Sveiki,
Knygų
„nemėgėjai“ tikriausiai to nesupras, tačiau knyga toks jau daiktas... Kaip
gyvūnas. Sakysite, kurgi ne. Ir galbūt jūs būsite teisūs. Štai beskaitydamas
knygą „Karpiai imperatoriui“ ir žavėdamasis puikiu poetišku vertimu į lietuvių
kalbą, dažnai mėgstu „atitrūkti“ tyrinėdamas knygos viršelį, bandydamas
apmąstyti teksto privalumus arba trūkumus.
Ir
kurgi tokie karpiai ar jų fragmentai man jau vaidenosi?
Greit
akimis perbėgu per savo namų biblioteką ir randu! Ilgus metus lūkuriuojanti ir
taip neperskaityta Vaivos Grainytės „Pekino dienoraščiai“ bei Undinės Radzevičiūtės
„Žuvys ir drakonai“ šiemet prikelti antrajam gyvenimui.
Rytų
kultūra ir žuvys yra tai, ką itin mėgstu. Neslėpsiu, kaip tik iš šaldiklio
išsitraukiau lietuviškų marinuotų linų, tačiau tai, kas valgoma, dar gali būti
ir estetiška. Štai akvariumai ir vandens fontanėliai su margaisiais karpiais –
tikra dzenbudistinė meditacijos atgaiva. O pas mane, be to, kas regima iškepus
lėkštėje, dar estetiškai dekoruota ir ant knygų viršelių.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą