Filmas: "Degantis" / Beoning" / "Burning"

Sveiki,

Tam tikra prasme azijiečių filmai man yra atradimai. Jų nežiūriu itin daug, tačiau kas pasiekia mano akis, daugiau ar mažiau būna išskirtiniai kūriniai. Pietų Korėjos režisierius Chang-dong Lee ilgamečiams „Kino pavasario“ festivalio žiūrovams gana neblogai pažįstamas, o man tai pirmas sykis, kada pamačiau jo filmą. Šįkart naujausias darbas „Degantis“ (korėj. Beoning) (2018), kuris panašiai ir neseniai matytų kinų filmu „Ilga dienos kelionė į naktį“ (2018) tapo šių metų azijietiško hipnotizuojančio filmų perliukais.

Istorija pasakoja apie mėgėjišką rašytoją, kuris įsivelia į keistą istoriją, sutikęs gatvėje savo vaikystėje pažinotą merginą. Ar tai meilės istorija? Toli gražu. Ar tai detektyvas? Tam tikra prasme. Ar filmas apie realius įvykius, o gal apie veikėjo literatūrinius pagrindinio veikėjo pasąmonės išdaigas? Galimas daiktas. Tai žanrų difuzijos dėka sukurtas lėtas, hipnotizuojantis pasakojimas, kuris kartu ir malonus, ir kartu verčia jaustis nepatogiai, nes paneigiama įprastus šabloninius holivudinius ir europinio kino pasakojimo polėkius. Filmas panašus į alternatyvųjį, tačiau dvelkia profesionalumu, gerai apgalvotais kadrais ir muzikos takeliu. Tai filmas tarsi pasąmonės tapyba, kur veikia magiška logika, primenanti literatūrinius kūrinius. Visų pirma Haruki Murkami romanais grįsti simboliai ir logika – įsivaizduojami ir realūs veikėjai, katės, keisti susitikimai, metaforiniai dialogai. Taip pat galima aptikti ir Fidžeraldo „Didžiojo Getsbio“ tam tikrų niuansų, tačiau literatūrinės jungtys šiam filmui padeda sukurti tik išskirtinį režisieriaus pasakojimo formą, dar kur kas įdomiau (bent man retkarčiais) atrodė pagrindinio veikėjo vidinė būsena.

Pagrindinis veikėjas atrodo nuo pat pirmųjų kadrų „iškritęs iš medžio“, tokio uždaro, perdėtai jautraus, suluošinto ir šiek tiek šizoidinio tipažo, kuris savo gyvenimą lyg ir bando įprasminti murakamiškais dėsniais, pavyzdžiui, šeria namuose įsivaizduojamą merginos katę, masturbuojasi pro langelį, žiūrėdamas į Seulo televizijos bokštą... Nepasakysi, kad filme tai atrodo nepadoru ar kažkaip absurdiška, priešingai, dvelkia pagrindinio veikėjo vienatve, asocialumu ir vaikystės traumomis užguito vyruko beprotybe. Daug tikriausiai diskusijų galima išrutulioti iš to, ką iš tikrųjų šiame filme reikėtų priimti kaip realią siužetinę liniją, o kur kaip naratyvinį mistišką manierą? Bet manau, kad to tiesiog nedarysiu, nes filmas kvepia pusiau sapnu, tokį, manau, jį ir reiktų priimti – filmas, kuris nutrina realumo pojūtį.

Nepatiko man filmo finalas, toks paprastas ir kiek pernelyg tiesmukai simboliška atomazga leido atsikvošėti iš to sapniško pasakojimo, iš kurio nesinorėjo pabusti. Visgi aptikau vieną nuostabią sceną! Toji šokėja prieš besileidžiančią saulę, grojant tai stebuklingai muzikai, ilgam įsirėžė į atmintį. Dalinuosi filmo anonsu ir ta stebuklinga scena, kuri filmo kontekste išties atrodo labai ypatinga.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb: 7.6

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Puikio scena su šokėja:

Anonsas:

Jūsų Maištinga Siela