Haruki
Murakami. „Kafka pakrantėje“ – Vilnius: Baltos lankos, 2016 – 480 p.
Sveiki,
knygų ir Murakamio gerbėjai,
Nesunku
tiek Lietuvoje, tiek vakariečiams įvardyti bent vieną japonų rašytoją. Tai tikriausiai
būtų prieš kelerius metus Nobelį atsiėmęs K. Ishiguro ir labai didelė tikimybė,
kad bus įvardytas Haruki Murkami,
kuris tapo tikru fenomenu lažybų statybose dėl Nobelio literatūrinės premijos. Kai
Nobelį teikianti organizacija išėjo dėl skandalų iš rikiuotės ir H. Murakami
liko be apdovanojimo, pats autorius švelniai (kaip būdinga jo personažams)
prasitarė, kad nenorintis jokių alternatyvių premijų ir būtų geriausia jį palikti
ramybėje.
Mano
paties santykis su H. Murakamio kūryba nevienodas. Prieš dešimtį metų
perskaičiau pirmą jo knygą Norvegų giria
ir taip man patiko tas lėtas pasakojimas, veikėjai, balansuojantys atpažįstamoje
ir prieštaringoje muilo operos žanro „sriuboje“, kad griebiau tuokart
visų aptarinėjamą ir „iš mados neišėjusią“ Avies
medžioklę, kurios, – Dievas mato, esu sąžiningas, – niekaip negalėjau
įveikti. Ir tada mano skepticizmas pasiekė lubas ir dešimtmečiui nusigręžiau nuo
H. Murakamio kūrybos.
Neseniai
skaitydamas Giedros Radvilavičiūtės Tekstų
persekiojimą, kurioje ji ne kartą mini H. Murakamio literatūrą, ėmiau ir iš
lentynos išsitraukiau Kafka pakrantėje (angl. Kafka on the Shore) – sakau, duosiu dar
vieną šansą. Gal per dešimtmetį mano literatūrinis matymas bus kiek pasikeitęs
ir tas svaiginančiai keistas H. Murakamio literatūrinis pasaulis nušvis naujomis
spalvomis.
Kafka pakrantėje –
vienas garsiausių ir labiausiai vertinamu H. Murakamio romanų, įtrauktas net į 1001 knygą, kurią reikia perskaityti per
savo gyvenimą sąrašą, o tai daug ką pasako apie kūrinio prabą. Nors vėlgi,
nesupaisysi visų prieštaravimų, kadangi lietuviški komentarai teigia, kad Kafka pakrantėje nėra pati geriausia
autoriaus knyga, nors atsiranda ir ginančių šią knygą. Tad pasitvirtina viena
auksinė taisyklė: geriau vieną kartą pačiam perskaityti nei tūkstantį kartų
išgirsti.
Šis fenomenalusis
romanas absoliučiai atitiktų vadinamąjį fantastinio romano apibrėžimą. Kažin,
ar tai vien tik magiškasis realizmas ir kažin, ar tai vien fantastinis kūrinys.
Įvairių literatūrinių srovių mišiniui unikalumą suteikia egzotiška Japonijos kultūra.
Istorijos centre – iš namų pabėgęs penkiolikmetis, save vadinantis Kafka, kuris
mintimis kalbasi su savo dvasiniu antrininku vardu Varna (vėliau jis iš tikrųjų
pavirsta į varną). Keliaujantis penkiolikmetis save įtikinėja esant patį ištvermingiausią
paauglį pasaulyje. Jis atsiduria miestelyje, kur jį priglaudžia dar keistesni
veikėjai – transeksualas Ošima ir pagyvenusi panelė Saeki, kurią paauglys įsivaizduoja
esant jo motiną...
Iš
esmės netrumpame romane vystomos net kelios atskiros viena kitą papildančios ir
simboliais išplėtojamos istorijos. Pabėgėlio paauglio, kuris ilgėsi jį
palikusios mamos istorija; apie keistą ufonautų istoriją, nutikusią per Antrąjį
pasaulinį karą (raporto ir interviu žanru); ir kvailelio senuko, kalbančio su
katėmis ir keliaujančiu su netikėtai gyvenimo pokyčiams pasiruošusiu
sunkvežimio vairuotoju. Išskaidytas skyriais ir sudėliotas koliažiniu principu,
romanas netikėtai įgauna asociatyvių konjunktūrų, prisodrintų jau atpažįstama,
daugelyje kultūroje prigijusia simbolika ir čia pat, paties Harukio Murakamio
kuriama nauja simbolikos dermė. Pavyzdžiui, katės simbolis – išminties ir
vikrumo, smalsumo ir švelnumo, atpažįstame ir kaip velnio pasiuntinį iš V.
Bulgakovo Meistras ir Margarita,
tačiau H. Murakami literatūroje jos iš esmės atlieka nuovokių pranašų funkciją.
Kitą
vertus, romane atpažįstami ir S. Kingo siaubo romano elementai, kaip antai
lėtame mistiniame pasakojime išryškėja antgamtinė neįvardyta substancija, kaip
iš žmogaus gerklės besiveržianti būtybė. Tačiau visumoje kūrinys neatrodo, kad
būtų kuriamas vien tam, kad būtų suplaktas mistikos koktelis, visa tai veikia tik
kaip atmosferos kontekstinis peizažas, kuris leidžia pasijusti atskirame ir
unikaliame H. Murakami pasaulyje.
Visgi
romano šerdis susitelkusi į antikinę karaliaus Edipo tragedijos japonišką šiuolaikišką
perdirbimo variantą. Penkiolikmetis miega su penkiasdešimtmete moterimi,
patiria daugybę seksualinių geidulių, tačiau neatrodo, kad veikėjai vieni kitus
smerktų dėl amoralumo, kartais atrodo, kad tas nekaltas, laisvas ir savaime
mistifikuotas (a)moralumas yra kur kas paveikesnis lygmuo nei išties
antgamtinėmis būtybėmis grįsta mistifikacija. Kadaise pasakytas vaikui tėvo prakeiksmas,
kad tu permiegosi su savo motina, iš esmės, bent man, atrodo, absoliučiai
neįtikinamas – tai viena silpniausių romano vietų. Vėliau, jeigu praleisime pro
akis neadekvačią prakeiksmo programos sukūrimą, veikėjo veiksmus galima
paaiškinti kaip pabėgusio paauglio hormonų audrų pasekmėmis.
Haruki Murakami
Visi
romano veikėjai, šnekant žargonu, yra „paplaukę“ – jie besąlygiškai priima
pasaulio keistenybes, lyg savaime gyventų kaip Hario Poterio burtų ir kerėjimo
mokykloje. Regis, negalioja nei lytiškumo, nei amžiaus cenzūra, o veikėjų
atlapaširdiškumas stulbinančiai tyras, nors jų veiksmai ir taikosi prie
dualistinio pasaulio modelio ir gyvena siteminiame civilizacija grįstame
pasaulyje. Pavyzdžiui, iš esmės moterimi gimęs, bet priėmęs vyriškąją tapatybę
bibliotekininkas Ošima: „Jaučiu lytinę
trauką vyrams. Kitaip tariant, esu moteris, bet homoseksuali. Užsiimu analiniu
seksu, bet niekada nesinaudoju vagina. Mano klitorius – jautrus, o krūtys – ne.
Nesergu mėnesinėmis. Tad apie kitokią diskriminaciją čia kalbama? (p. 188)“.
H. Murakami romane daug dėmesio skiria seksualumo įvairumui kaip vienai iš
keistenybių formų, paneigiančiai įprastinio normatyvinio pasaulio dėsnius. Kitą
vertus, kartais veikėjų poelgiai, mąstymas ir išgyvenimai atrodo itin naivūs,
tinkantys didelėmis ištraukomis nagrinėti paauglių literatūroje, tačiau
prasiveržiantis seksualinis pasakojimo lygmuo kartais taip atvirai nusakomas,
kad atrodo, jog H. Murakami artėja prie pornagrafinės anatomijos paskaitos apie
seksualumo įvairovę.
