Sveiki,
Taip, kol kas
nematau jokio perspektyvesnio ir genealesnio Lietuvoje teatro režisieriaus už
Oskarą Koršunovą – savitas stilius ir braižas, savita medžiagos interpretacija,
magiška ir kartu kontraversiška scenografija... Būtų galima daug ką vardyti
apie Koršunovo teatrą, bet šįkart pasidalysiu trumpai apie jo pastatytą
spektaklį „Katedra“, remiantis
Justino Marcinkevičiaus kadais parašyta pjese.
Pirmas įspūdis,
kad didingos katedros statybos scenografijos terpėje rutuliojasi savotiška V.
Hugo „Paryžiaus katedros“ ir V. Šekspyro „Romeo ir Džuljeta“ miksas. Tamsus,
kone gotikinės atmosferos pasakojimas turi tai, kas iškart mane kaip žiūrovą
nuginkluoja – prieblandos misticizmą, davatkišką tarnystę, po kuria slepiasi
žmogiškosios aistros, dvilypumas. Pagrindinis veikėjas – Vilniaus arkikatedros
architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius, grįžęs iš Europos patiria (ak, kaip
netikėta!) regėjimą apie katedrą, kuri turi būti pastatyta ant senosios griuvėsių.
Na, tada ir
prasideda aistros dėl finansavimo, meilė vienuolei Ievai, kuri susilaukusi
sūnaus nuo Vilniaus vyskupo. Kaip priklauso gerai tragedijai – daug mirčių,
neteisybės, istorinio konteksto. Visgi man O. Koršunovas patinka tuo, kad jis
pjesėse geba iškelti nūdienos aktualijas ir šioji gotiško, barokiško ir
klasicizmo persipynusių mentaliteto pasaulyje iškelti modernią idėją apie
kiekvieno iš mūsų katedros statybas ir tos statybos griuvėsius t.y. savotišką
vertybių, disciplinos ir vidinės ramybės katedrą viduje. Ką kiekvienam iš mūsų
reiškia toji katedra? Ką ji atspindi? Geriausiai viską užbaigia liaudiška daina
su egzistenciniu klausimu „Kaip man dabar būti?“ Kai katedros pasaulyje griūva,
meilė čia yra, čia nėra, kai viskas taip nepastovu ir didingumas tampa
niekingu, iliuzija per tiršta... Iš esmės kaip būti tame nepastovume tarp karų
ir nelaimių? Kur tas Dievas, kuris turėtų mus apsaugoti? Tokie klausimai „kybo“
pasibaigus spektakliui. Ir tie klausimai teisingi ir smelkiantys dabartį, kaip
kiekvienam iš mūsų atrasti tą teisingą koloną, kuri taptu ramsčiu ir užuovėja
nuo neteisybės ir karo?
Gera Mariaus
Repšio vaidyba, puiki scenografija, kuri turi ir nacionalistinių tautiškų
motyvų, bet kartu atspindi visos Vakarų Europos istorinį portretą... Nežinau,
man visada Koršunovas palieka įspūdį, dažnai po karnavališka pateiktimi,
rėkavimais lieka toji tyroji egzistencinė nata, kuri nuginkluoja. Visumoje „Katedra“
judanti, progresyvi ir statoma spektaklyje kaip Sizifo mite vėlei iš naujo tam,
kad ji būtų nugriauta.
Gera recenzija:
Matas Grubliauskas – Katedra vs „Katedra“
Jūsų Maištinga
Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą