Knyga: Marius Burokas "Švaraus buvimo"

Marius Burokas. „Švaraus buvimo“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018 – 104 p.

Sveiki,

Ketvirtoji Mariaus Buroko poezijos knyga neįtikėtinai pozityviai nuteikia savo pavadinimu Švaraus buvimo – tokios lėtos „lietuviškos“ tėkmės buvo galima tikėtis vos tik perskaičius viršelyje užklenkamame įrašytą pirmąjį eilėraštį. Tiesą sakant, M. Burokas man labiau žinomas kaip literatūros apžvalgininkas, nuolat aktyviai savo internetiniame sraute besidalijantis tiek atrastais tekstais, tiek fotografijomis, tiek įžvalgomis – daug ką apie literatūros naujausius vėjus pasaulyje sužinau būtent iš jo.

Švaraus buvimo eilėraščiai išties dvelkia ramybe, išgryninta švaria kalba – dažnai vos tik kliudant kokį nors aktualijų ar probleminį lauką. Nepasakyčiau, kad autoriaus poezija meditatyvi, veikiau romumas pasireiškia per nuotaiką, frazės toną bei neskubų, negausų, patausotą žodžių srautą.

Viršelyje pavaizduotas Vilniaus senamiesčio žemėlapis, nudilęs ir konstruojamas kaip širdies forma su Neries mėlyna aorta ir kraujagyslėmis-gatvelėmis, subėgančiomis ir sudarančiomis į vieningą visumos vaizdinį ir iš esmės į bendrai apjungiančią rinkinio idėjinę struktūrą. Po netikėtos G. Ambrazaitės rinkinio Trapūs daiktai, M. Buroko rinkinys atrodo pernelyg aiškus, galgi net pernelyg tradicinis, old school, atliepiantis Marcelijaus Martinaičio poetinius įvaizdžius, pavyzdžiui, „susėdam greta / ir žiūrim / kaip rūkas slenka / iš kalvų (p. 54)“. Nors dalis eilėraščių vaičiūniškai urbanistiniai, tačiau vyraujantis žmogaus ir gamtos filosofinis prasmių, būsenų ir jausenų pradas visgi nutiesia tiesiausius kelius Švariam buvimui į poezijos tradicijos tęstinumą.

Skaitydamas vienas po kito eilėraščius, vis svarsčiau, ar bus nors vienas, kurį norėsiu perskaityti ir vėl. Perskaičius eilėraštį, tyliai suskamba filosofinę apmąstymų rezonansą palikusi pabaigos frazė, pvz., „trokšdama šio gurkšnio / pasaulio // šios šviesos // nežinomybės (p. 16)“, bet jokios provokacijos, jokio troškimo kažkur nuvesti, vien tik parodyti išgrynintą vaizdelį, kad ėmiau galvoti, jog eilėraščiai tokie švarūs, kad ar nebus savo temomis ir prasmių lauku subanalėję, pernelyg nuobodūs? Beveik neužsikabinau už jokio eilėraščio, kuris „įkristų“, apie kurį galvočiau: „vaje, kaip čia gerai Marius Burokas mane prigavo, o jau kokia raiška, kokia metafora, niekada taip nesugalvočiau...“ Žinoma, rinkinys ir nėra provokatyvus, rėkiantis – tai paties poeto laikysena, jo rezonansas, vibracija su pasauliu, jo filosofija, kurią, manau, ne vienas pajus pasigėrėjimą, juolab, kad esame nuolat literatūroje alinami naujų potyrių, įspūdžių ir provokacijų, tad kaip užsisukę vilkeliai vis norime daugiau ir daugiau.

Marius Burokas

Skaitydamas eilėraščius negalėjau neieškoti bendrųjų jungčių, kurie tendencingai charakterizuotų visą rinkinį. Žinoma, pirmiausia aptikau vaikystės ženklų, savotiškų kirmgraužų, jungiančių dabartį su praeitimi. Dažnai kaip nostalgijos, prarasto laikmečio reflektavimas, plytelės ir perėjos Savanorių perėjose, potyriai kaimo soduose... Bandžiau įskaityti ir „vilnietiškuose“ eilėraščiuose, užkabinti bent vieną jautrią prasmių natą, tačiau daugelis eilučių pasirodė tiesiog panoraminiai, reiškiantys daugiau vaizdą, kuris lyg ir turėtų kelti nostalgiją, prisiminimus, išgryninti, tačiau nejaudina, nesukelia rezonanso.

Neretai M. Buroko eilėse atsiranda eilėraščio struktūros deklaravimas, pavyzdžiui, „nukirtau / tuos žodžius / ištraukiau / sintaksės sausgysles / išlupau fonemų / kaulus (p. 45)“, „Knygos yra mano / takeliai / ir sodas // prieglobstis ir / ligoninė (p. 56)“. Svarbu išnarstyti kalbos struktūrą, veiklą, galų gale būvį – kartais moksliškai, kartais tiesiog vedant vien vidinės inercijos, todėl tai pasako apie subjekto mąslumo, prasmių paieškos aplinkoje tendencijas. Svarbus eilėraščių aspektas dualumas, kuris pasireiškia eilėraščiuose ekvilibristiškai laikantis tarp juodumos ir šviesumos, „tamsoj // pritampam / kaip vienas / mėnuo / prie kito (p. 22)“, „tik ten tamsa / deda / švytintį // tašką (p. 33)“. Kitą vartus, išsigryninimas, švarumas neįmanomas be tamsios dėmės komponento.

Būta ir vietų, kuriose išties stabtelėjau, kuriose justi kai kas daugiau nei vien tik šviesus vaizdas, subjekto filosofinė laikysena, tyra rimtis, bet ir mano mėgstamas kosmoso, tai, kas daugiau už paprastą kasdienį potyrį, daiktinę materiją, pavyzdžiui, „glotnus ir tuščias / pasaulio dubuo / Visatos būgnas / suakmenėjęs / ratilas nuo pirmojo / palytėjimo (p. 58)“. Šyptelėti privertė labai gerai mano paties gyvenimą iliustruojantis eilėraštis Dvasinio tobulėjimo kursai, kurį, beje, rašydamas šią recenziją, perskaičiau antrąkart.

Švaraus buvimo rinkinį pavadinčiau ne tiek „švariu“ tarp garsiai rėkiančių ir problemų sąvartyną veriančių literatūros barų, kiek santūrią, tradicijos tęstinumu pasižyminčią šiuolaikinę lietuvių literatūrą. Brutaliai vertinant, man iš esmės rinkinys pasirodė pernelyg nuobodus, sklandus, aiškus, atpažįstamas... Gal tiems, kuriems tiesiog nusibodo „nuolat kažkas naujo“, Mariaus Buroko švarumas išties patiks.

P. S. Knyga nominuota Metų knygos rinkimams poezijos kategorijoje.

Jūsų Maištinga Siela