Filmas: "Vulkanas" / "Ixcanul"

Sveiki, kino gerbėjai,

Puikiai tarptautiniame Berlyno festivalyje pasirodęs Gvatemalos filmas „Vulkanas“ (ispan. Ixcanul) (2015) iš esmės išlaiko Lotynų Amerikai būdingą kino manierą ir pasakojimo probleminį lauką. Apie ką dar gali būti iš tų kraštų filmas, jeigu ne socialiai angažuotas su kriminaliniais niuansais pasakojimas, bandant išsiveržti iš to visus menkinančio skurdo ir sugauti savo svajonių paukštę. Regis, šio filmo herojai mažai svajoja apie kitokį gyvenimą, jiems kur kas svarbiau neprarasti orumo ir garbės. Bent jau moterims tai tikrai svarbu, jau nesakau nieko apie visišką padorumą praradusius vyrus, kuriems viską galima: gerti skolon iki pamėlynavimo.

Filmas pradžioje gana „lėtas“, drama vystoma atokiame Gvatemalos kaimelyje, kur kalbama vietos indėnų kalba ir šie žmonės gyvena pagal gamtos surėdytą tvarką: dirba dienos darbus, naktį geria iki paryčių. Užsimezgę melodramatiški santykiai kertasi (kaip visada) su jaunosios nuotakos norais bei tėvų valia. Pradžia ganėtinai nuobodi: pasakojimo maniera niūri, tyli, mažai kuo jaudinanti ir atrodo tik įdomi tik tiek, kiek veikia egzotiškas viso to kontekstas: tikėjimas vulkanu, kultūriniai niuansai. Didžioji drama paaštrėja tik filmo pabaigoje ir galima sakyti, kad belaukiant, kad kuo greičiau filmas pasibaigtų ir vis nervingai žiūrint į laikrodį, staiga viską pamiršti, nes dukters netekusios motinos skausmas išties ima dominti, tik kad jau filmas štai ima ir pasibaigia.

Filmas geras, tik klausimas, kiek jis gali patikti eiliniam nekantriam žiūrovui? Visumoje čia rasite ne tik egzotikos, Lotynų Amerikos skurdo, bet ir žmogiškųjų dramų, sukrečiančių egzistenciją. Tik kiek visgi tai sukrečia? Visame tame kontekste atrodo, kad tai vyksta kasdien ir kasdien parduodami kūdikiai, kasdien motinos netenka vaikų... Tai žiauri kasdienybė. Gana slogus filmas, kuriame tyliai rutuliojama drama tik pamažu sužadina savo skauduliais žiūrovo susidomėjimą.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 83/10

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela