Knyga: Pierre Corneille "Sidas"

Sveiki mielieji,

Šiandien noriu pristatyti dar vieną knygą, kurią sukrimtau mokslams. Nors retokai dedu knygas pagal universitetinę programą, tačiau kartas nuo karto pagalvoju, kad visai be reikalo. Šį kartą tai prancūzų dramaturgas Pjeras Kornelis (Pierre Corneille) ir jo tragedija (kai kur įvardijama kaip tragikomedija) „Sidas“. Taigi trumpai porą faktelių apie patį Kornelį: dramaturgas gyvenęs 1606 – 1684 metais, pats gal dar nenutuokdamas tapo klasicizmo teatro revoliucijos galva. Na iš tikrųjų tai autorius kūręs „ant Šviečiamojo“ amžiaus laiptelio. Kol po Europą dar sklido Barokas, šalia jau rimtai ėmė formuotis klasicizmas. Sunki ir griežta, tiesą sakant, man nelabai patinkanti meno ir kultūros srovė. Taigi Kornelis buvo visame tame sūkuryje, iš kurio išsirutuliojo naujas standartas, nauji dramų bruožai ir reikalavimai.

Plačiau kalbant apie „Sidą“ būtų galima pasakyti, kad kūrinys mane nustebino, kadangi iš pirmo žvilgsnio nė neprimina klasicizmo, bet tai ir nenuostabu, nes jame esti dar labai daug ne klasicizmo apraiškų, kuriuos net pats autorius vėliau senatvėje įvardys kaip „netobulumą“, šitai suprantama kaip dramos nepaklusnumas klasicizmui. Nepaisant tuometinių septynioliktojo amžiaus kritikų, šią dramą be galo mėgo valstiečiai ir visa kita likusi liaudis dėl to, kad ji ir nebuvo standartas. Ši keturių veiksmų drama tiesiog iš naujo prikėlė Prancūzijoje teatro susidomėjimą, juk iki tol Prancūzijoje į teatrą buvo žiūrimą kaip į juodžiausią darbą, kas ir buvo labai apskritai populiaru tuomet Europoje. „Sidas“ kalba apie senąsias žmogaus vertybes dar nuo „Rolando giesmės“ laikų, drama teigia, kad mirti negarbėje yra pats didžiausias žmogaus pažeminimas. Dramoje taip pat nemažai yra ir antikos dramų apraiškų: donas Rodrigas minimas kaip karo dievas Marsas, Saracėnų arba maurų priminimas ir nemažai kalbama apie valdžią, kas buvo nemažai būdinga Sofoklio tragedijose. Kornelio dramoje tenka kitoks vaidmuo meilei, ji čia kone vienas iš svarbiausių faktorių stumiančių veiksmą į priekį. Veikėjai pilni paradokso, Rodrigas ir Chimena apsėsti dviejų susipriešinusių dalykų: jausmų ir racionalių visuomenės primestų vertybių. Visuomenė ir žmogaus individualus jausmas tiesiog pjaunasi kaip katė su šunimi. Paklausite, kas visgi laimi? Aišku, kad veikėjų viršų ima visuomenės nuostatos, teisingo keršto poreikis gniaužia pirminius žmogaus jausmus, bent jau iki tragedijos atomazgos.

Netikėtai šią padėtį pataiso teisingasis valdovas donas Fernandas, kuris tarytum šioje dramoje atlieka Tėmidės funkciją, sprendžia, kaip nubausti arba kaip pataisyti padėtį, kad „saviškiai“ būtų laimingi. Čia slypi ir valdovo protas, kadangi jis mato, jog skilinėjanti tauta, nesantaikoje esanti liaudis ir pavaldiniai nebus pajėgūs apsiginti nuo priešų. Tai be jokios abejonės yra absoliutinės monarchijos pavyzdys, karalius žino kaip reikia stiprinti savo tautos šaknis ir valdymą. Galiausiai jis žaidimo būdais numalšina visuomenės primestą „madą“ ir pagrindiniams herojams įteikia mintį, jog viskas yra atkentėta, kad svarbiausia yra ne kentėti, o kur kas prasmingiau yra gyventi meilėje, kad garbės siekimas negali būti nesubalansuotas su meile. Taigi, karalius išlygina Tėmidės svarstykles ir tuo baigiasi tragedija. Sakysite, tragedija ir viskas baigėsi gerai? Neapsirikite, nes pats Kornelis savo tragediją matydavo ne nelaimingoje atomazgoje, bet žmogaus vidinėje sumaištyje, kai herojus turi pasirinkti savo viduje, išsirinkti didžiausią vertybę, iš esamų paaukojant mažesniąją.

Apibendrinant būtų galima pasakyti, kad Kornelio „Sidas“ yra tikra psichologinė įtampos drama, kurioje iš tikrųjų nežinai, kaip teisingai pasielgti, bet jauni, aistringi žmonės susidūrę su savo aistromis ir visuomenės normomis visgi ryžtąsi elgtis pagal tėvų valią ir pavyzdį. Šįkart tėvai yra didžiausias ir neginčijamas autoritetas, tai, aišku, antikinių dramų bruožas. Įdomu, koks būtų spektaklis?

Jūsų Maištinga Siela