Knyga: Jane Harper "Sausra"

Jane Harper. „Sausra“ – Vilnius: Baltos lankos, 2018 – 336 p.

Sveiki,

Ne taip dažnai skaitau detektyvines istorijas. Per metus leidžiu vieną kūrinį, kuris vienaip ar kitaip atkeliauja į mano skaitomų knygų lauką dėl rekomendacijų ar net tais išimtinais atvejais, kada paveikia reklama. Panašiai nutiko su australų rašytojos Jane Harper debiutiniu detektyviniu trileriu Sausra (angl. The Dry), kuris pelnė prestižinę Durklo premiją už geriausią detektyvą, pasirodžiusį 2017 metais. Pavadinimas, rekomendacijos ir internetiniai įrašai sufleruoja, kad tai itin atmosferinė knyga, į kurią nesudėtinga įsijausti, patirti nuotykį, paslaptį, troškimą išsiaiškinti...

Sausra pasakoja apie iš Melburno po 20 metų į gimtąjį miestelį sugrįžusį Aroną Falką į jaunystės draugo Luko laidotuves. Miestelis, kuris kamuojamas sausros, kiek primena prietaringos, šiek tiek atsilikusios visuomenės modelį, valdomą šiurkščios alaus baro pusgirčių lankytojų. Iš esmės tokia miestelio atmosfera primena tuos amerikietiškus filmus, kuriuose vaizduojami Teksaso ar Arizonos mažų miestelių gyventojai, kurie gyvena lokalų ir stereotipais grįstame pasaulėlyje. Taigi Arono draugas Lukas nužudo žmoną, vaiką ir galiausiai nusižudo pats... Bent jau tokios pirmosios žinios apie šią didžiulę tragediją. Žinoma, Aronas pasijaučia skolingas Luko tėvams, kurie dengė jo dvidešimties metų paslaptį, todėl, turėdamas policininko patirties, neoficialiai ima tirti Luko bylą.

Kaip jau galima iškart nuspėti, pirminė versija yra klaidinga, tad neoficialiam detektyvui tenka atskleisti vietinių gyventojų paslaptis. Negana to, jo paties praeitis prieš dvidešimt metų atšiauriame miestelyje taip pat nepamiršta ir Aronas kovoja su vietinių gyventojų nuoskaudomis. Iš esmės detektyvas pasakojimas dviem laiko juostomis – viena iš jų vyksta Luko tyrimas, kitoje laiko juostoje – prieš 20 metų rekonstruojami įvykiai. Visa tai autorė smagiai ir lengvai pina į visumą, suteikdama prasmių toną, kad visi miestelio įvykiai daugiau ar mažiau yra susiję, bet iš kitos pusės kartu ir klaidina skaitytoją, suregzdama, kaip geram trileriui ir priklauso, kelių įtariamųjų dėl nusikaltimo versijas.

Tiesą sakant, detektyvas skaitomas itin lengvai. Parašytas klasikinio detektyvo žanro rėmuose, sakyčiau, kūrinys neišsiskiria kažin kokia nors inovacija. Įvykiai rutuliojami sparčiai, stokojant ryškesnių ir gilesnių veikėjų biografijų, ypač kūrinio pradžioje, kaip ir pats romano pavadinimas, taip ir rašymo stilius bei pasirinkta intrigos strategija pernelyg sausa, pernelyg stereotipinė ir jeigu ne tas lengvai slystantis pop žanro rėmuose skaitymas, manau, knygą būčiau nusviedęs į šalį. Stokojama paprasčiausio intelektualumo, netikėtų pasakojimų perspektyvų, autorė visgi lieka ištikima klasikinei, kiek šabloniškai detektyvo raidai – pagrindinis veikėjas būtinai detektyvas, būtinai vidutinio amžiaus, būtinai turintis juodą praeities dėmę, būtinai turintis pats kažką ištirti ir atpirkti... Šių „būtinai“ šablonų ir stereotipų kraitis knygoje pernelyg atpažįstamai didelis.

Jane Harper

Dar didesnę romano kokybės garantą menkina ir pernelyg siužetiškai ritmiškai atpažįstamas intrigos užuomazgos, skaitytojo paklaidinimas versijose ir atomazgos šablonas. Jeigu atomazga, tai būtinai pabaigoje ir būtinai su klasikiniu – viską sunaikinu arba pasiduodu, įspęstas į kampą – tonu. Nors knygoje yra gana spalvingų veikėjų, yra iš ko pasirinkti pasodinti į nusikaltėlio krėslą, tačiau netgi veikėjai kuriami pagal detektyvinio braižo standartus – uždari, vienkrypčiai, įklimpę į savo gyvenimo tragedijas. Užtenka paanalizuoti vieną kitą dialogo ištrauką, kad suvoktumėme, jog veikėjai standartinėmis frazėmis (kaip iš filmų) mąsto ir kalba tarsi negyvos lėlinės iškarpos, o pasirinkimai, nors ir motyvuoti, tačiau jau kažkur matyti, elgesys ir sprendimai taip pat, sakyčiau, kiek atgyvenę...

Romaną tik iš dalies būtų galima pagirti už atmosferos kūrimą. Australietiško peizažo miestelis iš esmės ne kažin kuo skirtųsi nuo Pietų Afrikos ar Teksaso kraštovaizdžio ir jei ne vienas kitas paminėtas eukaliptas ar prabėgęs oposumas, manyčiau, kad romano išgirtas sausros kamuojamas peizažas galėtų vykti bet kur – tai tiek tos Australijos dvasios. Pernelyg tiesmukai atskleista Arono praeities kaltės ir nuoskaudos linija: „Jei būčiau žinojęs, viską daryčiau kitaip. Dabar per vėlu. Su kai kuriais dalykais teks tiesiog susigyventi (p. 236)“. Nors tenka pripažinti, kad autorei kur kas labiau sekasi klaidinti skaitytoją, sunerti gijas, sukurti įtariamųjų žemėlapį, bet netgi nelabai įgudusiam skaitytojui aišku, kad visos nors kiek įtarimą keliančios versijos yra tik hipotezė, nes, kaip jau įprasta klasikinio detektyvo žanro rėmuose, tikrasis žudikas atskleidžiamas tik kūrinio pabaigoje. Galima pasidžiaugti, kad tai nėra nė vienas iš tų, kuriuos iš pradžių Aronas įtarinėjo.

Manau, romanas tiks vidutiniškam neišrankiam skaitytojui, kuris skaitydamas kūrinį nori patirti atpažįstamos literatūros intrigos triukus, tačiau nenori būti suglumintas nestandartinės fabulos, kaip antai pernai mano skaitytas detektyvas Ydingas ratas – išties maloniai nustebino savo finaliniu siužetu, nors pats skaitymas buvo varginantis šablonų kratinys, bet daugeliui kūrinio pabaiga tiesiog nepatiko, nes tiesiog nepasiduodama kūrybos originalumui ir netikėtumui. Sausra – niekuo nenustebinantis, klasikinės fabulos detektyvas, lengvas kąsnis skaitytojui – man irgi. Visgi pabaigęs knygą, kuri, beje, sulauks tęsinio, man kirbėjo nuojauta, jeigu šioji medžiaga patektų į gero režisieriaus rankas, išeitų kur kas įtaigesnis ir geresnis filmas už pačią knygą.

Jūsų Maištinga Siela