Francoise Sagan.
„Sveikas, liūdesy“ – Vilnius: Baltos lankos, 2016.
Sveiki, skaitytojai,
Bene garsiausias prancūzų
rašytojos Francoise Sagan romanas Sveikas,
liūdesy lietuvių kalboje perleistas jau nežinia kelintą sykį, šįkart turi
viršelyje citatą iš The Time apie
knygos turinį: „Juokingas, nepadorus ir itin prancūziškas“. Perskaitęs romaną
pagalvojau: juokingas (?) tikriausiai to humoro nelabai supratau, nepadorus (?)
ir kuo gi, taip pat nesupratau, bet, kad labai prancūziškas, tai gali sulinksėti
ir avies galva, jeigu ji nėra kokia kimštinė ir nekabo ant sienos.
Sveikas,
liūdesy iš tikrųjų itin prancūziškas. Autorė jį išleido
būdama vos aštuoniolikos. Ir tai įvyko neįtikėtinoje epochoje – šeštajame
dešimtmetyje, dar prieš visas seksualines revoliucijas. Skaitant kūrinį vis neatsiejau
skandalingą autorės gyvenimą ir jos maištingą bei laikmetį pralenkusį gyvenimo
būdą su jos talentu. Pabandyk, kad gudrus, parašyti taip romaną, kaip F. Sagan,
kai tau viso labo septyniolika! Išties, kaip ir pačius prancūzus, taip ir
lietuvius, tikriausiai žavi ne tiek pačios F. Sagan kūriniai, kiek jos asmenybė
ir gyvenimas – narkotikai, alkoholis, biseksualumas, vaikai...
Apie ką galėjo rašyti
išsilavinusi mergina šeštajame dešimtmetyje? Apie meilę, santykius, tobulą
šeimą... Tiesą sakant, romano temos lyg ir nebūtų per toli nutolusios nuo to
meto moterų rašytojų temų. Romane svarbu, kaip šeimos santykiai pavaizduoti.
Pagrindinė veikėja – septyniolikmetė Sesilė (neįmanoma tikriausiai įžvelgti
autobiografinių bruožų) su tėvu atostogauja ir ilsisi provincijoje nuo
Paryžiaus šurmulio. Nors romane nėra akcentuota tėvo ir Sesilės santykių raida,
tik štrichais paminėti keli faktai, akivaizdu, jog jų santykiai (kaip tėvo ir
dukters) yra netipiniai. Sesilė myli tėvą besąlygiškai su visais jo
donžuaniškais trūkumais, netgi pateisina jo seksualinį apetitą, taip iš pat
pradžių atskleisdama savo nuovokumą, psichologinę gelmę, gudrumą ir mokėjimą manipuliuoti
daug vyresniais už save. Iš esmės Sesilė neatsiejama nuo romano pasakotojos –
jų balso intonacijos atskleidžia jaunos merginos to meto šiuolaikišką
mąstyseną, kuri skaitytoją ir glumina, ir linksmina.
Francoise Sagan.
Perskaičius romaną,
galima dėti tašką, jog tai visgi kūrinys tarp pramoginės ir jau klasikos
tapusios literatūros. Norėtųsi priklijuoti etiketę „kurortinis romanas“ ir
jeigu jį būtų parašiusi kokia 25 metų rašytoją, kažin, ar šitaip stebintų
kūrinio raiška ir mokėjimas atskleisti žmonių seksualinius santykius be
banalybių. Autorei pavyko išvengti pornografijos ir apsiriboti vien tik erotiniais
štrichais, todėl to nepadorumo tėra tik tiek, kiek gali kilti skaitytojo
galvoje – o kas jei septyniolikmetė Sagan būtų paleidusi visą pornografinę tiradą?
Tikriausiai kūrinys būtų suprastėjęs.
Tiesą sakant, Sveikas, liūdesy skaitosi lengvai, kaip
melodramatiška telenovelių tipo knyga, labiausiai žavi prancūziškas
aristokratiškas manieringumas (bravo vertimui!), kur net dukra į tėvą kreipiasi
„jūs“ ir tos malonybinės veiksmažodžių galūnės tiesiog stebina savo keista
arogancija, kuri kartais tampa ir ironiškų santykių išraiška. Jaunos
kaprizingos merginos, mėgstančios išgerti viskį, pastangos išskirti tėvą nuo
elegantiškos jam į žmonas tinkančios moters, primena išties lengvo turinio
knygą. Netgi galima piktintis, kodėl suaugę taip patikliai reaguoja į jaunuolės
banaliai rezgamas pinkles, netgi galima įtarti, kas Sesilę seksualiai traukia
tėvas arba bent jau panašūs vyrų tipai – lengvabūdžiai, nemėgstantys planuoti,
todėl ji nemyli atsidavusio savo jaunojo meilužio Sirilio.
Nepasakyčiau, kad knyga
sužavėjo. Daugiau ją galima skaityti kaip literatūriškai edukacinę knygą,
bandant aprėpti arba dalinai suprasti, kas per literatūrinė ikona toji F.
Sagan. Sveikas, liūdesy lengvai
perkandamas romanas, kurio pagrindas gana banalokas – įnoringa dukrelė pavydi
savo tėvo meilužėms ir trokšta tik laisvės, stabilios tėvo ir dukters
kasdienybės. Iš esmės tai ne tik keistų prieraišių santykių panorama, bet ir
maišto literatūra, visų pirma feministiškai, o galiausiai ir epochos bei moters
kaip F. Sagan kūrybos svarba XX amžiuje. Knyga greit persiskaito, bet ji nepretenduoja
išlikti tokia gili ir sukrečianti, kaip tai gali kiti autoriai ir kiti
kūriniai. Nesigailiu skaitęs, tačiau kūrinys tikrai ne tas, kurį dėčiau prie „perliukų“.
Jūsų Maištinga Siela
Laibai tiksliai apibūdinta knyga. Ir banaloka, nors inteligentiška, ir tokia nė apie ką...
AtsakytiPanaikintiEsmė tame, kad "Sveikas liūdesy" parašytas 1954 (turbūt) metais, o Paryžius tuo metu tikrai nedvelkė nei laisva meile, nei erotika, tradicijos, puritonizmas, iki seksualinės revoliucijos dar toloka (1968), iki to laiko - atskiri universitetai merginoms ir vaikinams, galinga bažnyčios anatema kišasi visur...Taigi, tokioje aplinkoje jaunimui šita knyga buvo kažkas tokio, laisvės gurkšnis... Bet, aišku, juokinga, kai "Sveikas liūdesy" mokytojai įtraukia į dabartinio užklasinio skaitymo sąrašus...