Koronos virusas - pasaulietinio sąmokslo dalis, skaldyti visuomenę ir bauginti žmones

Sveiki,

Dėl Koronos viruso, maniau, kurį laiką patylėsiu, tačiau visiškai be pykčio, kad minios žmonių yra netobuli (kaip ir aš) ir yra manipuliuojami, tikriausiai, kad bent iš dalies susitaikiau. Kaip susitaikiau ir tų lietuvių, vadinamųjų influencerių, visuomenės nuomonės formuotojų, kurie ragina pirkti medicinines kaukes, grikius ir spiritą, skiepyti vaikus gyvsidabrio ir aliuminio plaktais toksiniais kokteiliais. Šaiposi iš vargšo nesąmoningo žmogaus, kas tik netingi, o influenceriai tampa tiesiog šios gąsdinančios sistemos tarnaitėmis ir tarnais, nors jie to niekada nepripažins, kol bus nesąmoningi.

Pasakysiu Jums labai paprastai. Ši velniava, kurią kursto visuomenės valdantieji, gamindami panikos ir baimės visuotinę energiją, kurią nusiurbs perkamosios galios ir pasaulinės ekonomikos mastu, o tai dar ir energetiniame lygmenyje išsiurbs per jūsų baimės energiją, tėra masinis paliudijimas, kaip fake news laikais lengva sukelti isteriją. Žmonės nuodijami sąmoningai ir jeigu yra iš tikrųjų tas Koronos virusas (o kad yra – to neneigiu), tai tik dėl to, kad jis buvo mediciniškai išrastas paralyžiuoti situaciją. Akylesnis ir sąmoningesnis žmogus, manau, pamatys, kad visu tuo naudojasi žiniasklaidos priemonės „perėdamos“ tą atseit nevaldomą Koronos virusą. Žinoma, galite su manimi nesutikti, būti tos informacijos taršos ir panikos šalininkais, nes panikuoti, tikriausiai, jums patiems labai patinka.

Mes iš tikrųjų nė nežinome, kiek mirė žmonių, nematėme nė vienos aukos nei iš Italijos, nei iš Kinijos, sąrašų Lietuvos portalai nepateikia, mums tik ištisai žeria skaičius, kurių nė patys žurnalistai, įskaitant ir patį „kiečiausią“, negali patikrinti, nes jie dirba tik su fake news pateiktais duomenimis iš antrųjų rankų. Deja, beveik visas skandalingas negatyvias žinias skelbiančios informacijos turinys yra dažniausiai iš trolių fabriko (kuris, deja, didžiausias tikrai nėra Peterburge, nors esama ir ten), kurios turi gražius korporacinius pavadinimus, emblemas ir nupirktus „patikimų žinių“ įvaizdžius. Iš ten tekančios srutos plukdomos į visus pasaulio portalus ir TV žinių eterius. Ir to, ko nematei, mielas žmogeli, tau tokį gali nupiešti pasaulį, kokį tik nori, nes tu neturėsi jokios galimybės patikrinti faktų, nes tikriausiai pirksi grikius ir karpysi paklodę medicininėms kaukėms. Nesišaipau. Baimė baisus dalykas.

Tau gali pasakyti, kad Havajuose įsiveržė ugnikalnis, tau parodys nuotraukų, sukurs keletą reportažų, kad Astravos jėgainė sprogo ir tu tuo šventai tikėsi ir panikuosi. Istorija yra melagienos perrašymų Biblija. Galbūt pasirodysiu pernelyg didelis sąmokslų teorijos šalininkas, kurie garina actą ir neigia mokslo aukso veršį, tačiau sakau Jums, brangieji, Koronos virusas jau po mėnesio bus dar viena puiki fake news istorinė žymė, o grikių pakuotes dėsite į maisto banko dėžes iki kito sukurto grandiozinio spektaklio.

Baisiausia, kad ši situacija mane irgi skaldo, nes priklausau skeptikams. Visa Lietuva suskaldyta, kuri juokiasi iš panikuojančių, o panikuojantys smerkia ir bijo bei juokiasi ir šaiposi iš nieko nedarančių, izoliuoja skrydžius, rodo bauginančius reportažus, kaip Vilniaus transportas valomas... Žodžiu, viskas pasiekta. Suskilęs pasaulis, o Lietuva – ne išimtis. Mes gyvename viruse jau dabar ir tas virusas yra nesąmoningumas ir pats bukiausias, pats, liaudiškai tariant, durniausias, kuris leidžia šokti šį išdidintą fake news chaotišką šokį su žmogeliais. Kai esi nesąmoningas, baimė tampa galingas instrumentas tave pušinti ir žaginti visaip kaip norima. Technologijų pasaulyje, kai fake news pasiekia tave per sekundę, darosi nuostabus suvokimas, kad technologijos buvo mums duotos ir prileidžiamos tam, kad būtų patogi šioji sistema.  

Šiuo metu perskaičiau nuostabią Eckhart Tolle knygą „Šios akimirkos jėga“, kur labai nuostabiai aprašoma visuomenės bauginimo akcija ir nesąmoningumą, kurią nuolat vienokiomis ar kitokiomis formomis išreiškia mums nežinomi valdantieji.

„Tai tinka ir tuo atveju, jei dalyvaujate kokiame nors judėjime, kurio tikslas – tramdyti pasąmoningai veikiančius žmones, apsaugoti planetą nuo griovimo ir visas gyvas būtybes nuo kančios. Atminkite: kaip neįmanoma kariauti su tamsa, taip neįmanomą įveikti pasąmoningumo. Jei to imsitės, priešybės tik stiprės ir dar labiau įsitvirtins. Galiausiai patys susitapatinsite su viena iš priešybių, sukursite „priešą“ ir tapsite pasąmoningi. Todėl plėskite žmonių sąmonę skleisdami žinias, nekurkite vidinio pasipriešinimo, neapykantos, negatyvumo (p. 214, Šios akimirkos jėga, 2014 m.).

Fake news – galingas virusas, jis veikia retkarčiais ir mane. Kartais pasijuokiu iš kur kas sąmoningesnių žmonių, kurie sako nežiūrėti TV, neskaityti portalų ir naujienų, tačiau kaskart paskaitęs ir įsivėlęs į fake news pasaulį imu ir pasigailiu, ir tuo pačiu pasitvirtinu, kad mums pateikta išgalvota realybė su itin didelę paniką ir baimę keliančia konotacija. Baisiau už bet kokį Koronos viruso idėją yra gebėjimas pagrįstai ir mokslo veršio kauke prisidengus valdyti mases.

Jūsų Maištinga Siela

Ilgasis Booker International Prize 2020 sąrašas: (Longlist Booker International Prize 2020)

Sveiki,

O, žmonės... Pats mėgstamiausias literatūrinis apdovanojimas, kurį labiausiai seku, yra Booker ilgieji ir trumpieji sąrašai. Sunku patikėti, kaip greitai apsisuko metai ir jau vėlei vertinimo komisija skelbia ilgąjį Booker International Prize ilgąjį sąrašą. Tai knygos, kurios neseniai išvertos į anglų kalbą iš viso pasaulio ir išleistos Airijoje arba Britanijoje. Paskutinieji du metai didelio dėmesio buvo susilaukusios lenkų rašytojos Olgos Tokarczuk knygos, viskas baigėsi tuo, kad autorė pelnė Nobelį. Aukščiau nebėra kur kilti...

Gal vieną dieną tame sąraše atsidurs kokia ir lietuvių knyga, tik į anglų kalbą intensyviau pradėti versti kūriniai prieš du tris metus, iki tol lietuvių kūryba nepasiekdavo britų...

Šiandien noriu pasidalyti ilguoju sąrašu ir labai trumpai aptarti kiekvieną knygą. Labai smagu, kad Lietuvos leidyklos ir vertėjai paskutiniu metu itin domisi ne tik Booker laimėtojais, bet ir nominuotomis knygomis. Pasikartosiu: dažniausiai tai būna pačios geriausios verstinės knygos iš to sąrašo. Prisiminkime „Bėgūnus“, kurie pelnė Booker! Daugelį lietuvių šioji knyga labai nustebino ir tapo metų atradimu.

Šiemet, kaip 15min.lt dienraštis pastebėjo, nemažai knygų rašytojų iš ilgojo sąrašo jau yra žinomi Lietuvoje. Ką tai rodo? Iš dalies, kad Bookerio komisija turi savų autorių ratą? Kad sunku įsisprausti naujam rašytojui su gera knyga į šį sąrašą? Kad kokybišką literatūrą kuria mažas kiekis profesionalų? Manau, kad dalis tiesos šiuose klausimuose yra. Labai įdomios ir naujos pavardės, pavyzdžiai, knyga iš Gruzijos „Devyni gyvenimai“. Nepamenu, kad būčiau ką nors skaitęs šiuolaikiško iš Kaukazo be atskirų mokslinių straipsnių ar senųjų tautosakos pasakų...  

Žodžiu, tokiais savo įrašais visada noriu atkreipti dėmesį į vertėjus ir leidyklas, kurios trokšta išversti tai, kas populiaru. Tai žinokite, Booker ilgasis sąrašas yra vienas ryškiausių geros literatūros orientyras.

Taigi pristatysiu ilgojo sąrašo knygas.

Enrique Vila-Matas „Mac and His Problem“ (Ispanija)

„Makas ir jo problema“, manau, būtų toji knyga, kuri patiktų tylios ir kasdienę gyvenimo eroziją vaizduojančias istorijas. Makas – senyvas restauratorius, aistringas knygų skaitytojas, tačiau jo žmona, ant kurios pečių gula visa finansinė atsakomybė ir buitis, mano, kad nusipelnė gyventi geriau ir pamažu dėl skirtybių ji grimzta į depresiją. Makas pradeda rašyto dienoraštį ir atvirai žavisi kaimynu rašytoju, kurio tekstus ima redaguoti ir pamažu perimdamas literatūros išraiškas Makas ima gyventi pagal literatūros formules. Tai knyga, kuri nagrinėja, bent man labai įdomią temą, kaip žmogus gali nugrimzti į išgalvotą iliuzijų ir meno pasaulį ir nebejausti gyvenimo. Knyga apie gyvenimo ir literatūros iliuziją... Be galo sudomino!

Marieke Lucas Rijneveld „The Discomfort of Evening“ (Nyderlandai)

„Vakaro namalonumas“ yra jauno poeto iš Nyderlandų debiutinė prozos knyga, kurią internete apibūdinama kaip literatūrinis kitoniškos išraiškos knyga. Gotikinių ir niūrių atspalvių romane pasakojama apie šeimą, kuri gyvena atokiame Nyderlandų kaime. Apie santykius, tikėjimą, pralaimėjimus... Knyga pasižymi siurrealistiniais vaizdiniais. Šeima, kuri turi toksiškus ir destruktyvius santykius išsiskaido, kaip teigia anotacija, į tamsą. Įdomu, kaip tai atrodo literatūroje?

Samanta Schweblin „Little Eyes“  (Argentina)

„Mažosios akys“ – tai dar viena gerai lietuviams pažįstama iš Argentinos kilusios autorės knyga. „Prieraišumo laisvė“ ir „Pilna burna paukščių“ autorė šįkart aprėpia globalizacijos temą. Akys prozos tekste stebi visą pasaulį visuose Žemės kampeliuose ir perteikia, kokią įtaką žmonės su savo kultūra turi poveikį kitoms kultūroms, kaip šia globalizacijos sistema gali pasinaudoti, pavyzdžiui, teroro aktų sumanytojai? Tai bauginantis pasakojimas, kuris daugelį nustebins gana tamsiomis globalizacijos prognozėmis. Žinant rašytojos talentą, manau, daugeliui šioji knyga patiks. Beveik neabejoju, kad anksčiau ar vėliau turėsime lietuviškai...

Emmanuelle Pagano „Faces on the Tip of My Tongue“ (Prancūzija)

Tikriausiai reiktų versti „Veidai ant mano liežuvio galiuko“. Prancūzų rašytoja kuria atskiras ir kartu jungiančias istorijas, kurios vyksta Prancūzijos provincijoje. Miniatiūrinės istorijos apie vestuves, svečius, girtuoklius ir vienatvės apsėstus žmones, kurie turi glaudų bendruomenės ryšį, jie viską vieni apie kitus žino, tačiau autorė tuo ir suklaidina, nes būtent glaudžioje visuomenės branduolyje išryškėja esminis paradoksas: visgi mes vieni apie kitus žinome labai mažai. 

Yoko Ogawa „The Memory Police“ (Japonija)

Ką tik Vilniaus knygų mugėje pristatyta japonų autorės knyga „Begalinė lygtis“ nebuvo mano taikiniu pirkinių krepšelyje, bet po knygos „Atminties policija“ tikriausiai abejonių nekils, kad tai unikali autorė. Romane pasakojama apie atokioje saloje gyvenančią visuomenę, kurią valdo tam tikros politinės jėgos ir viskas pamažu (kaip pas mus Lietuvoje!) yra uždraudžiama. Jeigu uždraudžiama, vadinasi, neegzistuoja, apie tai nebegali niekas kalbėti... Tai utopinis pasakojimas apie vieną rašytoją, kuri slapta turi rašyti vien tam, kad visos visuomenės atmintį išsaugotų rašytiniu būdu. Nepaklusę atminties atsisakymui žmonės turi reikalų su sistemos budeliais. Tiesą sakant, be galo intriguoja šis romanas ir jeigu „Begalinė lygtis“ bus hitas, manau, „Baltos lankos“ apsiims ir su šiuo romanu.

Fernanda Melchor „Hurricane Season“  (Meksika)

„Uragano sezonas“, žinoma, nieko gero nežada, vien tik apokaliptinius siaubingus dalykus. Intriguojanti knyga, kuri pasakoja apie Meksikos kaime žaidžiančių vaikų drėkinimo kanale aptiktą moters lavoną. Toji moteris buvo laikoma vietos ragana, todėl miestelis pradeda tirti mirties priežastis ir prasideda... Vietos kultūrinė mitologija ir prietaringumas, sumišęs su tamsiausiais žmogaus prigimties pasireiškimais smurtauti. Kaip idėja gali pakurstyti smurtą, kuris gerte geriasi į vietos žemę. Tai siautulinga knyga apie chaotiškai agresyvia žmogaus prigimtį, kuri atnašauja civilizacijos baigtį. Knyga lyginama kaip W. Faulknerio ir R. Bolano stiliaus maišatis. Viena iš tų, kurias mielai skaityčiau lietuviškai.

Daniel Kehlmann „Tyll“ (Vokietija)

Tiesą sakant, jau kuris laikas turiu šio vokiečio rašytojo romaną „Pasaulio matavimas“, kuris laikomas vienas geriausiu rašytojų kūrinių, tačiau turiu įtarimo, kad šioji ne ką mažiau intriguojanti. „Tylas“ pasakojama apie XVII amžiaus pirmąją pusę, kada po vietos žemes, pasibaigus Trisdešimties metų karui, žmonės vis dairosi po pasaulį, bandydami jį (ir savo žiaurybes) paaiškinti meno, mokslo ir tikėjimo dalykais. Tai daugybę istorinių ir išgalvotų veikėjų turintis epinis romanas, kuriame brėžiamas ištisas laikmečio žemėlapis. Vienas veikėjas nusprendžia niekada nenumirti, jis bėga nuo religinių fanatikų, tačiau pats yra keistuolių keistuolis... Labai įdomus romanas, kuris jau turi daugybę puikių atsiliepimų.

Michel Houellebecq „Serotonin“  (Prancūzija)

Šitas jau niekuo nebenustebins! Kultinis šiuolaikinis Prancūzų pranašas, kurio knygos yra ateities sistemos orakulas. Knyga, kiek žinau, jau ruošiama lietuviškai, todėl nieko nuostabaus, kad pateko į šį sąrašą, nes tai aktualu, įdomu ir provokuoja. Nesu įveikęs nė vienos rašytojo knygos, labai tikiuosi, kad „prisikasiu“ prie šios savotiškos utopijos, placebo, kai visuomenė dusinama tabletėmis, kad smegenys kaip pieno preparatai gamintų laimės hormoną.

Nino Haratischwili „The Eighth Life“ (Sakartvelas)

Tai knyga, kuri goodreads.com puslapyje turi aukščiausią iš nominantų reitingą. Per 4.5 balų! Beveik 1000 puslapių epiniame pasakojime, kuris, kaip teigiama, abejingų nepalieka, pasakojama nuo 1900 metų, kada jauna mergina, šokolado gamintojo dukra, svajoja tapti balerina, tačiau dėl santuokos su kareiviu atsiduria kruviname Spalio revoliucijos įvykių sūkuryje... „Aštuoni gyvenimai“ tęsiasi iki šių dienų, tai per moterų gyvenimus vilnijanti po Pasaulį besiblaškantys likimai, kurie diktuojami istorinių įvykių aplinkybių. Čia yra ir istorinių asmenybių, ir išgalvotų veikėjų. Vienas iš svarbiausių atskaitos taškų kaip ir pas Levą Tolstojų yra meilė, o kitas – karas.

Jon Fosse, „The Other Name: Septology I – II“ (Norvegija)

Pirmosios dvi septilogijos dalys „Kitas vardas“ pasakoja apie dviejų vyrų atokiame miestelyje gyvenimus. Pasakojimas pasižymi giliaminte hipnotizuojančia proza. Iš tikrųjų, tai pasakojimas, kuris klausia, kodėl mes gyvename vieną, o ne kitą gyvenimą? Dėmesio centre - du vyrai, kurių istorijos susiskaido į kelias pasakojimo versijas, veriasi skirtingos tapatybės, todėl sunkoka suvokti, kaip mes patys atrodome kiekvienam žmogui. Iš esmės galbūt tai knyga apie žmogaus nepažinumą ir kartu susitaikymą savo ribotumu. Pasakojimas banguojantis, jame kalbama ir pirmuoju, ir antruoju ir trečiuoju asmenimis.

Gabriela Cabezón Cámara, „The Adventures of China Iron“  (Argentina)

Gerai, man sunku apsakyti „Geležinės Kinės nuotykiai“, kadangi reikia labai neblogai išmanyti Argentinos istoriją, kultūrą ir tam tikras istorines asmenybes. Atskaitos tašku tampa Argentinoje gerai žinomas menininkas Martin Fierro asmenybė. Būten ispaniškai fierro ir reiškia geležį, tai pavardė, kuri panaudota knygos pavadinime. Tai pasakojimas apie Martino Fierro apleistą žmoną, kuri susiruošia į kelionę po atokias Argentinos pampos lygumas ir kalnus su savo meilužiu. Kelionėje grumiasi civilizacija ir žmogaus prigimtiniai troškimai. Tai kartu pabėgimo šmaikšti ir kultūriškai sodri istorija, kuri pasakojama iš jaučio oda aptraukto kelioninio automobilio, stebint Argentinos fauną ir florą, apmąstant ir meilužio iš Britanijos kultūrines skirtybes. Galiausiai susidomima atskira upėje gyvenančia indėnų gentimi, kuri tampa Kinei (gal reiktų sakyti Činei) užuovėja nuo civilizacijos siaubų. Rašytoja istoriją perteikia ironiškai iš savo kaip feministės ir LGBT bendruomenės perspektyvos. Man asmeniškai knyga išties vilioja ir kaip egzotika, ir kaip galimybė pažinti Lotynų Ameriką. 

Shokoofeh Azar, „The Enlightenment of The Greengage Tree“ (Iranas)

Literatūra iš Irano tikriausiai beveik neįsivaizduojama be politinių ir kultūrinių prieskonių. Kalbėti apie savo šalies tragediją tikriausiai per meną yra vienintelė forma kritikuoti atsargiai politinius šalies skaudulius. „Žaliuojančio medžio apšvietimas“ parašytas iškart po 1979 metų Irano revoliucijos, kada į valdžią atėjo religiniai radikalai. Knyga įprasmina tai, ką Irano žmonės gyvena: meilė ir karas, politika ir religija.

Willems Anker „Red Dog“ (Pietų Afrikos Respublika, PAR)

„Raudonasis šuo“ yra pagal pasakos motyvus parašyta Pietų Afrikos istorija, kurioje išryškėja rasių pasiskirstymas, kova tarp vietos kultūros ir britiškojo pasaulio, kuri pareikalavo nemažai kraujo. Tai iš esmės siaubo pasaka, galingas pasakojimas, kuriame pasakojama apie visuomenę, kurios patriarchatas yra vietinio gymio vyras, tačiau aplinkui „veisiasi“ hibridinių spalvų žmonės. Iš kur jie atsiranda? Žinoma, iš prievartos... Per kalnus ir lygumas keliauja alkstantis milžinas, kuris tikriausiai simbolizuotų taikos ir meilės troškulį karų ir nesantaikų kamuojame krašte. Autorius gerai žinomas PAR, jo romanai įvertinti šalies aukščiausiomis premijomis, na, o šis romanas pirmąkart išverstas į anglų kalbą.

Na štai, viskas, ką norėjau pasakyti. Trumpąjį knygų sąrašą sužinosime jau balandžio mėnesį. Ar turite savų favoritų?

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Kristina Sabaliauskaitė apie socialinių tinklų, selfų (asmenučių) ir vizualizacijos kultūros šiukšles

Sveiki,

Manau, šios Kristinos Sabaliauskaitės citatos nebereikia nė komentuoti. Kaip pirštu į akį. Didžioji dalis žmonių jau kasdien gyvena socialinių tinklų sistemos kultūros klišėmis, kur neretai įsiplieskia internetinių komentarų karai, juodinimas, savo teisybės įrodinėjimas ir manipuliacija fake news. Belieka tik pasidžiaugti, kad yra tos kultūros suvokėjų, žvelgiančių iš kitos perspektyvos. Taigi.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Peter Handke "Tamsią naktį išėjau iš tylių namų"

Peter Handke. „Tamsią naktį išėjau iš tylių namų“ – Vilnius: Alma littera, 2020 – 144 p.

Sveiki, literatūros skaitytojai,

Natūralu, kad po literatūros Nobelio paskelbimo Lietuvoje perleidžiamos seniau išverstos rašytojų knygos, kurios paprastai susilaukia ne tik naujo dėmesio, kaip antai Olga Tokarczuk, bet ir naujos skaitytojų kartos. Tą būtų galima pasakyti apie 2019 metų Nobelio laureato austrų rašytojo Peter Handke (g. 1942) romaną Tamsią naktį išėjau iš tylių namų (vok. In Einer Dunklen Nacht Ging Ich Aus Meinem Stillen Haus), kurią į lietuvių kalbą išvertė Laurynas Katkus 2000 metais Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje. Originalo kalba romanas pasirodė 1997 metais.

Tiesą sakant, esu iš tos naujosios skaitytojų kartos, kuri taip ir nepažino P. Handke kūrybos, todėl tai pirmasis romanas, kurį aptikau po Nobelio paskelbimo. Naujo leidimo, prieinamas visiems, paskaitomas, mano suvokimu, ne visų skaitytojų.

Mažos apimties romane pasakojama apie kelių sankryžoje įsikūrusio keisto miestelio Takshamo vaistininką. Iš pradžių pasakojime girdisi aiškus pasakotojo balsas, o Takshamo vaistininkas pristatomas ir kaip pasakotojo draugas, ir kaip tam tikras tiriamasis subjektas. Tiesą sakant, pirmieji puslapiai labai paveikūs ir įtraukiantys. Skaitytojas panardinamas į keisto Takshamo miestelio prezentaciją, kuri asocijuojasi su neseniai skaityta O. Tokarczuk Dienos namai, nakties namai Lenkijos provincijos magiška kaimo atmosfera. Iš vietovės aprašymo tradiciškai prozoje sekama prie „durų slenksčio“ ir pasakotojas pristato vaistininką ir jo šeimą.

Teksto sodrumas, kalbos instrumentacija apgaulingai įteigia, kad skaitysite knygą, kuri turi realumo pagrindą ir tai tikriausiai bus apie vaistininko gyvenimą. Vaistininkas, netekęs sūnaus, dukros paliktas gyventi šaltuose namuose su žmona, kuri gyvena atskirą gyvenimą, atrodo, kad tai bus esminis egzistencinis vyro gyvenimo žemėlapis, kuriame sužinosime visas priežastis ir pasekmes, kad aiškiau romano pabaigoje galėtume dėkingi už įkvėpimą užversti dar vieną tradicinį, bet gerai parašytą knygą. Deja, taip nenutinka.

Pasakojimas greitai netenka realumo pagrindą ir viskas pamažu tampa kaip D. Lyncho seriale Tinpykso miestelis, kur pasakojimas galiausiai evoliucionuoja į absoliučiai absurdišką haliucinogeninį regėjimą. Knyga vienoje iš interneto anotacijų pristatoma kaip įtaigi, nors įtaigumo nepastovume ir logikos laužymo kalvystėje, mano nuomone, kaip tik ir pristigo. Realistiškai prasidėjęs pasakojimas transformuojasi tais įvykiais, kada vaistininkas prisirijęs grybų lietingą naktį iš baro į automobilį įsilaipina poetą ir slidininką, ir jie patraukia Europos keliais velnias žino kur. Vienaip atrodo, kad į Austriją, kitur atrodo, kad į Ispaniją, o dar kitoje plokštumoje atrodo, kad jie nuolat važinėja vietoje t. y. savo įsivaizduojamose iliuzijose, haliucinacijose, kurias sukėlė vaistininko pamėgti grybukai.

Peter Handke

Galiausiai skaitymas apsunksta, nes staiga buvęs tvirtas epinis ir logiškas pasakojimas perauga į postmodernios literatūros šėliones, kitaip sakant, autorius kuria realybės kakofonijos euforiją, kuri neapibrėžta. Vienaip gali atrodyti, kad tai savęs paieškos kelionė, (tokią interpretaciją siūlo atgalinio viršelio anotacija), o kita atrodo, jog tai haliucinacija, viskas vyksta veikėjo vaizduotės euforijos sukeltoje realybėje. Galiausiai skaitytoją nustoja jaudinti siurrealizmo formos ir jis yra priverstas pasiduoti Peter Handke prozos sapniško judėjimo logikai, kuri grįsta tik pasakojimo pradžioje susikurtomis skurdžiomis vaistininko biografijos detalės nuolaužomis. Būtent tos nuolaužos suponuoja vaistininko dvasios kelionės būseną, kurios kertinis akmuo yra sūnaus netekties susitaikymo istorija, tėvystės ir santuokos problemos, kurios raibuliuoja toje dirbtinėje pasąmonės tikrovėje. Nors romane, kai po klajonių vyras grįžta namo, niekur neparašyta, kad viskas vyko tik sukeltoje grybų vaizduotės piešinyje, o pateikiama kaip reali klajonė po pasaulį, manding, knygos istorija tokia sąlygota, kad ją kiekvienas skaitytojas patirs vis kitokią.

Visgi tas psichodelinis pasaulis pilnas skausmo, nuotykiai turi realias nuorodas į vaistininko problemas, todėl atrodo, jog šioji dvasinė kelionė-klajonė-dejonė yra tik paties vaistininko sukelta terapinė progresija. Įdomu tai, kad visąlaik maniausi, kad romanas parašytas dar seniau t. y. hipų pabaigos laikais, pačiu ankstyviausiu rašytojo laikotarpiu, bet 1997 metais t. y. „trupantis“ postmoderniosios literatūros aukso amžius tiek Lietuvoje, tiek Europoje, todėl nenuostabu, kad psichotropinis pasaulis pilnas paradoksalių vaizdavimo priemonių, nesvarumo būsenų. Paradoksas tampa esmine šio romano priemone, kuriant spalvingą vaistininko pasąmonės būsenų bangavimo kakofoniją: „Taigi man nieko netrūko, – tarė mano pasakotojas. – Bet kaip tik todėl, kad nieko netrūko, kartais man trūko beveik visko (p. 113).“

Romanas pasižymi psichodeliniu virsmo bangavimu. Tai atliepia ir pasakotojo vientisumo neišlaikymu, keičiant pasakojimo struktūrą, žanrus, pereinant iš tradicinio epinio pasakojimo prie postmodernios literatūros raiškos ir vėlei grįžtant prie tradicijos. Tai kartu kelionė ir literatūros virsme, ir kelionė pasakojime, ir protagonisto pasąmonėje. Tai nepastovi ir tamsi, depresyvi terapinė kelionė įvairiomis plokštumomis. Ar man patiko? Nepasakyčiau. Ar padarė įspūdį kaip literatūros kūrinys? Taip. Ar norėčiau daugiau P. Handke knygų? Po šios, dievaži, tikrai nebežinau.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Skandalas" / "Bombshell"

Sveiki,

Kai prieš kelerius metus per Lietuvą ir pasaulį ritosi skandalas #metoo, kuris atliepė moterų, patyrusių seksualinį priekabiavimą, solidarumą, radosi ne vienas vyriškis, kuris socialiniuose tinkluose rašė tą patį, ką mėgsta rašyti mačistas verslininkas ir JAV prezidentas Donald Thrump: grybštelti gražiai merginai per užpakalį, argi čia koks priekabiavimas? Tai romantiškas flirtas, į kurį mergina atsako, arba ne. Atsirado ir tokių, kurie ir šiurkščiau išdėstė savo „vyriškas“ pažiūras. Galiausiai #metoo išvirto kaip pyragas per skardos kraštus, nes būta ir iš moterų pusės manipuliacijų ir neteisingų kaltimų, siekiant aukštesnių privilegijų... Žodžiu, ten, kur atsiranda didelis skandalas iš neteisybės, dažniausiai tampa išsigimusiu visuomenės normų ir manipuliacijų priemonių instrumentais. Galiausiai visoje teisybės ir teisingumo kovoje labiausiai gali pelnytis tie, kurie sugeba #metoo idėjomis pasinaudoti.

Kad judėjimas #metoo, žinoma, davė nemažai naudos moterims, galiausiai dalinai buvo atstatomas moters seksualumas ir indelis lygiateisiškame „ofisiniame“ darbe. Apie panašias TV kanalo FOX sąlygas byloja biografinis filmas „Skandalas“ (angl. Bombshell) (2019), kuris pasakoja apie 2016 metus, kai FOX kanalo valdytojas Roger Ailes galiausiai gauna pirmuosius kaltimus dėl seksualinio priekabiavimo ir šantažo. Galiausiai trys moterys, nukentėjusios dėl aukšto posto „per lovą“ viešai prabylą apie seksizmą, pašaipas ir nelygybę. Filmas apie šio skandalo atsiradimą, apie tai, kaip sunku ir beveik neįmanoma, aukojant savo asmeninę šeimą ir gerbūvį, atskleisti galingos mačistinės imperijos užgniaužtą požiūrį į ilgakojes darbuotojas...

Nesiryžtu vertinti filmo atitikmens su realybe, nors N. Kidman. Ch. Theron ir M. Robbie sukurtos veikėjos turi realius atitikmenis, kaip ir antraeilių aktorių. Man šis filmas visgi atskleidžia nejaukų ir tylų ofiso „klubo“ pažeminimo istoriją moters atžvilgiu. Persisunkęs seksistinių bjaurybių tylios FOX kanalo zonos akiratyje šios moterys tampa didvyrėmis. Kitą vertus, tokiame amerikietiškame „tiesos atleidimo“ filme kitaip būti ir negalėjo. Kelerius paskutiniuosius metus „Oskaro“ nominantų filmai sukasi apie sąmokslo atskleidimus. Prisiminkime tokius sėkmingus filmus apie Didžiąją ekonominę krizę, Katalikų bažnyčios seksualinį vaikų išnaudojimą ar tą patį, jau istorija tapusia karo Vietname politikų grifų puotos atskleidimą paprastų amerikiečių gyvybių sąskaita.. Tokie „tiesuoliški“ filmai iš vienos pusės labai įkvepia demaskuoti ir kalbėti tiesą, bet iš kitos tampa atbukusių smegenų asmenims priemone spekuliuoti garbingų žmonių įvaizdžiais ir toliau manipuliuoti kitomis formomis.

