gimtąją Afrikos kalba? Ar užtenka, kad žmogus gyvena bet kurioj Afrikos šalyje ir rašo? Diskutuotini dalykai, tačiau niekam klausimų nekyla, kad Nigerijos rašytojas Chigozie Obioma (g. 1987), parašęs Žvejai (angl. The Fishermen) (2015) ir antrąją knygą Mažumų orkestras (angl. An Orchestra of Minorities) (2019) pateko su abiem kūriniais į prestižinę Booker literatūros premijos trumpąjį sąrašą. Pirmąją knygą į lietuvių kalbą išvertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė, o publikavo leidykla BALTO leidybos namai.

Kodėl savo įžangoje pradėjau apie Afrikos literatūrą? Paskutiniuoju metu jaučiu, kaip pasaulio skaitytojų dėmesys vis labiau krypsta būtent į šio reginio literatūrą, kuri, deja, neturi literatūrinės rašytinės tradicijos. Apie tai kalba ir J. M. Coetzee savo romane Elizabeta Kostelo, išskirdamas, kad Afrika niekada nebuvo ir nebus literatūros lyderė kaip Vakarų ar Europos šalys, nes čia nuo senų senovės vyravo sakytinė pasakojamoji tradicija ir, galimas daiktas, rašytinė „prievolė“ tėra tik politinis Vakarų primestas rezultatas ir patiems afrikiečiams literatūra, kuri rašoma anglų kalba, yra tiesiog neįdomi: tai kodėl jų pačių literatūra perteikta invazine kalba turėtų būti įdomi pasauliui? Elizabeta Kosletoje apie tai rasite iš tikrųjų labai įdomių diskusijų ir skirtingų požiūrių, apie kurias po šitiek laiko vėlei mąsčiau skaitydamas Žvejus.

Žvejai, be jokios abejonės, labai afrikietiška knyga ir tai šįkart yra ne šiaip egzotinis prieskonis, bet labai universaliai ir savitai išplėtotas pasakojimas. Knygoje pasakojama apie keturis brolius, augančius Nigerijos mažame miestelyje Akūrė (iš tokio pat miestelio kilęs ir pats autorius!). Istoriją pasakoja Benas, jauniausias iš keturių brolių. Jie visi drauge vieną dieną, tėvui išvykus dirbti toli į miestą, susigalvoja tapti žvejais. Nuo seno prietarais ir negatyviais mitais apipinta vietos upė laikoma blogio upe, o pati žvejyba – pavojingu dalyku. Asmeniškai ilgai kvaršinau galvą, kodėl trečiosiose šalyse, kur šeimos lyg ir turėtų išnaudoti upę pragyvenimo šaltiniui, berniukams draudžiama gaudyti žuvį. Knygoje užsimenama, kad šia upe atplaukia lavonai iš svetur, todėl ji prakeikta. Dar labiau istoriją paaštrina itin ryškus ir jautrus namo grįžusio tėvo sadistinis auklėjimo būdas. Jis parsiklupdo berniukus ir juos skaudžiai pamoko, bet netrukus sužinome, kad per tą laiką berniukai jau buvo sulaužę ne vieną griežtą tėvo taisyklę ir praeities klaidų nebeįmanoma atitaisyti jokiomis rykštėmis...

Chigozie Obioma

Berniukai prie upės sutinka visų engiamą nevalyvą beprotį valkatą, kuris galimai per lėktuvo skrydžio ūžesį išpranašauja vyriausiajam broliui Ikenai mirtį raudonoje upėje nuo kito... brolio rankos. Afrikos kultūroje brolystė – šventas reikalas, hierarchija ir atsakomybė vis labiau mąžta, jeigu esi pagrandukas, o jeigu pirmagimis – turi rodyti pavyzdį broliams. Ikenos širdyje bręsta baimė po tėvo bausmės, knygoje šis virsmas vadinamas metamorfoze, pasikeitimu, kuris sietinas ne tik ankstyvąja Ikenos branda, kai jaunuoliai nori atsiskirti nuo pernelyg vaikiškų savo brolių, bet knygoje jie turi ir perfrazuojamą Senojo Testamento Kaino ir Abelio istorijos interpretaciją.

Knygoje autorius lengvai ir kasdieniškai iš vaiko perspektyvos perteikia berniukišką augimo etapą, kuriame iš pradžių itin smarkiai figūruoja šeimos patriarchalinis valdymo modelis. Galima sakyti, kad amžinieji tėvo lūkesčiai išauklėti savo vaikus paklusniais vuderkindais tampa viena iš pagrindinių blogį lemiančių veiksnių, kodėl berniukai pasuko pražūtin. Tėvišką figūrą netrukus keičia Afrikos kultūroje gajūs prietarai, fanatiniai pranašiški regėjimai, kuriuos paskleidžia vietinis valkata ir paveikia berniukus. Šie prietarai miksuojami su krikščioniškojo pasaulio įvaizdžiais ir nuaudžia šioje keistoje istorijoje afrikietišką šeimos tragediją: auklėjimo, religijos, etninio fanatizmo aplinkybių suręstą pragaištį.

Istoriją papildo ir Nigerijos dešimto dešimtmečio politinės nesantaikos bei kariniai perversmai. Berniukai 1993 metais tampa miestelio didvyriais, jie palaiko į valdžią ateinančius naujus politikus, tačiau dar nežino, kad nepraėjus net dešimtmečiui, visi politikai jau bus mirę: „Praėjus dviem dienoms nuo tada, kai mėginome jį perkalbėti, ryte atsikėlę pamatėme, kad Ikena sunaikino mūsų visų brangenybę – 1993 metų birželio 15 dienos laikraščio „Akure Herald“ egzempliorių. Tame laikraštyje buvo mūsų keturių nuotraukos – pirmame puslapyje Ikenos nuotrauka su antrašte „Jaunasis didvyris gelbėja brolius nuo pavojaus. (p. 129).“

Galiausiai tarp vyresniųjų brolių įvyksta nesantaika, ją pamasina bepročio pranašo žodžiai, tačiau akivaizdu, jog ji labiau susijusi ne tiek su pranašyste, kiek su brolių lyderyste ir brendimu bei nuoskaudomis, bet, kadangi istoriją pasakoja jaunėlis Benas, jis viską sumistifikuoja, perteikia daugiabriauniškai. Nigerijos politiniai neramumai, tėvo sunki finansinė padėtis, nuolat tykantys pavojai, religiniai konfliktai – visa tai aidi berniukų vaikystės kontekste, todėl knyga atrodo gyva, nors ir nepraranda savo literatūrinio jautrumo, suasmeninimo. Grakštus, bet neįmantrus pasakojimo tonas, istorija perteikiama per vaiko pasaulėžiūrą leidžia nesunkiai susitapatinti su šeima, taigi ir Nigerijos miestelio sudėtinga, neramia visuomene.

Nors centrinis įvykis – brolžudystė, tačiau paraleliai kartu plėtojamos kitos krikščioniško pasaulio matmens temos: ištikimybė, draugystė, kančia, abejonės, baimės, pasiaukojimas, kantrybė, tėvo ir sūnaus ryšys, o raktiniu žodžiu tampa dviprasmiškas žvejai. Iš pradžių tėvas niršęs, kad sūnūs tapo žvejais, juos jis verčia dainuoti ir didžiuotis, kad yra žvejai gerąja to žodžio prasme: kiekvienas už dorą ir garbingą vienas kito gynimą, kad berniukai augtų ir nuolatos būtų kaip anuomet iš laikraščio antraščių ir nuotraukų. Žvejai – tai tėvo lūkesčių, vilčių žlugimo matas, autoriaus sukurta dviprasmybė, kuri knygoje įgauna skęstančio šeimos laivo prasmę; nusikamavęs tėvas, kuris svajojo savo sūnus išugdyti Kanadoje, staiga lieka kaip prie suskilusios valties. Pačia bendriausia prasme Žvejai nenutolsta nuo Biblijos klasikinio motyvo: kas iš tikrųjų yra blogis, kaip jis veikia vaikuose per abejonę, ar tėvai yra besąlygiškai atsakingi už savo vaikų poelgius? Autoriui per stebuklą, o gal ir tikro pasakotojo talento dėka, pavyko išvengti akivaizdaus moralizavimo ir pamokslavimo: va, žiūrėkit, kas bus, jeigu savo sūnus pernelyg spausite ir kontroliuosite, arba, va, žiūrėkite, kas nutinka, kai religiniai įsitikinimai ir fanatizmas nekvestionuojami. Žinoma, knygoje yra visi šie pamokslai ir taip gerai išsilydę, kad knyga tampa skaudi atgaila žmogiškosioms klaidoms įprasminti. Puikiai perteikta ir parašyta knyga, kurią skaičiau kilnodamas antakius: verta Booker finalo!

Jūsų Maištinga Siela