Knyga: Didier Decoin "Karpiai imperatoriui"

Didier Decoin. „Karpiai imperatoriui“ – Vilnius: Alma littera, 2018. – 264 p.

Sveiki, skaitytojai,

Yra knygų, kurios sukrečia, yra knygų, kurie turi aiškią socialinę žinutę ir yra tokių manieringų, kurie iš realybės „išlanksto“ tikras origami figūras, yra tokių, kurie provokuoja, nagrinėja dabartį, nukelia į ateitį arba tiesiog „žaidžia“ meilės paviršutiniškumu. Retai kada skaitau knygų, kurias būtų galima įvardyti juvelyriniais arba teksto atžvilgiu dekoratyviniais. Prancūzų rašytojo Dicier Decoin (g. 1945) romanas Karpiai imperatoriui (pranc. Le Bureau des jardins et des etangs) gimtinėje pasirodė 2017 metais – šiemet jau turime lietuviškai. Autorius šį kūrinį rašė daugiau nei dešimtmetį ir tai jau 27 romanas. 1977 metais rašytojas pelnė prestižiškiausią prancūzų Gonkūrų literatūrinę premiją už romaną John l‘Enfer.

Leidykla Alma littera paskutiniuoju metu labai mažai leidžianti aukštosios prabos kūrinių, tad nustebino šiuo romanu. Aplenkiant visų taip literatūroje mėgstamą Indiją, jau seniai norėjau paskaityti kažko itin rytietiško, turiu galvoje po Undinės Radzevičiūtės Žuvys ir drakonai, norėjosi gręžtis į Kiniją ar Japoniją. Šiuolaikinė japonų literatūra šio grožio nesuteikė, paskutinieji skaityti kūriniai kiek nuvylė, nes jie pasirodė lokaliai įspiesti apie šiuolaikinius japonų santykius ankštose jų daugiabučiuose, o štai Karpiai imperatoriui iš esmės atperka sodriais ir tapybiškais egzotiniais kultūriniais vaizdiniais.

Prancūzų rašytojo pasakojimas skaitytoją nukelia į X amžiaus Japoniją, į samurajų laikus, tačiau priešingai nei būtų galima tikėtis, nieko pernelyg samurajiško neperskaitysite. Centre vaizduojama skurdi provincijos pora, kuri savo namų tvenkinyje augina upėje sugautus karpius. Vyras kelis kartus per metus gabena imperatoriui iš bambukų pasidarytais naščiais. Mirus vyrui, o tai yra romano užuomazgos, likusi našlė išsirengia į ilgą kelionę ir keliauja su karpiais į šalies sostinę, kad pateisintų ne tik mirusio sutuoktinio lūkesčius, bet ir viso kaimo, kuris su imperatoriaus rūmais yra sudaręs sutartį. Ilgas ir varginantis veikėjos kelias pilnas nuotykių ir pavojų...

Siužetas, sakytum, sudarytas iš primityvių griaučių – veikėjas turi įvykdyti misiją ir, žinoma, galima tikėtis pačių įvairiausių kliūčių misijai įvykdyti. Iš esmės taip ir nutinka, tačiau skaityti toli gražu nėra nuobodu. Sodri ir tapybiška kalba – tai ir įgudusio vertėjos Valdo V. Petrausko nuopelnas – galima įsivaizduoti tokią mistišką Japoniją, kurią mes, vakariečiai, turime susikūrę savo vaizduotėje. Retsykiais taip ryškiai ir sodriai viskas perteikta, lyg būtume smilkalų pritvinkusioje ir įvairiais ornamentais puoštoje šventykloje, šiuo atveju net ne šventykloje, o pačiame tekste: „Rūmuose jau sklido gandas, kad šiais metais varžovai semsis įkvėpimo iš kvapų pokyčių, vykusių birželio mėnesį liūtims užpliaupus sodus: panašiai kaip smilkalų ruošėjai, jos smulkina, grūda ir traiško sultingus žiedus, jos kapoja, pjausto, raižo syvų pritvinkusius lapus ir stiebelius, jos sklando, trupina, trina, minko žemę, sumala tuščias sraigių kriaukles, pamestų kiautų chitiną, sunkius puvenų sluoksnius, išsaugančius gėlių gaivumą (p. 178-179)“. Sinonimų gausa praturtina kalbą, bet svarbiausia visame romane yra ne sodrios spalvos, bet dėmesys kvapams. Antrojoje knygos dalyje rengiamas smilkalų varžytuvės, sakyčiau, prilygsta net Patrick Suskind romanui Kvepalai.

Didier Decoin.

Iš esmės nelabai mėgstu manieringus ir įmantrius tekstus, tačiau Karpiai imperatoriui visa tai pasiteisina dėl kultūrinio klodo, kuris turtingas savo istorinėmis žiniomis – autorius išties gerai išsistudijavęs senovės Japonijos kultūrą. Kad ir moterys, kurios juodai lakuodavo savo dantis, tikriausiai žino šią tradiciją nedaugelis skaitytojų. Arba netgi tokių egzotiškų ir sunkiai dabar įsivaizduojamų grožio procedūrų kaip: „Tyru mergišku moteriškumu dvelkė jos lygi ir gaivi oda, kurią Mijukė įtrindavo lakštingalos išmatomis, kad būtų dar baltesnė (p. 46)“.

Romane esama ir to pagarsėjusio senovės japonų žiaurumo, tik jis romane ganėtinai poetizuotas ir toks įprastas Mijukės pasauliui, jog žvelgiant iš jos perspektyvos, neįsivaizduojama, kad tai žiaurumas, veikiau kaip natūrali įstatymiška realybė, kuri neturi humaniškos alternatyvos, pavyzdžiui, kaip moteris atimdavo gyvybę: „Moteris turi imtis vienintelės atsargumo priemonės – atsitūpusi susirišti kojas, kad mirties akimirką nepargriūtų nepadoria poza (p. 92)“. Tokių keistų žiaurių ir kartu estetiškų (pseudo)moralinių tradicijų esama pilna visame romane. Jie blyksteli kaip istorinė dokumentika, leidžianti perprasti japonų kultūros formavimosi išskirtinumą.

Romane esama nemažai erotikos, kuri turi aiškia socialinę hierarchiją ir taip pat labai įdomias tradicijas. Įdomi ir pati Mijukės pozicija – tapusi našle, ji žūtbūt stengiasi pristatyti gyvus karpius ir tokiu būdu įprasmina savo vyro atminimą, tačiau tuo pačiu nesistengia savęs moralizuoti erotikos klausimais. Štai pakeliui į imperatoriaus rūmus ji laikinai „įsidarbina“ prostitute ir „prisidengdama“ vyro atminimu nė nesuabejoja, kad reikia atsiduoti dėl kilnaus tikslo. Man kaip skaitytojui tai sufleruoja, kad kūniškas padorumas X amžiaus Japonijoje nebuvo ypatingas reiškinys. Bet kartu esu priverstas tai žiūrėti iš valstietiškos Mijukės perspektyvos, o juk Mijukė toli gražu nėra išsilavinusi ir pasaulio mačiusi moteris. Tiesą sakant, nuo jos sklindantis prasčiokiškas dvokas, kuris pajuntamas imperatoriaus rūmuose, nėra net pažinus pačiai Mijukei, tarsi jai nelabai suvokiami socialiniai miestietiški įpročiai ir tradicijos.

Griaudžioji šios istorijos dalis visgi yra ne karpių pristatymas imperatoriui ir ne apmaudus pasinaudojimas jos kūno kvapu smilkalų varžytuvėse, bet pačios Mijukės dvasinė našlės kelionė, kuri kartu atsisveikinimo, atgailos, filosofinė apmąstymo kelionė. Tai istorija apie susitaikymą su netektimi, kuri tokia skausminga, tokia atpažįstama vakarietiškam skaitytojui, kad visa tai veikia kaip atpažinimo atlasas – Mijukė nenori paleisti karpių, kurie yra Kacuro, jos mirusio vyro, tąsa. Tačiau susitaikymas neišvengiamas, o poetiška ir negailestinga romano kulminacija tokia graži ir perteikta lyg visas Mijukės gyvenimas, kelionė į sostinę būtų virtusi viena gražia rytietiška legenda, kokias kūrė kita prancūzų rašytoja Marguerite Yourcenar savo rinkinyje Rytietiškos novelės.

Nieko ir nebepridursi, tik tiek, kad tai iš tikrųjų gurmaniška knyga.

Jūsų Maištinga Siela