Visgi nesigilinsiu analizuodamas skandalų veikimo principus ir kas iš to daugiau ar mažiau išlošia, pasakysiu nešališkai, kad filmas man patiko. Jis dinamiškas, čia puikiai dirba aktoriai, istorija nepatogi tiek vyrams, tiek moterims, kurios leidžiasi žeminamos, nes yra naivios ir neišeina, nes išeidamos žino, kad mažesnio moralinio lygmens atstovė gaus jos darbą... Tai tam tikra prasme užburtas ratas, nes filmas nepatogus ir vyrams, kurie spekuliuoja įtartinais anekdotais apie seksualias blondines kaip kultūros bendravimo normą, o moteris, kuri drįsta sukritikuoti vyriškį, laikoma moterimi, kuri nekenčia vyrų. Tendencijos Lietuvoje dabar, sakyčiau, yra labiau moterų naudai: stiprios moters įvaizdis įkvepia, o stipraus dominuojančio vyro vaizdinys vis dar kybo ant plauko dėl neaiškių įsitikinimų... Tai išties daug diskusijų ir perspektyvų išrutuliojanti kino juosta, kuriai tikriausiai neužtektų laiko iškalbėti, nes čia kaip sniego stiklo rutulys: kaip pakreipsi, taip snaigės vandenyje ir pustys tą vargšą žmogaus namelį.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nuolankioji" / "A Gentle Creature" / "Кроткая"

Sveiki,

Rusų režisieriaus Sergejaus Loznicos filmas „Nuolankioji“ (rus. Krotkaya) (2017) po savo premjeros ir gero pasirodymo Kanų kino festivalyje sukėlė dviprasmiškus jausmus. Vieniems, kurie pažįsta filme atvaizduotą šiuolaikinės atsilikusios Rusijos provincijos realybės vaizdą, šis filmas skaudžiai leido išsakyti tas problemas menu, o kitiems, kurie nepripažįsta tokios „suluošintos“ Rusijos realybės, piktintis, kaip apskritai režisieriui buvo leista kurti tokią Rusiją menkinančią kino juostą. Loznicas tikriausiai yra vienas iš nedaugelio kino režisierių – tiesa, tai pirmasis jo matytas filmas – kuris atstovauja šalies sąžinės balsui. Tokį vieną žinau. Tai neprilygstamas režisierius Andrejus Zvyagenstevas.

„Nuolankioji“ nuo pirmųjų hiper realių kadrų primena A.Zvyagenstevo filmus. Vėliau beveik nekyla abejonių, kad labiausiai iš visų filmų tematika atspindi „Leviataną“ (2014), kuriame režisierius vaizdavo supuvusią ir korupcijos bei antžmogiškumu pasižyminčią teisinę sistemą. S. Loznycos filmas moteris, kuri niekaip negali pamatyti neteisingai įkalinto vyro, vėlgi grumiasi beviltiškai bukai korumpuotoje sistemoje. Nesivarginsiu atpasakojimais, nes tikriausiai reikia pažiūrėti šį filmą patiems, kad įsitikintumėte, kad Rusijos pirmojo dešimtmečio po Sąjungos subyrėjimo atmosfera šalyje buvo ne ką kartesnė nei mūsų brutalusis gariūnmetis, kada siautėjo butus plėšinėjančios gaujos, kai kurios pavaldžios netgi policijai. Policija ar valdžia „be antpečių“ turi beveik pasiskirsčiusią visą Rusiją, o paprasti gyventojai „strojinami“ tai vienos, tai kitos valdžios.

Pasaulis be teisybės ir teisingumo iš moters pasiglemžia sielą. Ji beviltiškai parsidavinėja korumpuotoms institucijoms bandydama gelbėti šeimą. Tai iš tikrųjų šiek tiek primena Kafkos „Procesą“, tik šis absurdiškumas toks gyvas ir suprantamas, kad beveik darosi graudu, jog tai vyksta/vyko realiai, o Kafkos literatūra kai kur pasaulyje tėra tikrovės atspindys.

Emociškas „Nuolankiosios“ poveikis, galima sakyti, kartu primena ir tarsi nebylų pačios Rusijos pagalbos šauksmą. Keistai prislopintą, bet realiai girdimą iš meno pasaulio. Mes, lietuviai, patys neretai turėjome tokių istorijoje atvejų, kada „užsukus visus informacijos čiaupus“, realiai kalbėti apie savo dvasios skausmą begalėdavome tik meno formomis, neretai pridengdami Ezopo kalba. Taip, filmas gana politizuotas, jis lyg ir patvirtina pro propagandos dūdmaišius tą numanomą realybę, kurią gožia rusų (iš esmės ir mūsų pačių) žiniasklaidos fasadas. Kitą vertus, nenuostabu, nes pas mus irgi per žiniasklaidos sijonus nelabai matosi realus pasaulis, esame užjuodinti... Bet filmas ne apie tai. Jis apie lėtai marinamą neteisybės nuodais žmogų, kurio lėta dvasios kančios baigtis jau žinoma nuo pat pradžių: moteriai geruoju bjaurasties suteminėje kloakoje nepavyks išplaukti...

Labiausiai stebina režisieriaus pasirinkimas filmo pabaigoje viską pateikti kaip Šarlio Pero pasakoje „Pelenė“. Tiesą sakant, tie ilgi sovietinių grimų tostai Vienos pokylio atmosferoje mane ne juokais sutrikdė. Net nepatiko teatralizuotas „prikabinimas“. Žinau, kad režisieriui išryškinti grimasas reikėjo teatro, tam tikros idėjinės antitezės rūsčiai realybei, norint išryškinti skaudulius ir švytintį dirbtinį viešumos fasadą. Teatras ir ironija, netgi šaržas tam tinka, bet man visgi tas patraukimas į teatralizuotą sapnišką erdvę nelabai įtikino. Taip, sopulius jis išryškino – didžiuotis galinga Rusijos praeitimi žmones, apsinešusius nuo arielkos ir nebematančius per liaupsių kalbas nūdienos bjaurasties, yra S. Aleksijevič dokumentinės prozos liudijimo diagnozė, kuo serga visi Rusijos žmonės: jie trokšta idealų ir vardan ko numirti, nes numirti už idėją buvo mokomi visą gyvenimą. Toji scena traukinyje, kai visi geria už prarastus artimuosius ir keikia valdžią, tiesą sakant, ir suponuoja jautrią dvasios ubagystę, kuri dar gyva ir mūsų senosios kartos žmonėse.

Kitą vertus, neturint idealų tokios herojinės „širdys“ tampa negailestingomis. Man labiau patinka A. Zvyagenstovo filmų finalai, kurie randa beprotybės išraišką natūraliomis sąlygomis, be realybės plotmės transformacijų. Be jokios abejonės, kad „Nuolankioji“ yra geras filmas. Net ne apie Rusiją, o iš esmės apie mus pačius, nesvarbu, kokioje „demokratiškai“ deklaruotinoje visuomenėje gyvename: kai močiutė „nusiimti“ pinigėlių iš kortelės privalo iš Rietavo apylinkių su dviem persėdimais autobusu važiuoti į Plungę (nes uždarė skyrius ir bankomatus tie patys moderniojo pasaulio kūrėjai) – yra sukuriami pažeminti „sistemos vergai šiuolaikiškai“, bet tai yra ta pati nuolankiosios tyla prieš išsišiepusius sistemos sadistus.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis:  78/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šlovė" / "Glory" / "Slava"

Sveiki, kino gerbėjai,

Prieš kelerius metus Kino pavasaryje pristatyta bulgarų kino juosta „Šlovė“ (bulgr. Slava) (2016) sulaukė tarptautinio kino kritikų pripažinimo. Rytų Europos kino blokas iš tiesų moka kurti socialines dramas, kurios ypač paveikios savo moraliniais apsisprendimai neteisybės kamuojamame pasaulyje. Nieko nuostabaus, kai Vakarų Europos kinas nagrinėja labiau bohemišką laisvės pasirinkimo pasaulį ir prasmės bei beprasmybės santykį, o Rytų Europos kine vis dar grumiamasi su korupcija, žmogaus egoizmu, nestabilumu, sunkiomis gyvenimo sąlygomis, todėl neretai hiper realistinės juostos šokiruoja ir glumina, kalbant apie Bulgariją, Rumuniją ir tam tikras Balkanų šalis.

„Šlovė“ šiame filme turi netgi kelias reikšmes. Viena iš jų yra mikčiaus geležinkeliečio tėvo paliktas „Slava“ firmos pagamintas laikrodis sūnui. Kita prasmė – šlovės užkluptas geležinkelietis tampa pripažintu sąlyginai svarbiu didvyriu politikos ir žurnalistikos pasaulyje, kada vyrukas aptinka išmestus pinigus ant traukinio bėgių ir apie juos praneša policijai. Siekdamas nesavanaudiškų ketinimų ir atvirai elgdamasis pagal taisykles vyras tampa kitų biznierių moraliniu įkaitu. Absurdas prasideda nuo tada, kai žiniasklaidai reikia pristatyti didvyrį, dar labiau – kai vyrukas pakviečiamas į renginį, kuriame kalbą sako pats ministras... Tai kantraus pažeminto žmogaus kaina, kurio vaizdą vieną matome viešumoje, o už užkulisių matome tik nepagarbos ženklus. Kur tokia nužmoginta ir dirbtinos šlovės istorija gali nuvesti? Ogi į visišką susinaikinimą.

Filmas labai geras, jis pateiktas subtiliai aštriai, o finale dirbtinį apvaisinimą išgyvenančiai žiniasklaidos kuratorei tampa atpildo pamoka už jos egoizmą ir nepagarbą. Kitaip filmas ir negalėjo baigtis, kaip visišku humanizmo nuopuoliu. Viena vertus tai šlovės kaina materialumo ir pripažinimo ištroškusiame pasaulyje. Ši juosta žmogiškųjų santykių ir socialinės elgsenos, netikrų vertybių kritika, kuri perteikta itin taikliai, todėl tampa mūsų visų atšvaitu. Labai stipri ir įtaigi kino drama, kuri patvirtina, koks stiprus ir reikalingas balsas sklinda iš Europos Rytų bloko formuojamos kino kultūros, kuri turi ir meno, ir tautos sąžinės balso reikšmę.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb:7.6

Jūsų Maištinga Siela

Kokias knygas pirkti Vilniaus knygų mugėje 2020? Maištingos sielos rekomendacijos

Sveiki,

Artėjant šios savaitės triumfuojančiam Knygų mugės maratonui imu ne juokais galvoti apie nuovargį. Kartais malonų, kartais fiziškai sekinantį, nes esu iš tų žmonių, kurie greitai pavargsta nuo minios, triukšmo ir ilgų pokalbių triukšme. Bet kokiu atveju, reiktų pasiruošti psichologiškai ir gerai apgalvoti, kad šios dienos būtų pakankamai produktyvios...

Sulaukiau ne vienos užklausos, kokias knygas reiktų įsigyti Knygų mugėje. Sunkoka rekomenduoti, kai nežinau, ką žmonės mėgsta, todėl galiu tik pasidalyti tuo, kas mane patį asmeniškai domina. Nežinau, kiek knygų įsigysiu iš to, ką dabar pristatysiu, tačiau anksčiau ar vėliau norėčiau šiuos kūrinius perskaityti. Mano orientyras labai panašus į pernykštį – „nusigriebti“ geriausios literatūros grietinėlę t. y. įvairiomis premijomis įvertintus kūrinius. Visų pirma Man Booker premijos nominantų, kurių mugėje kaip itin karštų naujienų pažėrė leidyklos. Ir visai neseniai pasirodžiusios ir pasirodysiančios Pulitzerio bei prancūzų Goncourtų premijomis įvertinta literatūra.

Sąrašą pateikiu absoliučiai nereitinguotą, atsitiktine tvarka, nes nei vienos iš jų kol kas nesu skaitęs.

Richard Powers „Medžių istorija“ (angl. The Overstory). Leidykla „Alma littera“.

Viena laukiamiausių knygų! Tikrai! Romanas įvertintas Pulitzerio premija ir buvo įtrauktas į trumpąjį Booker sąrašą 2019 metais. Storas romanas apie skirtingas istorijas, kuriose žmonių likimus nulemia... medžiai. Neįtikėtinai įdomus žvilgsnis į gamtos ir žmogaus ryšį, manau, be galo aktualu, kai šiais laikais žmonės sąmoningėja ir vis labiau gręžiasi į gamtą ir pradeda suvokti Žemės planetos gyvumą.

Elif Shafak „10 minučių 38 sekundės šiame keistame pasaulyje“ (angl. 10 minutes 38 seconds in This Strange World). Leidykla „Tyto alba“.

Labai populiari autorė Lietuvoje. Tiesa, nesu skaitęs nė vienos jos knygos, tačiau po patekimo su šiuo romanu pernai į trumpąjį Booker premijos sąrašą ne juokais susimąsčiau, o gal tai bus tikras literatūrinis atradimas. Griozdiškas ir baisus knygos pavadinimas neturėtų manęs atgrasyti nuo pasirinkimo.

Roberto Bolano „2666“ (ispan. 2666). Leidykla „Kitos knygos“.

