2018 m. liepos 26 d., ketvirtadienis

Aktualijos: pamestų daiktų kronikos arba pelėdžiuko sapnas vasaros kaitromis


Sveiki,

Pastaruoju metu namuose dienomis gana tvanku. Norisi tik gulinėti, skaityti, ilgai miegoti, tad visai nenuostabu, kad gyvenu labiau naktimis nei dienomis. Naktiniai pasivaikščiojimai po savo kvartalą tampa tokie pat įprasti, kaip ėjimas į parduotuvę ar pašto dėžutės tikrinimas.

Vakar buvo toji naktis, kai išėjau naktį atsigaivinti pravėsusiu oru. Yra parkelis ir patogus takelis su žibintais aplink gražią cerkvę. Ten ir radau šią pelėdą, kurią matote nuotraukoje.

Ją pametė tikriausiai mergaitė. Galbūt jis buvo raktų pakabutis, o gal pakabutis ant kaklo. Mėlyna pelėda man iškart priminė Janinos Degutytės pasaką „Pelėdžiuko sapnas“, kurioje pasakojama, kaip molinis namų pelėdžiukas ištrūko į miestą ir galiausiai nusidanginęs į mišką, prasmego gilioje žiemos pusnyje. Išties pasaka graži ir liūdna. Mano rastas mėlynas pelėdžiukas tikriausiai irgi klampojo per vasaros tvankius orus į laisvę. Deja, nepavyko ir atsidūrė mano rankose, vėliau ant mano rašomojo stalo.

Galvoju apie tą pelėdžiuko savininkę. Kiek jai galėjo būti metų? Ar ji ieškojo jo? O jei ir ieškojo ir nerasdama ar daug sielvartavo? Sakoma, kad negalima daug išgyventi dėl pamesto daikto, nes atradusiam žmogui gali nutikti nelaimė, nes tos energijos, mintys ir troškimai per atrastus daiktus cirkuliuoja ir mainosi.

Kiek prisimenu savo pamestus daiktus. Dažniausiai pametu pirštines. Iškrenta nelemtosios iš palto kišenių ir kiekvieną sezoną vis reikia kitų pirštinių. Pykstu ant savęs. Bet mano pirštinių tikrai niekas pakelėje nerenka, o tuo labiau parsinešę negalvoja, kam galėjo priklausyti. Veikiau sakytų: neimk, nešvari, gal kokio bomžo... Bet juk dažniausiai gaila ne rūbo, ne bato, ne šlepetės, o pamestų papuošalų. Dar labiau – telefono, palikto kur nors ant sėdynės taksi mašinoje ar parke ant suolelio...

Nors sveiku protu ir suvokiama: visi šio pasaulio daiktai tėra daiktai ir jie priklauso pasauliui ir tik laikinai mes juos galime „padėvėti“. Nes šiaip ar taip jie liks, kai mūsų jau pačių nebebus.

Jūsų Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą