Graham Swift. „Vandenų žemė“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų
sąjungos leidykla, 2009. – 368 p.
Sveiki,
knygų skaitytojai,
Nors
didžiąją dalį skaitinių skiriu būtent pačioms naujausioms knygoms, tačiau būna
ir tokių knygų, kurios kaip perkūnas iš giedro dangaus ima ir pačios įkrenta į
rankas. Panašiai nutiko perskaičius šiemet išleistą Graham Swift romaną Motinų
sekmadienis, kuri niekaip neišėjo man iš galvos, tad ėmiau ieškoti, ką mes
dar turime šio puikaus britų autoriaus išleisto lietuviškai. Ir štai aptikau paties
Laimanto Jonušio prieš dešimtmetį išverstą romaną Vandenų žemė (angl. Waterland), kuris originalo kalba
pirmąkart pasirodė 1983 metais ir yra įtrauktas net į britų mokyklinę programą.
Perskaitęs
Vandenų žemę, supratau, kad netikėtai
atradau dar vieną metų autorių. Kartais taip būna, kad perskaitai knygą ir
supranti, kokia ji gera, puiki, unikali, tačiau nekirba net mintis pasižvalgyti
kažko iš to paties autoriaus. Retesnėmis progomis knyga pažadina itin didelį smalsumą.
Tokių autorių kūriniai sako: ieškok netoli, o toje pačioje rašytojo kūrybos vagoje
ir tu surasti literatūrinę tiesą ir absoliutų skaitymo malonumą. Taip atradau
tokius kultinius autorius kaip J. M. Coetzee, Salman Rushdie, G. M. Marquez,
Margaret Atwood ir kt. Nuo šiol prie šio sąrašo priskiriu ir Graham Swift.
Vandenų žemė man
asmeniškai yra knyga šedevras. Visiškai nepiktnaudžiauju savo vertinimu,
kadangi daug tokių epitetų knygoms negaliu priskirti, tačiau Vandenų žemė išties ypatingas kūrinys. Romanas
lyginamas su prancūzų rašytojo Philippe Claudel Pilkosios sielos. Tam tikrų pasakojimo manieros panašumų yra,
įtariu, kad Pilkosios sielos
apskritai labiau „prieinamas“ skaitytojui, kadangi pasakojimo tonusas lengvesnis,
o ir struktūra nėra tokia sudėtinga, kokia Vandenų
žemė.
Istorija
pasakoja apie Didžiojoje Britanijoje esančią rytuose lygumą, kurioje žmonės nuo
seno „atsiėminėjo“ sausumą iš vandenų ir dirbo, gyveno, mylėjo ir konfliktavo. Pagrindinis
veikėjas istorijos mokytojas daugiabriaunę savo kelių kartų giminės istoriją
pasakoja savo mokiniams. Per savo giminės patirtis jis mokiniams pateikia
dalines teorines išvadas apie žmogaus gyvenimo laukinę prigimtį. Charakteriuose, veikėjų veiksmuose skendinti
išmintis suteikia teksto prasmei gylio ir sudaro atspindžio efektą – tai pasakojimas
pačiame pasakojime.
Iš tikrųjų
mėgstu G. Swiftą už jo mokėjimą rafinuotai valdyti pasakojimą, tokia ypatingai
mąslia ir kiek lėtoka pasakojimo vystymo strategija. Jo pasakojimas pasižymi
filosofija, neatsiejama nuo žmogaus vaizdavimo buitiškojoje tėkmėje, kurioje
išryškinami vertybiniai aspektai, tam tikri įsitikinimų prieštaravimai. Kaip ir
Motinų sekmadienyje, taip ir šiame
romane, autorius kuria subtilią įtampos augimo įspūdį, tarsi per ploną ledą
instinktyviai veda prie numanomos tragedijos ir tikriausiai nesumeluosiu pasakydamas,
kad pats vedimas, pasakojimo ritmas yra kur kas įdomesnis už pačios tragedijos atskleidimą.
Sujungdamas
detektyvinę istoriją apie berniuko mirtį vandenyse, šeimos kraujomaišos
tragediją ir itin įtikinamai perteikdamas vandenų bei vietos žmonių savitos
kultūros paženklintą mentalinę ir pasaulėvokos atmosferą, G. Swift sukuria
tankų ir mąslų epinį pasakojimą. Kas įdomiausia, neapsiribodamas
natūralistiniais vaizdiniais, autorius švelniai, kaip poringėse, mistifikuoja. Tai
nėra grynasis magiškasis realizmas, veikiau tai (vėlgi kaip ir Motinų sekmadienyje), autorius čiuopia
neapčiuopiamą atminties veikimo mechanizmą, kuris iš esmės pas žmones linkęs
iškreipti praeities įvykius.
Iš darbo
atleidžiamas istorijos mokytojas vietoj Prancūzijos revoliucijos dėsto savo
giminės evoliucijos istoriją, primenančią išpažinties istoriją, tačiau neatitinkančią
bendrąją mokymo programą. Tai naujojo mokymo metodika – mes negalime daugiau
pasakyti apie Prancūzijos revoliuciją, nei mums pasakė apie ją vadovėliai,
kadangi neturime empirinio pagrindo, o štai mokytojas pasakoja autentišką
patirtį ir galiausiai filosofiškai veda prie tų pačių, kaip ir revoliucijos
įvykiai, išvadų, kad istorija ir tos istorijos kūrėjai visada grįžta atgal ir
kartoja tas pačias klaidas. Įspūdingai paraleliai papasakota ungurių tyrinėjimo
istorija, aprėpianti kelis šimtmečius, toji istorija vėlgi susisieja su paraleliai
plėtojamu klausimu „kodėl?“ ir troškimu pakeisti pasaulį revoliucijomis, dėl ko
atsiranda naujosios mokinių kartos ir atleidžiamo mokytojo žiūros ir vertinimo konfliktas.
Graham Swift
„O kai istorija nežlugdo savęs ir nespendžia sau spąstų
tokiu ypatingai atviru būdu, ji sukuria tą vylingą troškimą grįžti atgal. Ji pagimdo
tą benkartą, bet išpaikintą – Nostalgiją. Kaip mes ilgimės – kaip jūs galite
ilgėtis vieną dieną, jei tokia diena ateis, – sugrįžti į tą laiką, kai istorija
dar nebuvo mūsų pasiglemžusi, kai reikalai nebuvo pakrypę į blogą pusę. Kaip mes
ilgimės netgi to auksinio liepos vakaro, kai reikalai jau buvo pakrypę bloga
linkme, bet dar nebuvo taip blogai, kaip bus. Kaip mes trokštame rojaus. Motinos
pieno. Atitraukti įvykių užsklandą, užkritusią tarp mūsų ir Aukso amžiaus (p.
144).“
Vienas
esminių knygos problematinių temų yra tėvų ir vaikų santykiai, kartų
konfliktai, tačiau jie atskleidžiami daugiabriaunėmis kiek netradicinėmis prieigomis.
Netgi panaudojant šalies pramonės revoliuciją – besikeičiančio pasaulio
technika prieš rankų darbo žmones, imperialistinė valstybė prieš demokratinę vartotojišką
pokarinę visuomenę – žmones nuolat drasko netvarus ir besikeičiantis pasaulis. Pasakojimo
dinamika, laiko šuoliai, įrėminti atskirų supriešinamų kontekstų, kuriuose integruotos
žinios enciklopediniais pasažais beletristinio teksto formose įgalina erudicinio
teksto sodrumą.
Kodėl linksmybių skleidimas pavirto Pažangos Idėja? Ir
kodėl žemių sausinimas rytiniame Fenlende susipynė su Didžiosios Britanijos
imperija? Todėl, kad nustatyti zenitą – tai nustatyti tašką, nuo kurio
prasideda nuosmukis. Todėl, kad linksmybės niekada nekuria istorijos. Todėl,
kad jeigu pastatai sceną, turi parodyti ir spektaklį. Todėl, kad visada turi
būti – neneikite, kad visada turi būti, – ateitis (p. 100)“.
Daug
dėmesio šįkart skiriama apskritai pedagogikos sampratai. Klausimas, kodėl
turime mokėti savo istoriją ir kokią ją iš tikrųjų turime iš tikrųjų yra
bendrojo lavinimo probleminis klausimas, kuris knygoje atrodo pagrindiniam
veikėjui itin asmeniškas, bet kūrinio visumoje kelia apskritai mokymo problemą.
Tą nesunkiai galima susieti su mūsų išbalansuota, nekryptingą, politikų
išdarkytą, „išmėsinėtą“ ir iš esmės nebeveiksnią lietuvių švietimo sistemą. „Švietimas yra ne tai, kad tuščios galvos
laukia, kada bus pripildytos, ir ne tai, kad išsipūtę mokytojai leidžia šiltas
dujas. Tai yra mokytojo ir mokinio priešprieša. Tai, kas nušviečia tarp pirmojo
atkaklumo ir antrojo atsparos. Tai ilgos ir sunkios grumtynės su gamtiniu
pasipriešinimu (nes gamta niekada nenori mokytis...) (p. 245).“
Knygoje
nemažai lytiškumo klausymų, ypač, kai pasakojama apie paauglių išdykavimus prie
upės, kurie iš pradžių atrodo kaip nekalti vaikystės žaidimai, tačiau po jais
slepiasi seksualinių traumų visuma – abortas, nevaisingumas, sugriauti
gyvenimai. Ryškių charakterių galerija, alaus daryklos istorija, stichinių
nelaimių kalendorius, pagal kurį gyvena vietos gyventojai, gyventojų
prietaringumas, gaisų ir vaiduoklių mistika suteikia pasakojimui vitražinių
spalvų ir įspūdžio, kad šiame nekasdieniniame sudėtingame pasakojime viskas yra
išgaubta ir iškreipta apgaulingosios pasakotojo atminties, kuri nepatvari ir
negali sudėlioti stangraus ir vienalyčio pasakojimo struktūros, todėl yra
priversta klajoti po praeities kapinyną, bandant sukurpti pasakotojo tapatybės
raidos istoriją.
Didelė
ir ambicinga knyga, kuri pateisina gurmaniško skaitytojų lūkesčius. Knyga, prie
kurios neprieis ir neperskaitys bet kas, tačiau savo kokybe – pasakojimo technika
ir prasmių visuma – iš tikrųjų primena, kaip anotacijoje teigiama, atskirą
civilizacijos salą. Vis beskaitydamas prisimindavau gausybę stiprių pasakojimų,
tarp kurių sušmėžuodavo – dabar net man pačiam keista – Vaižganto Pragiedruliai. Tam tikrų epinių ir
etnografinių bei ryškių personažų visuma sukuria įtaigų jau realiai
nebeatkartojamą pasaulį, kuriam jaučiame nostalgiją t. y. apie pasaulį, kuris
buvo ir kurio jokiais būdais nebesusigrąžinsi. Priešingai nei Vaižgantas,
Graham Swift visą istoriją – man tuo net sunku patikėti – sukūrė tose vietose
net negyvenęs, vien iš savo bendrojo išprusimo. Vis viliuosi, kad kas nors
išvers ir pristatys G. Swifto Booker premija
apdovanotą romaną Last Orders (1996),
na, o man vis dar liko neskaitytas lietuviškai išverstas Į dienos šviesą, kurį galbūt patausosiu šių metų pabaigai. Šiaip ar
taip įspūdingas rašytojas ir įspūdingas romanas.
Jūsų
Maištinga Siela