Stambus Čilės rašytojo veikalas jau buvo ilgai gurmanų skaitytojų geidaujamas lietuviškai. Net neabejoju, kad skaitant paskaus ranką laikyti šią knygą, bet kartu tikiuosi nepaprastų sodrių klajonių po Bolano sukurtą pasaulį. Mano lentynoje jau keleri metai laukia jo romanas „Pašėlę detektyvai“, tačiau per knygų naujienas niekaip iki jos „neprisikasu“. Na, o naujausias jo romanas lietuviškai magnus opus yra laikoma kone geriausiu legendinio rašytojo kūriniu.

Sally Rooney „Normalūs žmonės“ (angl. Normal People). Leidykla „Alma littera“.

Paskutiniu metu mane stebina „Alma littera“. Tarp to pop srauto atsiranda vis daugiau prestižinės literatūros leidimų. Nuostabu. „Normalūs žmonės“ buvo įtrauktos į Booker sąrašą, pelnė kitų svarbių literatūrinių premijų, tad net neabejoju, kad kažkas ryšis išleisti anksčiau ar vėliau šią knygą. Volia. Nors daug kas sako, kad knyga apie paauglius gali būti tik paaugliams, bet šiuolaikiniai kontekstai mane vis tiek vilioja prie šios knygos. Ji suaugusiems.

Undinė Radzevičiūtė „Grožio ir blogio biblioteka“. Leidykla „Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“.

Paskutiniu metu viena populiariausių rašytojų ne tik Lietuvoje, bet ir tarp vertimų. Vokietijoje Undinė jau turi savų gerbėjų, todėl kiekviena jos knyga pasižymi originalumu ir savitumu. Tai tikriausiai vienintelė lietuvių rašytojos knyga, kurią ketinu pagriebti šiųmetėj Knygų mugėj.

László Krasznahorkai „Šėtoniškas tango“. Leidykla „Kitos knygos“.

Kiek anksčiau išleista „Kitų knygų“ vengrų rašytojo knyga, tiesą sakant, jau kurį laiką guli prie naktinio stalelio. Nėra lengva skaityti šį rašytoją, todėl vis kaupiuosi, kada norėsiu pasinerti į jo pasakojimą. Po jo knygos „Priešinimosi melancholija“, kuri anuomet sukėlė sunkiai paskaitomos, bet įdomios literatūros, įspūdį, manau, autorius tikrai patiks itin išskirtinių ir rafinuotų knygų lentynos skaitytojams.

Belinda Bauer „Kirtis“. Leidykla „Baltos lankos“.

Paprastai „Baltų lankų“ asortimentas mugėje mano krepšyje būna vienas didžiausių ir gausiausių, tačiau iš pačių naujausių knygų dėmesį šiemet patraukė tik šioji. Knyga nominuota Booker premijai. Iš anotacijos primena terapinę kriminalinę istoriją. Bet jeigu atsidūrė Booker sąraše, na, knyga tiesiog negali būti prasta, gali tik nepatikti.

Donna Tartt „Dagilis“ (angl. The Goldfinch). Leidykla „Alma littera“.

Nežinau, kada ir kaip perskaityti šį talmudą, tačiau knyga įvertinta Pulitzerio premija ir dėl jos dalis skaitytojų jau pametė galvą. Specialiai iki šiol jos nepirkau, įdomu, kokia bus mugės kaina. Šiaip neseniai pasirodė ir ekranizacija su Nicokle Kidman, tačiau jos nežiūrėsiu tol, kol neperskaitysiu šios intriguojančios knygos.

Anna Burns „Pienininkas“ (angl. Milkman). Leidykla „Sofoklis“.

Leidykla „Sofoklis“ visada turi ką pasiūlyti išrankiems, bet šiemet nutiko taip, kad pačius stipriausius kūrinius leidykla pristatė kaip tik prieš Kalėdas ir karštų bandelių, bent jau tokių, kurios mane viliotų mugėje, nelabai kas ir beliko. Kiek seniau išleista Booker premija įvertintą „Pienininką“ pravartu įsigyti.

Marion Poschmann „Pušų salos“. Leidykla „Gelmės“.

Tiesą sakant, nieko nesu skaitęs iš leidyklos „Gelmės“ ir tai tikriausiai būtų pirmoji knyga. Vokiečių rašytojos M. Poschmann „Pušų salos“ buvo įtrauktos į tarptautinį Booker sąrašą.

Harry Mulisch „Dangaus atradimas“. Leidykla „Alma littera“.

Ši knyga jau mano lentynoje, tačiau įtariu, kad bus susidomėjusių intelektualų ir rimtosios grožinės literatūros mėgėjų, kurie svarstys pirkti ar nepirkti. Nežinau, ką patarti, tačiau ją jau skaitysiu, todėl pasirinkimo, bent jau man, nebėra. Tačiau kaip pristatoma knyga ir goodreads puslapyje, manau, abejonių nekyla, kad tai nėra banalybė ir šis stambus romanas turėtų ne juokais nustebinti. Knyga laikoma pasaulietiniu mastu viena geriausių Nyderlandų literatūros perlų.

Eric Vuillard „Darbotvarkė“. Leidykla „Žara“.

Smulki knygutė, apie kurią kol kas niekas nekalba, nes ją išleido menkiau reklamuojama leidykla „Žara“. Knyga įvertinta prancūzų pačia svarbiausia Goncourtų premija. Tai jau savaime yra rodiklis. Beje, autorius šiek tiek susietas su Lietuva. Yra gyvenęs Kaune.

Pierre Lemaitre „Iki pasimatymo ten aukštai“. Leidykla „Alma littera“.

Vėlgi literatūrine prancūzų Goncourtų premija įvertinta knyga. Jau kiek ankstėliau išleista „Almos litteros“ bus pristatoma kaip solidi naujiena literatūros gurmanams. Jau turiu šią knygą, manau, ja susidomės ir kiti.

Karl Ove Knausgard „Mano kova. Vaikystės sala“, Leidykla „Baltos lankos“.

Tiesą sakant, nors ir naujiena, kol kas šios knygos nepirksiu, kol neperskaitysiu antrosios dalies, kuri jau kuris laikas laukia lentynoje. Jeigu antroji „neužkabins“, manau, šios neimsiu. Tiesa, kadangi Lietuvoje daug kas mėgsta Knausgardą, tad neparekomenduoti Knygų mugėje trečius metus iš eilės pristatomą rašytoją sensaciją, manau, būtų toks pats ignoravimas kaip K. Sabaliauskaitės „Petro imperatorės“ Metų knygos rinkimuose.

Tai tiek kol kas mano dėmesio patraukusių kūrinių. Žinoma, dar laukia renginiai, renginiai, renginiai... Dieve, padėk.

Jūsų Maištinga Siela