Sveiki,
Niekada Vladimirą Nabokovą nelaikiau novatorišku rašytoju, tokiu, kuris į
literatūros dirvą pasėtų naują grūdą, bet, pasirodo, jį galima įrašyti prie
įtakingiausių XX a. literatūros kūrėjų, kurie darė įtaką tolimesnei literatūros
raidai. V. Nabokovas 1955 metais pristatė patį garsiausią savo romaną „Lolita“,
kuri pirmiausia buvo išspausdinta, kaip ir daugelis erotiškai angažuotų to meto
kūrinių, pirmiausia Prancūzijoje. Šį romaną autorius parašė anglų kalba ir po
dešimtmečio jį pats išvertė į rusų kalbą ir pripažino, kad šis vertimas toli
gražu nėra toks geras, kaip originalas. „Lolitos“ vertimus į lietuvių kalbą
turime – Sigitos Papečkienės (1990, 2012), kurios ir Monika Vosyliūtė, kuri 2005
m. pateikė naują vertimą. Abu vertimai yra, deja, iš rusų kalbos, o ne
pirminio, anot autoriaus, geriausiojo varianto. Skaitant kūrinį iš esmės
truputį trūko išnašose paaiškinimų, kurie galbūt labiau galėtų atskleisti
„Lolitos“ laikų vaizduojamą laikotarpį ir amerikietiškus kultūrinius klodus.
„Lolitos“ nepriskirčiau bendram rusų literatūros aruodui, nors autorius yra
rusų amerikietis, tačiau tiek romano sanklodos, tiek jame vaizduojama aplinka
yra amerikietiško, iš dalies ir Senojo žemyno vaizdo sintezė, priklausianti
vakarietiškai kūrinio energetikai. Naujasis pasaulis po Antrojo pasaulinio
karo, Amerikietiškoji idilė – moralės pakylėjimas ir griežta cenzūra prieš
netrukus atsirisiančią Seksualinę revoliuciją. „Lolita“ nėra vien tik smarkiai
erotizmu atmieštas kūrinys, kuris gali gluminti ir audrinti sensacijų,
iškrypimų ištroškusias skaitytojų galveles – „kiekvienas pagal savo iškrypimo
lygį“.
Tiesą sakant, „Lolitoje“ tiek tos ir erotikos tebūta, visgi tai ne
pornografinė literatūra. V. Nabokovui kur kas svarbiau buvo užfiksuoti vidinius
pagrindinio personažo Humberto parametrus, atverti skaudų realybės ir jausmų
nesusikalbėjimą. Ką daryti, kai pasaulis ir žmogaus dvasia prasilenkia, o gamta
ir lemtis nepadovanojo žmogui norminio gyvenimo. Galbūt skaitant „Lolitą“
galima labiau įsigilinti į pedofilo gyvenimą, kuris nuolat savyje slepia
dvasinę kovą. Humbertas nusprendžia žengti žingsnį už tos ribos, už kurios,
pasirodo, esą naujos ribos ir kaskart vis didesni žingsniai atveria naujas
ribas, tad skaitant kyla natūralus klausimas, o ar pati riba turi savo ribą?
Visame romane niekur nevartojamas žodis „pedofilas“, tačiau mes tą žodį
šiandien esame įpratę taip girdėti, kad tiesiog nuo jo „suka moralės vidurius“.
Aišku, knyga nėra jokia gynyba ar pateisinimas šiai asmenų grupei, V. Nabokovas
to ir nesiekia, veikiau jis mechaniškai tyrinėja pagyvenusio vyro pagundas,
apie kuriuos rašė Sigitas Parulskis, ir ieško ribos – kiek jis pats, kaip
rašytojas, gali nueiti su personažu iš pradžių tik žaisdamas nimfetišką
žaidimą, o po to visa galva pasinerdamas į žūtbūtines kovas, kurios iš romano
veikėjo pareikalauja kraštutinių priemonių. Romanas, bent jau jo vertimas, turi
tam tikro lyrinio skambėjimo, tačiau pati medžiaga, žmogaus sužalota gelmė,
neleidžia stačiai idealizuoti vaiko ir suaugusiųjų santykių, todėl, manau, tik
retam skaitytojui „Lolita“ gali tapti tikra priegalvio knyga, nebent joje
įžvelgtume kažko ypatingai sau aktualaus, dėl kurio kaskart norėtųsi sugrįžti
prie knygos.
Kas žino, galbūt iš tikrųjų
mano „iškrypimas“ priklauso ne tiek nuo tiesioginio skaidraus, tyro, jauno,
užginto, stebuklingo mergaičių grožio, kiek nuo suvokimo, kad kerinti padėtis
yra nepažeidžiama, padėtis, kurioje begaliniai tobulumai užpildo tarpą tarp to
trupučio, kas dovanojama, ir to, kas tik žadama, kas slypi stebuklingose
nepasiekiamų prarajų spalvose. <...>. Pakibęs tarp saulėlydžio debesų ir
atplūstančios nakties, grieždamas dantimis, aš rinkau visus savo aistros
demonus ir spaudžiau juos prie savo pulsuojančių balkono turėklų: dar akimirką
ir jis prasmegs – tiesiai į abrikosinę drėgnos vėduoklės miglą; ir jis prasmegdavo
– po to, būdavo, apšviestas pavidalas tolimajame lange pasislinkdavo, ir Ieva
vėl virsdavo šonkauliu, kuris vėl apaugdavo kūnu, ir lange jau nieko
nebebūdavo, išskyrus pusnuogį prasčioką, skaitantį laikraštį (p. 275).
Būta ir tokių dalykų, kurie mane asmeniškai erzino – nuolatinis prancūziškų
žodžių kaišiojimas į tekstą, ištęsti aprašymai apie kelionę po Amerikos žemyną
ir kitų niuansų, kurie apsunkino skaitymą.
Humbertas – tai įdomus ir sudėtingas personažas, turintis begalinę geidulių
ir moralės kovą, kurią nuolatos pralaimi, o pralaimėjimai pamažu tampa
susitaikymais su savo paties prigimtini, o gal labiau įgyta trauma, kurią jis
bando paaiškinti jaunystėje netektos meilės prisiminimais. Humbertas yra
negailestingas sau, bet pasidavęs Lolitai (herojės tikrasis vardas – Doloresa)
kerams, jis pasiduoda savo ydoms ir pamažu tampa savo iliuzijų ir troškimų
vergu. Troškimai nugali moralinius įsitikinimus ir tik skaitytojas iš pamąstymų
gali suvokti, kiek daug Humbertui kainavo jo kebli „problema“.
Aišku, romanas turi gana pamėgtą XX a. literatūros įrėminimą – pradžioje ji
pristatoma kaip dokumentas, tačiau romanas labiau perteikiamas kaip
seksualiniai kančių memuarai, netgi ne memuarai, bet išpažintis, todėl
kalbėjimas pirmuoju asmeniu, retkarčiais suskambančios apgailestavimo nuotaikos
tik sustiprina tikroviškumo įspūdį. Netgi man pasidarė įdomu, ką iš tikrųjų
mąstė ir veikė V. Nabokovas rašydamas šį kūrinį, kurį, anot jo žmonos, jis buvo
„įmetęs į ugnį“, taigi visai galimas daiktas, kad šiandien mes „Lolitos“ net
neturėtume, kaip neturėtume tokios skambios sąvokos kaip „nimfetė“. „Nimfetė“,
bent jau lietuvių literatūros vandenyse visgi neprigijo, tačiau esu tikrai ne
kartą užčiuopęs kitą sąvoką – „lolita“, kuri būtent apibūdina koketuojančias
dar nesubrendusias paaugles, kurios gali sužadinti suaugusiems vyrams keistas
seksualines fantazijas...
Aišku, romanas nagrinėja apskritai žmogaus seksualinius klausimus,
laikmečio moralines madas, nes moralė irgi gali būti mada, jei prisiminsime,
kad kai kuriose kultūrose senoliai tuokiasi su devynmetėmis ir dar blogiau –
deginamos gyvos su velionio palaikais, o žiūrint istoriškai – neretai keturiolikmetės
buvo tekinamos už gerokai vyresnių vyrų, tai į „Lolitą“ reiktų žiūrėti kaip į
laikmačio stigmą, kruopščiai ir įtaigiai atvertą V. Nabokovo, kur tam tikra
kultūra leidžia kiek kitaip pažvelgti į mus pačius iš arčiau, kartais po tomis
įtrūkusiomis kaukėmis, po kuriomis slepiasi nuogas suluošintas žmogus.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą