Metų knygos 2018 rinkimai: rinkimai be Martynenko ir nuspėjamos prognozės

Sveiki,

Lietuvoje Metų knygos rinkimai gal niekada neprilygs buvusiems Nobelio ar esantiems Man Booker premijos rinkimams, kurias renka speciali komisija. Pas mus taip nutarta, kad Metų knygą renka liaudis. Metai iš metų jau galima nesunkiai diagnozuoti, kas turėtų laimėti ir bėgti į lažybų punktą ir statyti, jeigu ne už savo favoritą, tai bent jau už tai, kas madinga. O madinga yra tai, apie ką kalba vidurinioji rašytojų karta, reklamuodama savo favoritus facebook‘o ratelyje ir publikuodama savo recenzijas viešojoje erdvėje. Pagal jų atsiliepimus recenzijose jau ir galima orientuotis, kas šiemet turėtų laimėti Metų knygos titulą.

Tiesa, neteigiu, kad čia kokia nors korupcija ir panašiai, tik sakau, kad jau kuris laikas ši tendencija pasitvirtina. Šiemet vandenį sudrumstė įvestos naujos kategorijos – publicistika ir dokumentika, kuri paskutiniuoju metu itin paklausi ir įdomi mūsų literatūroje, ką galbūt ne visada pasakysi apie, pavyzdžiui, prozą.

Visgi prognozuoju, kad vaikų literatūros kategorijoje turėtų laimė nusišypsoti Jurgos Vilės „Sibiro haiku“ – apie šią puikią knygą išties nemažai buvo kalbama per pastaruosius metus. Paauglių literatūros kategorijoje, nesu tikras, nes nė viena knyga neskaityta, bet kažkodėl intuicija sako, kad tai bus „Verksnių klubas“, na, arba J. Žilinsko knyga apie Gugį.

Suaugusiųjų kategorijoje naujausioje publicistikos kategorijoje pasigedau Vilniaus miesto istorijos tyrinėtojo Dariaus Pocevičiaus išleistą kokybišką dokumentiką, bet reikia manyti, kad ji papuls kitąmet. Visgi laurus šioje kategorijoje prognozuoju Tomui Venclovai „Nelyginant šiaurė magnetą“ – paskutiniu metu itin intelektualų išgirtą, storą, įdomią pasauliui pokalbių knygą. Būtų keista, jeigu ji negautų šio pripažinimo. Po to, žinoma, Giedros Radvilavičiūtės „Tekstų persekiojimas“ irgi turi šiokių tokių šansų. O štai dėl S. Parulskio geros eseistikos, manau, tiesiog šalia rečiau rašančių rašytojų neturi itin didelių šansų.

Suaugusiųjų prozos kategorijoje, manau, sėkmė turėtų šypsotis Gabijai Grušaitei ir jos „Stasys Šaltoka: vieneri metai“, kurios dar neskaičiau, tačiau Jurgos Ivanauskaitės premija ir aktyviųjų skaitytojų „postai“ apie knygos aktualumą, manau, turėtų nurungti kiek senobišką Lauros Sintijos Černiauskaitės „Šulinį“. Kanadietį Šileiką – jo literatūros priskyrimas prie lietuvių literatūros man yra apskritai mistika, – labai nustebintų jo laimėjimas, nors rašytojas jis išties geras.

Poezijos srityje, kol kas laukia manęs visas tas „gėris“ dar tik skaitomas, tačiau populiariausias viešojoje erdvėje buvo Mariaus Buroko „Švaraus buvimo“, tad manau, kad čia turėtų suveikti faktorius – apie jį kalba, jis ir laimi. Gretos Ambrazaidės viešojoje erdvėje sprogimas taip pat liko nepastebėtas, tik sunku debiutuojantiems nurungti senbuvius.

Na, o kol kas žiūrėsime, kas ir kaip. Kiek keista, kad į prozos kategoriją nepateko M. P. E. Martynenko „Be penkių pasaulio pradžia“, kurio tekstas išties buvo gyvas, paveikus ir refleksyvus, tačiau kelios ne itin priimančios į šią rašytojų lygą tų pačių rašytojų recenzijos išstūmė iš sudarinėtojų šią, mano akimis, aktualią knygą. Kiek nesupratau šio sprendimo, bet ką padarysi.

Norėtųsi pasakyti, kad derlius gan nykus, tačiau visgi jis nėra nykus – juk visko net nesuskaitęs, tik mažą dalį nominantų, dar dalis laukia, kita išvis mano paties bus neskaitoma. Norėtųsi sakyti, čia tik loterija, tačiau pernelyg nuspėjama, todėl ir nyku, bet... Tokios tendencijos, kai sprendžia visuomenė, bet kitokios tendencijos (irgi nuspėjamos), kai ekspertai sudaro šiuos nominantus. Taigi lazda iš dviejų skirtingų galų vis tiek lieka vien tik lazda.

Jūsų Maištinga Siela