Dar viena
iš H. Murakami kūrybos savybių – dubliavimas kaip sluoksniavimo elementas,
kuriant sumišusio ir vaiduokliškai laike persipynusio pasaulio vaizdinį. Kad ir
tas išėjimas į mišką kaip į mirusiųjų karalystę, primenantis krikščioniškoj
tradicijoj skaistyklos epizodą – transcendentinė konjunktūra tarp dviejų
pasaulių. Arba netgi tų pačių veikėjų persipynimas laike: „Ar aš myliu penkiolikmetę panelę Saeki? Ar tikrąją, maždaug
penkiasdešimtmetę panelę Saeki? Nieko nebežinau. Riba tarp jų ima nykti, ir aš
negaliu susikaupti. Sutrinku. Užsimerkiu ir mėginu rasti viduje centrą, už
kurio galėčiau laikytis (p. 282)“.
Antikos
tragedija japoniškos kultūros terpėje tampa tarsi liūdna daina. Beje, muzikos –
tai viena iš autoriaus kūrybos bruožų – yra ir knygos kūrinio pavadinimas.
Kafka, žinoma, siejasi su rašytoju F. Kafka metamorfozėmis, tačiau turi atskirą
marukamišką sukurtą reikšmę – ilgesio dainą, peržengiančią natūralius ir riboto
proto žmogui suprantamus dėsnius. Muzikalumu pats tekstas nepasižymi, o pasakotojas
ganėtinai detalus, kartais netgi įkyriai angažuoja realybės detales, smulkiai
nupasakoja reklaminius užrašus, vinilines plokšteles, kurios orientuotos labiau
į vakarietišką kultūrą nei į japonišką. Vargina kai kurie pasiplepėjimai vardan
pasiplepėjimo, vardan tos gausos, plečiant mistifikuoto pasaulio realybę,
tačiau tai galima daryti ir tausojant žodį bei scenas. Viską, ką kuria H.
Murakami yra ne visai japoniška, tai dviejų kultūrų mišrumas, kaip ne visai šioje
Kafkoje perteiktas Antikos tragedijos
perkūrimas, bet tai tik vienas iš motyvų, veikiančių kaip daugiasluoksnis
pasakojimo komponentas.
Man asmeniškai
smagiausia romano dalis buvo visiškas, besąlygiškas veikėjų atsidavimas likimui, jie negalvoja logiškai,
nesivadovauja sistemos apibrėžtais terminais, nesivargina galvoti apie rytojų,
jie tiesiog leidžiasi pučiami likimo vėjo – tiek beprotis Nakata, tiek
penkiolikmetis Kafka Tamura gyvena čia ir dabar vien intuicijos ir laimingo
atsitiktinumo dėka. Atviros širdys pasauliui. Neatrodo, kad H. Murakami kuriamam
pasauliui galiotų žmogiškasis įtampos, streso ir depresijos faktorius – jis tarsi
stebuklingai eliminuotas, suteikiant netikrumo ir kartu tyrumo, laisvo žmogaus
nuo dalinės kančios įspūdį. Tekstas transcendentinis, išplėtotas keliais
rakursais, prisodrintas simboliais, todėl suteikia turtingos literatūros
įspūdį, kadangi pateikia savitai unikalią pasaulio logiką, dėl kurios dalis
pasaulio skaitytojų ir mėgsta Haruki Murakami: „Aš esu Kafka pakrantėje, sakai, Jūsų mylimasis ir sūnus. Berniukas,
vardu Varna. Ir abu negalime būti laisvi. Mus įtraukė sūkurys ir nunešė už
laiko tėkmės. Ten, kur į mus trenkė žaibas. Bet ne toks, kurį pamatysi ar
išgirsi (p. 333)“.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą