Sveiki, kino žiūrovai,
Režisieriaus Fred
Schepisi filmas „Vaizdai ir žodžiai“
(angl. Words and pictures) (2013)
tapo neregėtu atradimu. Kuo mažiau tikiesi iš filmo, tuo daugiau gauni – tai
mirtina kinomano taisyklė. Na, pradėsiu nuo to, kad tai be galo gražus filmas,
nuteikiantis nepaprastai optimistiškai. Mėgstantiems aštrias ir komplikuotos
tematikos dramas, trilerius, šis filmas tarsi lietus dykumoje.
Aišku, filmas iš pirmo
žvilgsnio nėra nei novatoriškas, nei režisūra kažkuo čia ypatinga, bet nuo pat
pradžių pasidalijusi pedagoginė mokytojų stovykla, aštrūs ir flirtuojantys
dialogai skamba taip gerai, kad tiesiog belieka mėgautis. Geras siužetas, o
personažai su savo ydomis, priklausomybėmis ir šiek tiek nutolę nuo tradicinės
Holivude „žolytę“ parūkančios jaunatviškos porelės klišių, kurių lemtis žinoma
dar net filmui neprisidėjus. Režisierius skiria daug dėmesio asmeninėms
personažų biografijoms. Literatūros charizmatiškas mokytojas, praradęs su
sūnumi dėl alkoholio ryšį, balansuoja ties darbo netikimu, bet turi užgniaužtą
talentą sužadinti literatūros troškulį, bet pats neturi įkvėpimo kūrybai. Nauja
dailės mokytoja serga kūną paralyžiuojančia liga, buvo perspektyvi dailės
mokytoja, bet dėl ligos atvyksta į provinciją, daug nieko nesitikėdama, ji
įsivelia į karą su literatūros mokytoju, kuri meno rūšis – verbalinė ar
vizualinė yra pajėgesnė išreikšti žmogaus dvasios būklę ir intencijas. Karas
vyksta žavus, daug aistringo flirto, įtraukiami mokiniai, savęs atradimų ir,
aišku, kažko praradimo.
Nuo pat pirmųjų kadrų
aišku, kad herojai pasmerkti įsimylėti, tačiau lengvas ir „flirtiškas“ siužetas
pritemptas iki švelnios dramos – kiekvienas iš mokytojų turi susigrumti su savo
asmeninėmis problemomis ir jas įveikti. Nežinau, panašų filmą gal mačiau kažką
prancūzų filme „Subtilumas“ ar kitame – „Geri metai“. Paprastas ir iš pirmo
žvilgsnio neįpareigojantis filmas aprėpia aiškias tiesas, bet kartu pašlakstoma
sūdytu intelektualiu vandeniu – daug meno dirbinių, įvairių grožinės
literatūros citatų ir pan., kurie sugyvina filmą ir suteikia elegancijos,
apskritai menas suteikia gyvenimui prasmės ir grožio, o šis filmas tai
įprasmina, todėl buvau nepaprastai sujaudintas, kad tokios lengvos ir paprastos
tiesos, jau žinomos kadaise, filme vėl gali mane sujaudinti, nuskambėti naujai,
aktualiai. Rekomenduoju pedagogams, daile ir literatūra besidomintiems
žiūrovams. O ką jau besakyti apie Juliette Binoche ir Clive Owen duetą? Labai
skaniai žiūrisi, kai vidutinio amžiaus žmonės nepamiršta, kad jie vis dar
nusipelnę būti laimingais.
Mano
įvertinimas: 9.5/10
Kritikų vidurkis:
49/100
IMDb: 6.6
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą