Knyga: Jurga Tumasonytė "Dirbtinė muselė"

Jurga Tumasonytė. „Dirbtinė muselė“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. – 112 p.

Sveiki, skaitytojai,

Šią Jurgos Tumasonytės (g. 1988) debiutinę trumposios prozos knygelę Dirbtinė muselė nešiojausi savo darbo portfelyje pusantros savaitės ir išsitraukdavau per  pertraukas ir skaitydavau pienių ir saulės geltoname kiemelyje, sėdėdamas ant medinio suolelio. 2011 metais Pirmosios knygos konkurse su šiais tekstais laimėjusi autorė šiais metais pristatys jau kitą tekstų rinkinį Undinės.

Šie trumpieji tekstai nepaprastai gaivūs, juos lengva skaityti, kai kur nors „užstringi“, tarkim, važiuojant traukiniu ar miestiniu viešuoju transportu. Žanriniu požiūriu kai kurie tekstai gali būti laikomi novelėmis – vienas reikšmingas įvykis, netikėta, kaip J. Tumasonytei būdinga, makabriška istorijos pabaiga.

Kai kurie tekstai be idėjinės sąvaržos, tiesiog komponuojami fragmentinėmis nuotrupomis, iš kurių skaitytojais „baltąsias dėmes“ susilopo savo vaizduotės pastangomis, taigi, neužbaigtumas kartu mezga ir bendrą kūrybos lauką su skaitytoju. Tekstuose išryškėja keletas svarbių teminių aspektų. Vienas svarbiausių – lokalių asmeninių santykių peripetijos. Dažnai tai šeiminiai santykiai, kurie iliustruojami buitiškoje aplinkoje, įpinant kafkiškas transformacijas. Įspūdis toks, kad autorė byloja apie itin svarbius kasdieniškus dalykus, tačiau probleminį lauką užgožia literatūrinių dispersijų spektakliais, todėl tikrasis probleminis laukas lieka iš centro nustumtas į kontekstą – toks efektas neretai naudojamas kine, dar dažniau – teatre. Bet lygiai tą patį regime ir Kafkos Metamorfozėse – sūnus vieną dieną pabunda ir supranta esąs vabalu, tačiau aplinkinių absurdiška logika ir abejingumas, nepaisant aplinkybių, verčia skaitytoją kraupti ne pačia metamorfozės idėja, bet „normaliųjų“ reakcijomis į metamorfozės atvejį.

Priešingai nei Kafkos prozoje, kur aiškus dualumas, agresoriaus ir aukos pozicija, J. Tumasonytės tekstuose priešingų stovyklų beveik nėra, kadangi nuo kasdienybės nesveikų santykių – vienatvės, apleidimo, nemeilės sau, meilės be atsako ir t. t. – virtinėje kenčia visi. Štai tekste Lipumas, motina, užauginusi ir į pasaulį paleidusi vaiką, tampa gyvuliu: „Gegužę ji virto margu ir masyviu pitbuliu. Visi nutarė, kad dabartinė mamos būsena reikalauja atsidavimo, o Liolei pats laikas pradėti gyvenimą (p. 61).“

Užtenka ir įžūlumo, ir ekspresijos, ir galingos vaizduotės, kai, pav., tekste Malonė, moteris užuot pagimdžiusi vaiką, paleidžia vandenį ir plunksnuotą baltą balandį. Transformuojami ne tik veikėjai, situacijos, bet ir literatūros klasika. Jono Biliūno baltoji katytė viename iš tekstų atlieka kiek kitokį didaktinį niuansą, tiesa, kur kas ironizuotą ir apgaubtą simbolinių prasmių.

Jurga Tumasonytė

Kitas svarbus aspektas, nepaminėtas anotacijoje, yra ir „atvirieji“ rinkinio tekstai, kur išryškinami visuomenės absurdiškumo, chaoso, nesusikalbėjimo motyvai. Pavyzdžiui, tekste Skaistykla, kur prie miesto pagrindinės aikštės kasdien vyksta absurdiškomis problemomis lozunguojami mitingai. Dar absurdiškesni tampa mitinguojančiųjų norai ir troškimai, pavyzdžiui, protestuojama prieš ką tik išklotas naujas juodas šaligatvio plyteles: „Juoda spalva skatina miesto žmonių pesimizmą, auga savižudybių skaičius... <...> Toks kelias dargi diskriminuoja juodaodžius (p. 84)“.

Beveik visi tekstai pasižymi dinamišku ir savita ekspresija, varijuojama tarp kafkiškų metamorfozių, ironiškų paradoksų ir gotikinių siaubo elemento įvaizdžių: „Blogas žinias pranešantys telefono skambučiai yra kaip juodi varnai, įskrendantys į ausį ir iškapojantys kažkurią tavo esybės dalį (p. 94)“. Esti ir absoliučiai priešingos, subtilios, jautrios ir simbolinės, primenančios tradicinę lyrinę prozą, atvejų, pavyzdžiui, šis itin padarė stiprų įspūdį: „Lyginu seną paklodę su apsitrynusiomis našlaitėmis ir tik dabartiniu savo žvilgsniu galiu nustatyti, kad paklodė, per kurios paviršių važinėja lygintuvas, yra ypač sentimentali. Po tuo skuduru galėjo slėptis mama, tuberkulioze sirgęs senelis, sunkios močiutės kojos su tvinksinčiomis upėmis blauzdose, retai užklystantis tėvas, mažytė mažytė aš. Vietomis paklodė susiūta ir gali atrodyti, kad liečiu randus (p. 106).“ Štai taip subtiliai per vieną buitinį gestą – patalynės lyginimą – galima papasakoti visos šeimos santykių žemėlapį.

Kai kurie tekstai turi ekshibisionistinės pasakojimo raiškos (Martynenko literatūrinis efektas), kada išvardijami išgalvoti ir realūs (auto)biografiniai faktai, dažnai sausi, tarp jų inkorporuojamos pikantiškos ir intymios detalės, stengiantis sukurti ekspresinį pasakotojo apsinuoginimą – toks tekstas Atspindžiai. Bet autorė neužsižaidžia, nes ji tik į (auto)biografijas „atsiremia“ tam, kad vėl panirtų į savo gan savitu stiliumi kuriamą makabrišką, paradoksų ir ironijos kupiną pasaulį, kuriame išties įdomu ir netgi šiek tiek egzotiška palandžioti, tikintis nestandartinių teksto kūrimo sprendimų ir originalių logikos taisyklių nesilaikymo pavyzdžių.

Jūsų Maištinga Siela